2018 12 05

Medijų žurnalistė Berta Tilmantaitė: „Tyloj vyksta daug tamsių dalykų“

Įsivaizduokite mažą mergaitę, kuri kartais per televizorių mato reportažus apie žmonių rūpesčius, sunkiai įveikiamas bėdas, stebi jų emocijas ir netikėtai suvokia, kad tos problemos dažnai regisi neišsprendžiamos. Ką daryti, kai vaiko širdyje užgimusi neapykanta neteisybei įkyriai graužia mintis? Tiesiog nepaliauti tikėti aukštesnio gėrio idėja!
Berta Tilmantaitė
Berta Tilmantaitė / Karolio Pilypo Liutkevičiaus nuotr.

Toji maža mergaitė – šiandien jau užaugusi ir daugybę tarptautinių apdovanojimų pelniusi multimedijų žurnalistė Berta Tilmantaitė, savo darbais pasakojanti žmonių istorijas ir taip atkreipianti dėmesį ne tik į herojų ryšį su gamta ar kultūra, bet ir kviečianti gilintis į jų socialines, teisių varžymo ar saviraiškos problemas.

Jaučia pareigą kalbėti apie atstumtuosius

Šilalėje užaugusi B.Tilmantaitė yra pirmoji lietuvė, kurios darbai publikuoti žurnale „National Geographic“. Jos fotografijų galima rasti ir dar keliolikoje visame pasaulyje spausdinamų leidinių, tokių, kaip „Al Jazeera“, „GEO“, „Deutsche Welle”.

Vaikystėje fotoaparatas Bertai buvo savaime suprantamas dalykas – tėtis turėjo aistrą dokumentuoti šeimos gyvenimą, įamžindamas jį kadruose. Tuo metu B.Tilmantaitė nė negalvojo, kad taps foto ir medijų žurnaliste, vis dėlto šis apsisprendimas atėjo studijų metais.

Jos kelias – istorijų pasakojimas vaizdu. Ir ne bet koks pasakojimas, o metantis iššūkį nusistovėjusioms normoms.

„Mokiausi Vilniaus universitete žurnalistikos, o 4 kurse, pasinaudojusi „Erasmus“ galimybe, pusmetį praleidau Danijoje. Čia pirmą kartą susipažinau su fotožurnalistika“, – pasakoja B.Tilmantaitė.

Magistrą Berta baigė Kinijoje, kur galiausiai tvirtai ir apsisprendė, kad jos kelias – istorijų pasakojimas vaizdu. Ir ne bet koks pasakojimas, o metantis iššūkį nusistovėjusioms normoms ir stereotipams, kviečiantis diskutuoti, įkvėpti procesui.

„Buvau taip auklėjama, kad svarbu gyvenime siekti teisybės, negalima užsimerkti prieš skriaudą, reikia tam priešintis“, – sako Berta, paaiškindama, kodėl būtent socialiniai dalykai ir asmens teisių temos yra vienos iš ryškiausių jos darbuose. „Man rūpi žmonės, kurie mus supa, kurie yra mūsų visuomenėje. Jaučiu pareigą kalbėti apie jų problemas, kai jie yra diskriminuojami, stigmatizuojami arba, dar blogiau – ignoruojami. Kodėl? Kad tai keistųsi, kad imtume domėtis“, – sako Berta.

Jaunos kūrėjos nuomone, svarbiausia yra pradėti kalbėti apie problemą. „Įvardinimas – žingsnis link pokyčių, skatinantis nenutylėti, – sako B.Tilmantaitė, – o, kai kalbi, aplinkiniai ima girdėti, matyti, susimąstyti.“

Pasak Bertos, yra daug būdų, kaip inicijuoti pokyčius visuomenėje ir prie to asmeniškai prisidėti: „vieni savanoriauja, kiti dirba socialiniais darbuotojais, o aš siekiu pokyčių fiksuodama vaizdą ir juo pasakodama herojų istorijas“.

