#MelųMaišelis. Sąmokslo teorijomis – prieš mokslą

Kas transliuojama?

Štai „Sputnik“ transliuoja, kad Vakarų šalys jau išgyveno savo intensyviausio vystymosi laikotarpį ir būtent todėl agresyviausias poveikis, žala gamtai jau yra praeities dalykas. Būtent todėl esą aplinkosauga tapo labai patogia priemone, kurią pasitelkus galima neleisti kitoms valstybėms eiti tuo pačiu keliu.

Esą tarptautiniu lygiu bandomi primesti apribojimai, pavyzdžiui, dėl išmetamųjų teršalų, yra skirti tam, kad uždėtų apynasrį valstybių konkurenčių pramonės plėtrai, arba diskredituotų ten pagaminamus produktus kaip esą aplinkai nedraugiškus. Esą aplinkosaugos propaganda visame pasaulyje veikia tam, kad formuotų visuomenės nuomonę. O ta pati visuomenė reikalauja, kad valdžios visuomenės kurtų darbo vietas, užtikrintų aukštesnį pragyvenimo lygį, tačiau čia pat protestuoja prie pramonės įmones, atomines elektrines ir kitus projektus, kurie, kaip rašo „Sputnik“, ir turėtų visa tai užtikrinti.

Tuo tarpu kitas Kremliaus ruporas „TV Zvezda“ kelia klausimus, kas yra žalingiau – šiltnamio efektą sukeliančios dujos ar ugnikalnių išsiveržimai, kas rašo kalbas tokiems aktyvistams kaip Greta Thunberg, kodėl tokie Rusijos projektai kaip „Nord Stream“ ar atominės elektrinės yra kaltinami dėl poveikio aplinkai ir ar apskritai nesame vienos didelės klimato kaitos aferos aukos?

Be to, tokie kanalai kaip RT ne kartą transliavo tekstus, kurie teigė, kad klimato kaita tėra smegenų plovimas ir didžiausias pavojus apšvietai nuo pat Galilėjaus laikų, kad klimato kaitos „propaganda“ užsiima apokalipsės siekiantys mokslininkai, kad lygiaverčiai yra tiek klimato kaitos šalininkų, tiek neigėjų argumentai ir pan.

Esą aplinkosaugos propaganda visame pasaulyje veikia tam, kad formuotų visuomenės nuomonę.

Kodėl transliuojama?

Į klausimą, kodėl transliuojama tokia dezinformacija, galima atsakyti iškeliant kelias hipotezes:

• Visų pirma, kaip savo knygoje „After Europe“ rašė politologas Ivanas Krastevas, sąmokslo teorijos, susiklosčius tinkamoms aplinkybėms, gali užimti vietą, kuri anksčiau būdavo skirta ideologijai ar religijai bei taip tapti bendros tapatybės šaltiniu. Tad tam tikroms grupėms žmonių teorija apie klimato kaitos aferą gali tapti pagrindu susiburti ir susikurti socialinį burbulą. Tai ypač tinka populistinėms jėgoms, transliuojančioms elitą ir mases supriešinančią žinią ir vaizduojančioms elitą kaip išdavusį paprastus žmones. Klimato kaitos klausimas taip pat gali būti išnaudojamas siekiant skatinti šį supriešinimą ir vaizduojant politikus, mokslininkus kaip meluojančius visuomenei ir taip siekiant tik naudos sau.

• Kita hipotezė kalba apie pastangą diskredituoti tokius iš apačios gimusius socialinius judėjimus kaip Gretos Thunberg įkvėpti protestai, raginantys aktyviau kovoti su klimato kaita. Tokius projektus Kremliui reikia diskredituoti visai ne dėl to, kad jie kalba apie klimato kaitą, o tik todėl, kad jie yra spontaniški ir nepriklausomi. Būtent tokių judėjimų radimosi perspektyva pačioje Rusijoje labiausiai ir neramina Kremlių ir būtent todėl būtina piršti nuomonę, kad už tokių judėjimų stovi kitos, savo slaptų kėslų įtvirtinimo siekiančios jėgos.

• Siekis pasėti abejonę mokslininkais. Savo knygoje „The Misinformation Age“ mokslininkai Cailin O‘Connor ir Jamesas Owenas Weatherallas aprašo strategiją, kurią iš cigarečių gamintojų pasiskolino ir klimato kaitos neigėjai. Jei atsiradus moksliniams įrodymams apie tai, kad rūkymas sukelia vėžį ir kitas ligas, cigarečių pramonė ėmė samdyti viešųjų ryšių kompanijas, kad šios pasėtų abejonę mokslininkų duomenų teisingumu ar tuo, kad jų išvadoms pakanka duomenų, tą patį dabar daro ir klimato kaitos neigėjai. Jie prekiauja abejone.

• Siekis užtempti reikalingų sprendimų priėmimą tarptautiniu mastu. Kaip toje pačioje knygoje „Misinformation Age“ pabrėžia mokslininkai, bandymas sėti abejonę mokslininkų atradimais nebūtinai yra nutaikytas į norą primesti alternatyvų žiūros kampą. Kartais užtenka ir to, kad sėjant abejonę yra uždelsiamas tam tikrų svarbių politinių sprendimų priėmimas bei įgyvendinimas, apsunkinamos galimybės pasiekti konsensusą.

• Poliarizacijos gilinimas. Įvairiausių sąmokslo teorijų skleidimas ir propagavimas taip pat gali pasitarnauti siekiant manipuliuoti tam tikromis visuomenės grupėmis taip gilinant poliarizaciją ir mažinant socialinio pasitikėjimo laipsnį. Be to, tai gali padėti identifikuoti ir tam tikras grupes bei kanalus, kurie yra paveikūs dezinformacijai ir gali prisidėti prie jos sklaidos.

Tad tam tikroms grupėms žmonių teorija apie klimato kaitos aferą gali tapti pagrindu susiburti ir susikurti socialinį burbulą.

Kaip apsiginti?

Siekiant demaskuoti su klimato kaita susijusią dezinformaciją, svarbu suvokti, kodėl apskritai tokia dezinformacija gali būti paveiki:

• Savo knygoje C. O‘Connor ir J.O.Weatherallas akcentuoja, kad norintiems skleisti dezinformaciją, nebūtinai reikia paveikti pačius mokslininkų tyrimus. Užtenka kontroliuoti tai, kaip jie yra išviešinami ir pasiekia visuomenę. Būtent šioje vietoje dezinformacija įsiterpia siekdama paveikti mokslinių tyrimų pristatymą, todėl tampa itin svarbu tikrinti šaltinius, tikrinti faktus, tikrinti, ar tie, kuriems suteikiama tribūna pasisakyti, turi kompetenciją kalbėti tais klausimais.

• Be to, svarbu suvokti, kodėl vieni ar kiti žmonės gali laikytis tokios pozicijos ir čia dera prisiminti ne tik jau cituotą I. Krastevą. Svarbu atkreipti dėmesį ir į 1951 metais psichologo Solomono Ascho atliktą eksperimentą, kuriame grupė žmonių turėjo pasirinkti, kuri iš trijų dešinėje lapo pusėje nubrėžtų tiesių yra vienodo ilgio kaip ir kairėje pusėje pavaizduota tiesė. Su septyniais pirmais grupės nariais buvo sutarta, kad jie specialiai rinksis neteisingą variantą, tad buvo analizuojama, kaip elgsis aštuntasis. Daugiau nei trečdalis eksperimento dalyvių pasirinko tokį pat atsakymą kaip ir grupė, o tai įrodo, kad žmonės dažnai yra linkę tiesą išmainyti į prisitaikymą prie grupės, nusileidimą grupės spaudimui. Jei problema tėra socialinis burbulas, tai tokiu atveju užtenka pradurti šį socialinį burbulą, kad būtų parodyta, jog ne visi galvoja vienodai, jog yra faktai, rodantys ne tik kitą nuomonę, tačiau tikrovę.

• Tiesa, socialinio burbulo pradūrimas nebūtinai bus veiksminga strategija, jei kalbame apie visuomenėje esančią poliarizaciją, kur vienos grupės nemaža dalis narių laikosi klaidingo įsitikinimo ne dėl to, kad jaučia grupės spaudimą, o dėl to, kad joje įsišaknijęs gilus nepasitikėjimas mokslininkais, ekspertais ar apskritai tuo, kas apibrėžiama kaip elitas. Kaip pabrėžia minėtos knygos „Disinformation Age“ autoriai, tam, kad mokytumėmės iš žmonių, kurių pažiūros skiriasi nuo mūsų, mums būtinas pasitikėjimas. O dezinformacija, kaip regėjome klimato kaitos neigimo atveju, būtent tą pasitikėjimą ir stengiasi griauti apeliuodama ne į pačius faktus ir jų paneigimą, o tiesiog į mokslininkus kaip įrankius politiniame projekte. Tad norint nugalėti tokią dezinformaciją, svarbu ne tik pristatyti faktus, bet ir įgyti auditorijos, kuriai norime nunešti žinią, pasitikėjimą.