Švedijos sostinės Stokholmo pakraštyje su žmona ir dviem sūnumis įsikūręs Kęstas sako atvažiavęs čia, nes kito kelio nebebuvo. 36-erių vyras gimtinėje niekaip neišbrido iš skolų, o Švedijoje jam pasisekė. Pradėjęs nuo paprasto mechaniko, dabar jis – kelių autoservisų vadovas, atsakingas už techniką. Geras darbas, nuosavas kotedžas Stokholmo pakraštyje ir jokios baimės, kad baigsis pinigai – tai lietuviui pavyko pasiekti emigracijoje.
„Lietuvoje buvo finansinių keblumų. Iš tikrųjų juos buvo galima išspręsti, bet buvau pavargęs, nes bandžiau kurti savo verslą. Aišku, kaip mechanikas, dirbau su mašinomis, truputėlį pirkau, pardaviau. Na, kaip dauguma mano amžiaus Alytaus vyrų. Pavargau nuo tos nežinomybės, nes ten viskas susiję su Rusija: vieną dieną labai daug darbo, kitą dieną išvis jo nėra“, – sako emigrantas.
Nuo nekenčiamo Londono išgelbėjo skambutis
Kęstas siuntinėjo savo CV į Skandinavijos šalis, bet negavo jokio atsakymo. Jo tikslas nebuvo įsidarbinti bet kuo. Vyras norėjo dirbti mechaniku – juk toks jo išsilavinimas, be to, šioje srityje jau buvo sukaupęs nemažai patirties. Tačiau išėjo taip, kad iš pradžių išvyko ne į išsvajotąją Skandinaviją, o į Londoną.
„Nebuvo kažkokio smūgio, paprasčiausiai jau buvo pribrendęs reikalas. Draugas pasiūlė atvažiuoti pas jį į Londoną. Nuvažiavau, gavau po savaitės darbą – kitų lietuvių servise“, – prisimena „Emigrantų“ pašnekovas.
Buvau jau pradėjęs ieškotis būsto, bet kainos – kosminės, neatitinkančios atlyginimo, bent jau to pradinio, kurį uždirbdavau
Tačiau Londonas, miestas, kuriame gyventi svajoja daugybė žmonių, Kęstui visiškai nepatiko. Jis norėjo kuo greičiau iš ten sprukti: „Man per didelis šurmulys. Aš – ne didmiesčio žmogus, aš esu kaimietis, grubiai sakant. Man jis labai nepatiko. Be to, buvau jau pradėjęs ieškotis būsto, bet kainos – kosminės, neatitinkančios atlyginimo, bent jau to pradinio, kurį uždirbdavau.“
Nuo nekenčiamo Londono Kęstą išgelbėjo skambutis, kuris kone pakeitė vyro gyvenimą. Vienas autoserviso savininkas Švedijoje nusprendė pasamdyti mechaniką iš Lietuvos.
„Tas skambutis buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus ir aš ryžausi rizikuoti. Trečiadienį paskambino, ketvirtadienį patvirtino, kad tikrai galiu atvažiuoti, penktadienį vakare sėdau į mašiną ir tiesiu taikymu iš Londono čia. Sekmadienį ryte jau buvau vietoje“, – pasakoja Kęstas.
Pasak alytiškio, jam Skandinavija patiko, nes skrydis į Lietuvą tetrunka 45 minutes, tad esi visai šalia. Be to, anksčiau yra buvęs Švedijos pietuose, kur „didmiesčių, kaip ir nėra, – gamta, nameliai.“
Kęsto žmona ir vaikai Alytuje laukė, kol vyro situacija taps stabili ir jie galės pas jį atvažiuoti. Deja, dirbdamas mažame autoservise, kad ir Švedijoje, daug sau leisti Kęstas vis dar negalėjo.
„Važinėjau traukiniais. Valandą laiko iš vienos Stokholmo pusės į kitą, kol šiaip ne taip su to meto savo šefo pagalba susiradau būstą – išsinuomojau butelį. Metus laiko vargau, bet perspektyvos ten nebuvo. Mažas servisas, savininkas, nežinau, į ką buvo orientuotas, koks buvo jo tikslas. Aš juodų pinigų gaudavau. Man tas visiškai netiko“, – teigia Kęstas.
Emigrantas šiame autoservise išdirbo vienerius metus, bet situacija ne ką tepagerėjo. Lietuvis suprato: jeigu pats nieko nekeis, geriau nebus niekada.
„Manęs netenkino, kadangi pusė pinigų buvo juodais į kišenę. Galvojant apie tokius elementarius dalykus, kaip paskola ar panašiai, tu nieko negali. Ypač kai [šeimoje] dirbi vienas. Pagaliau parašiau į šitą įmonę, nes žinojau, kad jie ieško darbininkų, jie buvo šiek tiek susiję su ankstesne mano darbo vieta“, – pasakoja Kęstas.
Valandų neskaičiavo
Naujame darbe lietuviui iškart pradėjo sektis. Švedas viršininkas gyrė jį už kruopštumą, sąžiningumą. O tai, kad jis pasakė nenorintis atlyginimo vokelyje, tik dar labiau pagerino lietuvio įvaizdį.
Kaip pasakoja Kęstas, perėjęs į naują darbą jis dirbo ir dienomis, ir naktimis: „Aš toks žmogus: jeigu dirbu, tai dirbu. Jei ateis diena, kada aš norėsiu tiktai valandas susiskaičiuoti, tada turėsiu išeiti iš darbo. Aišku, aš tikrai daug valandų atidaviau darbui ir nemažai jų atėmiau iš šeimos. Dar ir dabar kartais nuskriaudžiu, bet jau mažiau.“
Iš paprasto mechaniko emigranto – į vadovus. Toks pasiekimas – tik sunkaus ir atsakingo darbo rezultatas. Kai įsidarbino, Kęstas nekreipė dėmesio į tai, kad jau baigėsi darbo valandos, darė viską, ko buvo prašoma, ir dar daugiau.
„Man nebuvo problemos kaip kai kuriems švedams. Jeigu jų paprašysi, kad pavažiuotų 20–30 km į kitą servisą, kurių šiuo metu turime penkis, jie tampysis. Su manimi to nebuvo: jei reikia dirbti ten, padėti ten, tai dirbame ten, jokių problemų“, – tvirtina emigrantas iš Lietuvos.
Didėjanti alga, mokymai užsienyje, atsakingos pareigos ir pagarba – tokia Kęsto kasdienybė darbe.
Nuvažiavau į darbą, sakau – mano automobilis palūžęs. Ir nuo pirmos dienos gavau naują mašiną, dar net darbo sutarties nepasirašęs. Sako – imk, važiuok, kiek tau reikia
„Matė mano atsidavimą darbui, matė, kaip stengiuosi. Man nėra vis vien, kaip žmonės atsiliepia apie visą įmonę, ne tik apie mano darbą. [Savininkas] tai pamatė ir iš pradžių tapau atsakingas už tam tikrus dalykus, kaip kad detalių, cheminių medžiagų užsakymas. Dabar mano pareigos yra techninis vadovas, bet jos, kaip sakant, dar gana „jaunos“. Daugiausiai vis tiek dar dirbu kaip diagnostikas, bet kartu dalyvauju visuose valdybos posėdžiuose. Įmonė dar gana jauna, bet labai stipriai plečiasi“, – pasakoja Kęstas.
Autoserviso, kuriame dirba lietuvis, savininkas anksčiau vis paburnodavo ant imigrantų. Bet Kęstas pasitikėjimą sugebėjo užsitarnauti jau pirmąją darbo dieną. Į autoservisą atvyko sunkiai bevažiuojančiu automobiliu ir iš naujojo viršininko gavo pasiūlymą, kurio tikrai nesitikėjo: „Nuvažiavau į darbą, sakau – mano automobilis palūžęs. Ir nuo pirmos dienos gavau naują mašiną, dar net darbo sutarties nepasirašęs. Sako – imk, važiuok, kiek tau reikia.“
Būstui iš banko skolinosi beveik milijoną kronų
Keturių asmenų šeimą Švedijoje Kęstas išlaiko vienas. Jo žmona šiuo metu sveiksta po kelio sąnario operacijos. Kai tik sustiprės ir galės vaikščioti, irgi ieškos darbo – vyrui tada bus lengviau. Nors už darbą autoservise gauna kone maksimalią sumą, kokią tik gali uždirbti mechanikas, jis imasi visko – ir papildomų darbų.
„Yra tų „chalturų“. Bet aš nenusipiginu, todėl ne visi pas mane nori apsilankyti. Aš imu pusę serviso įkainio ir, kas nenori, nevažiuoja. Aš geriau su šeima praleisiu tą laiką“, – tvirtina Kęstas.
Namą Kęstui įrengė pažįstamas remontininkas. Pasak emigranto, pačiam neapsimoka. Juk autoservise jo darbo valanda kainuoja daug daugiau, nei jis mokėjo darbininkui.
Erdvi svetainė, terasa, kur vasarą šeima praleidžia daug laiko – Kęstas pagaliau turi viską, ko taip ilgai troško. Net gėrimų kolekciją.
Prieš įsigydamas nuosavą būstą Švedijoje, Kęstas ilgai nesvarstė. Vyrui tiesiog atsibodo kraustytis iš vieno nuomojamo buto į kitą: „Didžiausia problema Stokholme yra būstas. Ir per dvejus metus kraustytis penkis kartus nėra pats didžiausias malonumas, ypač dėl vaikų mokyklos. Todėl, padedant šefui, įdarbinom žmoną, kad gaučiau paskolą. Birželio mėnesį bus dveji metai, kai turime šitą namą.“
Kęsto teigimu, jo kotedžas yra labai gera investicija. Vyras trina rankomis: juk bent kol kas jo būsto vertė tik kyla. Ir net jei staiga netektų darbo, jį pardavęs galėtų užsidirbti.
„Švedijoje šiuo metu reikia turėti savo 15 proc. įnašą, bet kadangi mano finansai nebuvo labai jau geri, turiu dvigubą paskolą, kuri mane vis dar apsunkina. Bet, manau, jeigu dirbsime ta pačia linkme, tai viskas artimiausiu metu bus gerai. Šitas būstas kainavo, imant švediškomis kronomis, 1 mln. 200 tūkst. Tai beveik milijoną kronų reikėjo pasiskolinti iš banko. Tai yra, grubiai sakant, 115 tūkst. eurų.“
Rasti pinigai laimės neatnešė
Švedijoje lietuvis jaučiasi kaip namuose. Ir ne tik todėl, kad čia jau turi nuosavą kotedžą ir visa šeima šalia. Taip išėjo, kad emigravęs į Švediją šio mūsų pasakojimo herojus iš viso buvo net tris kartus. Pirmą sykį čia jis atvyko prieš keliolika metų ir dėl vienos labai keistos priežasties.
„Dar būdamas studentas radau pinigų. Bandžiau grąžinti, niekas neatsiliepė. Už tuos pinigus nusipirkau pirmą automobilį. Tai buvo beveik 1000 litų. Tais laikais, 1997–1998 metais, tai buvo labai daug. Stipendija tuomet buvo 90 Lt. Kartu su dabartine žmona, tada dar drauge, susidėjome ir nusipirkome pirmą automobilį. O paskui, po pusmečio, pakliuvau į avariją, kuri man kainavo 10 tūkst. Lt. Tais laikais dar nebuvo tų privalomų draudimų ir t.t. Ir, aišku, aš buvau kaltas, nes buvau dar „žalias“ vairuotojas“, – nemalonią istoriją prisimena Kęstas.
10 tūkst. litų anais laikas buvo labai didelė pinigų suma. Prisiklausęs istorijų, kad Švedijoje pinigai kone krenta iš dangaus, Kęstas su draugais sėdo į automobilį ir išvažiavo.
„Nelegaliai dar tais laikais, per Lenkiją. Bet nepasisekė, po poros savaičių teko grįžti. Paskui ieškojau ir radau žmogų, kuris vadinamąsias studentines vizas darydavo – išvažiavome į Švediją, dirbome šiltnamiuose. Sunkus, pragariškas darbas. Ir dabar dar jaučiu skausmus krūtinės srityje, kadangi buvo didžiuliai karščiai. Bet dirbom tam, kad išliptume iš duobės. Tada jau buvau susituokęs. Pusę metu padirbau, grįžau, susitvarkėme butelį, įsigijome automobilį“, – pasakoja Kęstas.
Jau tada Kęstas jautėsi atsistojęs ant kojų, įsitvirtinęs gimtajame Alytuje. Deja, neilgam. Finansinė situacija vėl ėmė blogėti. Vyras nusprendė dar sykį keliauti į Švediją. Šįkart – jau su šeima: žmona bei vyresniuoju sūnumi.
„Atvažiavome čia ir viską susitvarkėme, pradėjome gyventi. Gavome nedidelį namelį prie tų šiltnamių. Dirbau du sezonus. Tada pasimaišė toks vienas tolimas pažįstamas ir prikalbino neva savo verslą daryti, kadangi šiltnamiai buvo kankinimasis, buvo dirbama tik dėl pinigų“, – sako Kęstas.
Nors darbas šiltnamiuose – jau praeityje, pašnekovas lig šiol negali pamiršti vergiškų darbo sąlygų.
Dirbdavau šešias dienas per savaitę, pusę penkių keldavausi ir dirbdavau 16 valandų
„Dirbdavau šešias dienas per savaitę, pusę penkių keldavausi ir dirbdavau 16 valandų. Drėgmė šiltnamiuose – 86–90 proc. Ryte ateini, ypač pavasarį, kovo mėnesį, įeini į šiltnamį, tai, atrodo, tarsi kas nors užvožtų per veidą, nes tiesiog užima kvapą. Bet ilgainiui pripranti ir dirbi. Ten irgi jau buvau pakilęs pareigose – vadovavau keturiems ukrainiečiams. Jau paskui šefai nesikišo, tik dar visas „chemijas“ reguliuodavo, paskui jau aš jas pradėjau daryti. Labai verkė savininkė, kai aš pasakiau, kad išeinu. Bet aš norėjau pabandyti kurti savo verslą“, – pasakoja Kęstas.
Dėl 5 minučių darbo vykdavo 100 km
Vyras su draugu nutarė atidaryti valymo įmonę. Perpus įsigijo namą, kuriame gyveno abi šeimos. Planas atrodė genialus, bet rezultatas, deja, netenkino.
„Kartais dėl 5 minučių darbo važiuodavome 100 km. Pavyzdžiui, valydavome kokį statybininkų vagonėlį su mintimi, kad kai jie pabaigs objektą, duos jį išvalyti prieš pirmą pridavimą. Važiuodavome, bandydavome, bet mano kolega net angliškai nemokėjo, todėl jis mane ir prisikalbino. Aš mokėjau angliškai gerai, o švediškai tuo metu mokėjau prastai, buvau privačiai turėjęs 20 pamokų. Nelabai sekėsi, be to, pajautėme, ką reiškia gyventi dviem šeimoms po vienu stogu. Žmona tada laukėsi mažiuko ir atėjo toks momentas, kai pasakėme – ne, mes negalime čia, ir tada grįžome į Lietuvą“, – prisimena Kęstas.
Banalokas pasakymas, kad trečias kartas nemeluoja, šiuo atveju visiškai teisingas. Tris kartus į tą pačią šalį emigruoti bandęs Kęstas pagaliau laimingas – geras darbas, darni šeima, gražūs namai – jis turi viską, apie ką svajojo.
Paklaustas, ar grįš į Lietuvą, sako niekada nesakąs ne, tačiau kol kas tokių planų neturįs: „Būčiau tikrai kvailas atsisakęs to, ką turiu ir ką dar galiu turėti.“