Įvardinimas – žingsnis link pokyčių, skatinantis nenutylėti.

Žodžio laisvę įgyvendina per kūrybą

Apkeliavusi daugybę šalių – nuo Malaizijos iki Peru, nuo Ekvadoro iki Kinijos, Berta sutinka, kad, gyvendami Lietuvoje, vis dėlto turime daugiau galimybių būti apginti, turim teisę skųstis, garsiai išsakyti tai, ką galvojame, o istorijų herojai taip pat jaučiasi saugiau. „Tokioje aplinkoje galima lengviau inicijuoti pokyčius, – sako Berta. – Ir jų tikrai reikia, nes mūsų visuomenėje vis dar turime diskriminacijos apraiškų.“

2014 m. B.Tilmantaitė įkūrė pasakojimų platformą „Nanook“, šiuolaikinių medijų agentūrą, vienijančią žurnalistinius, dokumentinius bei kūrybinius projektus. Šioje platformoje atsiskleidžia įvairiapusės istorijos, kviečiančios iš naujo, kitu kampu pažiūrėti į tuos, kurie yra šalia mūsų. „Žmonės mūsų visuomenėje gali būti diskriminuojami dėl savo negalios, priklausomybės, lytinės orientacijos, priklausymo tautinei mažumai, teistumo, – sako Berta. – Stigmatizuodama šias grupes, visuomenė jas dar labiau „nubaudžia“, taip vyksta emocinis susiskaldymas.“

B.Tilmantaitės kūryba – drauge ir tiesioginis žodžio laisvės įgyvendinimas. Pati kūrėja sako, kad žodžio laisvė labai dažnai painiojama su saviraiška, laisvu ir nerūpestingu minčių reiškimu, kuris gali kurstyti neapykantą, skaldyti visuomenę. „Sąvoka „žodžio laisvė“ reikia naudotis atsakingai, – sako Berta. – Turime siekti gebėjimo diskutuoti ir drauge suprasti, kad kiekviena laisvė šalia savęs turi atsakomybę, todėl nereiktų lengvabūdiškai ta laisve naudotis.“

Asm. arch./Berta Tilmantaitė
Asm. arch./Berta Tilmantaitė

Maži dalykai – dideli pokyčiai

B.Tilmantaitė sako jaučianti, kad kiekvienas projektas turi prasmę ir, jam vykstant ar jau įvykus, pastebimi mažesni ar didesni pokyčiai. „Turbūt mažiausiai matomi, bet vieni svarbiausių – pačių herojų pasikeitimai. Papasakoję istoriją, jie įgauna daugiau pasitikėjimo savimi, atranda patvirtinimą, kad kažkam iš tiesų nuoširdžiai rūpi jų gyvenimas ir aplinka, – sako Berta. – Keičiasi ir žmogaus, kuris išgirsta, pamato herojaus istoriją, požiūris.“

Dalindamasi savo patirtimi, Berta pasakoja apie įstrigusią kelionę į Ekvadorą, iškart po žemės drebėjimo. „Vykti ten ir atvaizduoti žmonių gyvenimą stichijos akivaizdoje buvo tikrai psichologiškai sunku. Baiminausi, kad žmonės nesutiks tapti gyvos istorijos herojais, vis dėlto įvyko priešingai. Jiems mano noras fiksuoti jų kasdienybę įvykus nelaimei atrodė viltingas gestas, nes iki tol niekas nebuvo atvykęs pasidomėti, kaip jie laikosi, ar išvis jie gyvi“, – sako medijų žurnalistė.

B.Tilmantaitė prisimena istorijos kūrimą apie kurčią heroję. „Aš ir komanda taip pat turėjome šiokią tokią išankstinę nuostatą, tačiau, pradėjus dirbti, stereotipai subliuško. Mano draugė, pamačiusi negirdinčios merginos istoriją, pasakė – dabar aš jau nebijosiu su kurčiu žmogumi bendrauti, o iki tol tiesiog būčiau sutrikusi ir nuėjusi pro šalį.“ Mano draugė perlipo stereotipų barjerą. Tai ir yra pokytis“, – sako Berta.

