Ar lig šiol vietovei tinka perfrazuotas dzūkų posakis „Jei ne grybai ir ne uogos, būt Lekėčių mergos nuogos“? Pagaliau – kas yra mėlyniavimas: ar vien tik pajamos bei gardi uogienė? Pasirodo, ne vien. Tai – ir poilsis, smagumas, bendrystė su gamta. Tai ir šiltų santykių tarp šeimos narių apraiška.
Koks vargas, jeigu užsidirba?
Sekmadienio pavakarys. Kaip žvirblių nusėtas kelio Kaunas–Šakiai pakraštys ties Lekėčių kaimu. Mėlyniautojai įsitaisę toje pusėje, kur patogiausia stabtelti galimiems pirkėjams, važiuojantiems Kauno link, – nereikia pereiti kelio. Logiška – didesnė tikimybė, kad uogas pirks grįžtantieji į Kauną, o ne važiuojantieji į Šakių kraštą. Pastarieji – dažniausiai vietiniai, tad, jei norės, pasinaudos galimybe prisiuogauti.
Kelio 5–6 kilometrų atkarpoje tarp Altoniškių ir Lekėčių – apie 20 žmonių, laukiančių, kol kas nors, išlipęs iš automobilio, prieis prie uogų.
Kelio 5–6 kilometrų atkarpoje tarp Altoniškių ir Lekėčių – apie 20 žmonių, laukiančių, kol kas nors, išlipęs iš automobilio, prieis prie uogų.
„Šiandien atsinešiau vienuolika litrų mėlynių, pardaviau devynis. Už litrą prašiau pustrečio euro. Kas pirko daugiau, pavyzdžiui, keturis litrus, tam atidaviau už du eurus. Priuogavau su močiute“, – sako Dominykas Baukus, Lekėčių pagrindinės mokyklos aštuntokas. Paklaustas, kodėl uogaująs, ar nesunku ir ar patinka tai daryti, po kiek litrų žmonės perka mėlynių, papasakoja: „Kartą vienas žmogus iškart nupirko 34 l. Tądien uogų buvau pririnkęs kartu su mama, močiute ir dviem broliais. Turiu tris vyresnius brolius. Mėlyniauju, grybauju ne pirmus metus. Žinoma, kad patinka. Nepavargstu – nelabai sunku mėlynes rinkti. Koks vargas, juk užsidirbu! Labai smagus jausmas, kai prirenku daug uogų – kokius penkis litrus.“
Motoroleris palauks
„Laukiu vasaros, kad galėčiau užsidirbti. Dažniausiai su mama einu mėlyniauti. Paprastai atsikeliu 8 val., po pusvalandžio – jau miške. Per tris valandas prirenku tris keturis litrus mėlynių, – tęsia Dominykas. – Ne, nei aš, nei mama mėlyniauti nebijome – gyvačių miške nėra, piktavalių nepasitaikė. Bet užpernai iš močiutės ir dieduko kažin kas atėmė kibirą mėlynių. Šiemet mėlynių sezonas vėlavo. Turėjo prasidėti tuoj po Joninių, o prasidėjo apie liepos 5 dieną.“
„Ne, nei aš, nei mama mėlyniauti nebijome – gyvačių miške nėra, piktavalių nepasitaikė. Bet užpernai iš močiutės ir dieduko kažin kas atėmė kibirą mėlynių“, – sako Dominykas.
Dominykas mėlyniaudamas šįmet užsidirbo 200 eurų. „Noriu nusipirkti naudotą motorolerį už 150 eurų. Bet nemažai pinigų išleidau. Įsigijau mokyklai priemonių – kuprinę, parkerių, sportinę aprangą. Kartais visus pinigus, gautus už per dieną parduotas mėlynes, atiduodu močiutei arba mamai. Močiutei būtina padėti, nes ir ji man padeda – nuperka, kai ko nors reikia.“
Dėl geros širdies nutols vaikinuko svajonė šįmet įsigyti motorolerį? „Spėsiu nusipirkti – susitaupysiu pinigų grybaudamas. Be to, mėlynių miške dar daug“, – šypsosi Dominykas. Ar jis mėlyniaudamas užsidirba todėl, kad šeima varginga? „Ne, darbą turi ir mama, ir brolis, kitas brolis dirba pas ūkininką. Pats noriu turėti pinigų!“
Atsipalaiduoja, sveikatos pasisemia
Dominykas teigia prekiaująs pakelėje todėl, kad neapsimoka su savo trimis ar keturiais litrais mėlynių vykti į Kauną, kai kelionė pirmyn ir atgal atsieina beveik šešis eurus.
Dviračiu atrieda Dominyko mama mėlynais pirštais. Matyti, kad mėlyniavo, rūpi, kaip sūnui sekasi. „Vaikams – Dominykui ir Jurgiui padedu pririnkti uogų, jie parduoda, – sako ji. – Daugelis Lekėčių ir aplinkinių vietovių paaugliukų eina į mišką uogauti ir, pardavę uogas, iškart gauna pinigų. Kai kurie už juos labai gražiai apsirengia. Jie uogauja, grybauja, norėdami būti savarankiški – nepriklausomi nuo tėvų. Mėlynės – gera proga tam.“
Daugelis Lekėčių ir aplinkinių vietovių paaugliukų eina į mišką uogauti ir, pardavę uogas, iškart gauna pinigų. Kai kurie už juos labai gražiai apsirengia.
Pasak Dominyko mamos, nenorėjusios, kad būtų minimas jos vardas, uogavimas – ne tik paauglių pajamos: „Ar pastebite: pakelėje pirkėjų laukia žmonės nuo mažiuko iki žilagalvio. Ne tiek jau daug pinigėlių už uogavimą gauni, bet vis tiek parama, kai algos ar pensijos nedidelės. Juk ką uždirbame, tą išleidžiame būtiniausiems dalykams. Miškas yra gerai! Tai – ne tik papildomos pajamos. Tai ir poilsis, sportas, sveikata. Kai kurios pensininkės sako, jog išėjus į mišką pasitraukia liūdesys ir rūpesčiai. Smagiau pasidaro. Nė vaistų nereikia. Miške rinkdamos uogas atsipalaiduoja, pailsi. Judėti juk sveika. Vežti uogas į Kauną neapsimoka: laikas gaištamas, už turgų reikia mokėti, kelionė brangi.“
Moteris pastebi, kad miške mažai miestiečių uogautojų: „Arba tingi uogauti, arba benzinas labai brangus. Seniau miškai pilni automobilių buvo.“