Nebijoti nežinoti

Žinojimas, pasak medijų žurnalistės, išlaisvina, todėl svarbu, kad žmonės ir patys, ypač jaunimas, nevengtų savišvietos. „Reikia ugdyti gebėjimą priimti žmogų, kad ir koks jis būtų, ir dalintis tuo žinojimu su kitais, edukuoti“, – sako mergina.

„Kartą buvo tokia situacija – mokiniai buvo pakviesti į susitikimą su neįgaliaisiais. Mokykla sulaukė priekaištų iš dalies tėvų, esą, matydamas neįgaliuosius, vaikas bus traumuojamas. Mūsų visuomenėj vis dar yra tamsuoliškumo, todėl ir svarbu netylėti, nes tyloje vyksta daug tamsių dalykų“, – sako B. Tilmantaitė.

Medijų kūrėja sako, jog žmonės dažnai prisiima teisuolių vaidmenį, nes „bijo nežinoti“. „Manau, kad sveika pripažinti sau ir kitiems, jog gali ir nežinoti kai kurių dalykų, bet gali jais domėtis. Taip išvystai ir santykį su savimi, ir su tave supančia aplinka. Tada savaime pradedi rūpintis ja ir joje esančiais žmonėmis. Jei pasipriešini neteisybei, stoji ginti, turi daugiau šansų, kad kitą dieną apgins ir tave“, – sako Berta.

Jei pasipriešini neteisybei, stoji ginti, turi daugiau šansų, kad kitą dieną apgins ir tave.

Skirtingi, bet tikslas – kad būtų vieningi

Net 70 proc. europiečių turi draugų arba pažįstamų, išpažįstančių kitokią religiją arba turinčių kitokius įsitikinimus. Šis skaičius didėja. ES yra pirmoji tarptautinė organizacija, kuri iš esmės pripažino, kad seksualinė orientacija arba lytinė tapatybė gali būti laikomi diskriminacijos pagrindu.

ES piliečiai, nepriklausomai nuo jų amžiaus, lyties, rasės, seksualinės orientacijos, religijos arba nuomonės, gali drauge gyventi taikiai ir harmoningai. Galimybę tai įgyvendinti suteikia teisinės valstybės principai, kurių laikosi ES. Tai reiškia, kad visi visų bendruomenių nariai turi tokias pat laisves ir teises, su visais jais turi būti elgiamasi vienodai.

Šią vasarą prasidėjusi Europos Komisijos kampanija EUandMe ragina atkreipti jaunų žmonių dėmesį į savo teises ir jomis domėtis.

Žmogaus teisės – tai realios galimybės gyventi tokį gyvenimą ir daryti tokius pasirinkimus, kurių nevaržytų diskriminacija.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė

Lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė sako, kad įstatymuose įtvirtintos žmogaus teisės nėra formalumai. „Žmogaus teisės – tai realios galimybės gyventi tokį gyvenimą ir daryti tokius pasirinkimus, kurių nevaržytų diskriminacija. Tačiau faktinis žmogaus teisių įgyvendinimas ne visada būna sklandus: įstatymuose numatyta lygybė nereiškia faktinės lygybės“, – sako kontrolierė. Vis dėlto, pasak jos, svarbu žinoti, kad net ir susidūrus su diskriminacija, kiekvienas pilietis gali būti apsaugotas ir apgintas, jei tik kreipiasi ir nenuleidžia rankų:“domėdamasis savo teisėmis, gali ne tik lengviau atpažinti diskriminaciją, bet ir žinoti, kur galima kreiptis bei sulaukti pagalbos“.

#EUandME

Norėtum praplėsti savo akiratį? Pirmyn! ES ir tu tapsite puikia komanda. Daugiau informacijos #EUANDME

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs