Saulėtą dieną Naujoji Akmenė toli gražu neprimena bedarbių sostinės, kokia kadaise buvo tituluojama. Galima pagalvoti, kad čia vienas tvarkingiausių Lietuvos miestelių, kuris, turėdamas vos kelių dešimtmečių istoriją, sugeba atrodyti patraukliai.
Netikėtai moderni centrinė aikštė, gana nauja ir jau spėjusi atsibosti bažnyčia, neįprastas laikrodžio bokštas, daugybė renovuotų namų, tvenkinys, sala, masyvūs akmenys ir tolumoje kyšantys cemento pramonės kaminai.
Būtent dėl tų cemento gamyklos kaminų ir buvo sukurtas šis miestas. Tuomet gamyklai reikėjo tūkstančių darbuotojų, bet subyrėjus Sovietų Sąjungai ir ekonomikai dauguma jų tapo bedarbiais.
Dabar Naujoji Akmenė – gera užuovėja nuo karo negandų bėgantiems ukrainiečiams. Ne tik dėl nedidelių būsto kainų, bet ir supratingos vietos valdžios, atvykėliams draugiškų vietos gyventojų.
Lietuva tapo tikrais namais
Inga Švendich – 15min skaitytojams jau gerai žinomas nuoširdus, aktyvus ir visuomeniškas žmogus. Ji Naujojoje Akmenėje labiausiai nori gyventi dėl mažametės dukters Marijos. Mergaitei čia patinka viskas – mokykla, aplinka, gamta.
Moteriai taip pat čia patinka – prigijo. Donecke likę jos tėvai internetu sakė, kad Inga atrodo labai nurimusi – tarsi savo vietą pasaulyje radusi. O vieta – ne tik bėglio prieglobstis, bet ir erdvė naujai veiklai.
Drąsi moteris daro viską, kad lietuviai kuo aiškiau pažintų ukrainiečių patirtą skausmą, o ukrainiečiai – mokytųsi iš lietuvių kurti ir branginti savo valstybę. Ypač vaikai.
„Mes jau ir pripratome. Mama sako, kad aš atrodau laiminga – tarsi radusi savo vietą. Dukra taip pat čia saugi. Visą dieną gali vaikščioti po miestą. Ir aš rami. Duktė atsikratė baimių, grįžo į visavertį gyvenimą“, – prisipažino moteris, kepdama „aladikus“ – ukrainietiškus blynelius su rūgpieniu.
Tačiau amžinai taip netempsi. O jei karas Ukrainoje tęsis ilgiau, nei Lietuvos viza?
Inga čia gyvendama darbo neieško ir įmonės nekuria. Neprireikė, nes buvo atsižvelgta į jos prašymus – Lietuva suteikė metinę vizą, kurią galės vėliau prasitęsti.
Tačiau amžinai taip netempsi. O jei karas Ukrainoje tęsis ilgiau, nei Lietuvos viza?
„Kuriame organizaciją. Mūsų veikla – bendrų vaikų stovyklų organizavimas, humanitarinė pagalba, darbas su visuomenės informavimo priemonėmis. Viskas tam, kad sutvirtėtų Ukrainos valstybiniai pamatai, o Lietuvos niekada toks siaubas neištiktų.
Beje, Naujosios Akmenės valdžia jau skyrė 4000 eurų vasaros stovyklai. Panašiai kaip ir pernai, į Akmenės rajone esančią stovyklą atvyks karą patyrusių šeimų vaikai – pailsės, pabendraus, pasisems įspūdžių ir juos nuveš savo bendraamžiams.
O visai neseniai Akmenėje, Šiauliuose ir Joniškyje koncertavo vieno pafrontės miesto atvykęs tautinių šokių kolektyvas. Jokių projektinių lėšų. Tai vis geranoriškumas ir kilnių žmonių noras padėti.“
Rusijos specialiosios tarnybos Ingos vyrui ne kartą siūlė prisidėti prie apsišaukėliškos „Donecko liaudies respublikos“. Jos vyras – Ukrainos karinių pajėgų pulkininkas.
Vyras nesutiko, todėl vėliau jam ne kartą skambino iš užgrobtos Ukrainos pusės ir grasino sukapoti gabalais jo žmoną ir dukrą.
Inga mintyse jau atsisveikino su Donecke likusiu namu, ten buvusiu turiningu gyvenimu. Jos nauja visuomeninė veikla, kuri suveda Ukrainos ir Lietuvos žmones, užgydė visas sielos žaizdas.
Michailas Naujojoje Akmenėje jau dukart apgautas
Ukrainietis Michailas, galima sakyti, yra pirmasis bėglys iš karo siaubiamo Donbaso – Donecko miesto. Jis yra apsukrus ir drąsus verslininkas, kuris Donecke jau buvo pasukęs į politiką, priešišką Rusijos įtakai. Teko sprukti, palikus visą užgyventą gerą. Net neužgrobtoje Ukrainos dalyje nesaugu.
Kol jis lydi iki savo bendrovės patalpų, spėja papasakoti istoriją. Iš pradžių pabėgo į Krymą. Ten taip pat ilgai neužsibuvo. Nulėkė į Kijevą ir rezgė ateities planą.
Lietuva, anot jo, ukrainiečiui pagal mentalitetą labai palanki šalis. O Naujojoje Akmenėje – pigiausi butai Europoje. Visus duomenis rado internete ir greitai apsisprendė. Nenutuokė, kad čia jau pilna nekilnojamojo turto gudručių.
Čia Michailas nusipirko butą už 5000 eurų. Galvojo, kad pigiai išsisuko. Netrukus paaiškėjo, kad galėjo tą patį butą gauti ir už 2500, tačiau dar tiek pat suplojo gudriems tarpininkams, kurie lobsta iš Ukrainos pabėgėlių.
Vėliau apie šią pasipinigavimo problemą užsimins ir Akmenės meras Vitalijus Mitrofanovas, kalbėdamas apie tai, kad Lietuva, deramai priimdama bėgančius ukrainiečius, išmoktų priimti ir Azijos bei Afrikos bėglius.
Atlėkė į Naująją Akmenę, sukūrė statybinę kompaniją, investavo savo pinigus. Dar praėjusią vasarą jam dirbo apie 40 žmonių. Dalis jų – ukrainiečiai. Vėliau, kaip pats sako, buvo smarkiai ir profesionaliai „išdurtas“. Dėl to šį pavasarį tenka viską kurti iš naujo vos su keliais žmonėmis ir dar bylinėtis teismuose. Jei firmoje liks mažiau nei trys pasamdyti Lietuvos gyventojai – Michailas bus priverstas grįžti į Ukrainą.
Michailas pabėgo iš Donecko tuomet, kai pamatė, jog plėšiamos ginklų parduotuvės ir tapo pavojinga išleisti vaikus į gatvę vienus.
Michailas pasidomėjo – Naujojoje Akmenėje dar visai neseniai buvo prisiregistravę apie 300 ukrainiečių.
Realiai gyveno apie 15 procentų iš jų. Dauguma jų butus pirko tik dėl to, kad turėtų Europos Sąjungoje nekilnojamojo turto.
Kas iš to? Lengviau gaunama Šengeno viza. Taip butų prisipirkę yra ir Rusijos piliečiai. Jei kokiame šiaurės Lietuvos kaimelyje matote keturbutį be langų, greičiausiai šie butai priklauso užsieniečiams iš Rytų.
Neseniai Lietuva sugriežtino verslo taisykles užsieniečiams, taip sukeldama rūpesčių tiems verslininkams, kurie į Lietuvą planuoja perkelti ne tik savo šeimą, bet ir verslą. Viena iš pasekmių – daugiau kaip trečdalį butų užsieniečiai pardavė.
„Čia liko trijų kategorijų atvykėliai, kuriems iš tiesų tokių butų reikia. Verslininkai, kuriems būtinas butas dėl vizos. Taip pat – tikrieji karo pabėgėliai, kuriems nėra kur dėtis ir jie čia realiai gyvena. Ir tie, kurie laiko butą dėl viso pikto – jei reikės iš tiesų bėgti iš Ukrainos“, – apibūdina verslininkas Michailas.
Vyras dirbs, o žmonai teks išvykti
Michailo darbo kabinete pasitinka vos porą mėnesių Naujojoje Akmenėje gyvenanti šeima – Olegas, Lesia ir du sūnūs. Jie taip pat doneckiečiai, išvyti iš savo namų, neradę saugumo likusioje Ukrainos dalyje.
Labiausiai šeima džiaugiasi dėl to, kad čia vaikas visą dieną praleidžia lauke – bėgioja su naujais draugais ir yra saugus. Donecke tai būtų neįsivaizduojama. Vaikai jau pradėjo kalbėti, kad jiems čia patinka.
Olegas papasakoja apie bėdas, kurių turėtų ir jo geras draugas Michailas, jei sumanytų čia atsigabenti visą savo šeimą. Pirma – vaikams sunku patekti į mokyklą. Vietinė valdžia geranoriška, tačiau Lietuvos įstatymai – netobuli.
Antra – šeima negali nuolat būti kartu. Vyras pasiliks čia toliau dirbti pagal darbo vizą, o jo žmona netrukus turės išvykti ir sugrįš tik po kelių mėnesių.
Vyras pasiliks čia toliau dirbti pagal darbo vizą, o jo žmona netrukus turės išvykti ir sugrįš tik po kelių mėnesių.
Ši šeima labai norėtų turėti galimybę nuolat gyventi Lietuvoje, tačiau Lesia to galės prašyti tik po poros metų, kai Olegas bus pakankamai įsitvirtinęs.
Šeima pabėgo iš Donecko, vos pajutusi pavojų savo vaikams. Kryme taip pat nesijautė saugūs. Tuomet sužinojo, kad Olego mamos akivaizdoje sviedinys nužudė paprastą praeivį.
Nuvyko į Donecką ir išvežė mamą į Dnepropetrovską, kur gyvena Lesios tėvai. Galima įsivaizduoti, kaip atrodo milijoninis Donecko miestas, kuriame neliko 60 procentų gyventojų. Beveik visi, kurie galėjo išvykti, taip ir padarė.
Senelis vadino „labusicha“
Kristina – jauna 24-erių metų mama. Atvyko į Lietuvą iš Luhansko. Šiai moteriai ir jos šeimai gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje lengviau nei kitiems – jos senelis buvo lietuvis.
„Jis mane vadindavo „labusicha“. Lyg žinodamas, kad čia kažkada atvyksiu“, – prisimena moteris. „Labusais“ lietuviai vadinami daugelyje slaviškų šalių.
Moteris daro viską, kad gautų Lietuvos pilietybę. Ji turi tokią teisę ir jau neblogai kalba lietuviškai. Dabar mūsų šalis laukia, kol Kristina atsisakys Ukrainos pilietybės, tačiau tai padaryti nėra paprasta.
„Keista, tačiau Ukraina gali ir neleisti atsisakyti pilietybės – tarsi kokia kalinė būčiau. Dabar ilgai kankinsiuosi, kol man leis atsisakyti pilietybės, nors tuos pačius dokumentus tvarkiau ir dėl išvykimo iš šalies“, – piktinasi moteris.
Naujojoje Akmenėje šeima gyvena jau nuo rugpjūčio mėnesio. Prieš tai glaudėsi Rusnėje, tačiau ten nepavyko įsitvirtinti. Dabar vyras mokosi vairuoti vilkikus. Kristina jo į tolimą užsienį neišleis. Bent jau kol vaikas mažytis.
Vyras mokosi vairuoti vilkikus. Kristina jo į tolimą užsienį neišleis. Bent jau kol vaikas mažytis.
Kada nusprendė bėgti? „2014 metų birželį pabudome nuo drebančių langų. Tada jau supratome, kad reikia išvažiuoti. Iki tol manėme, kad tai gali nutikti su visais, tik ne su mumis“, – prisimena Kristina.
Tuo pat metu vyro tėvai išskubėjo pažiūrėti, kas nutiko močiutei, kuri gyveno Novosvetlovkoje.
Su ja jau kurį laiką nebuvo jokio ryšio. Močiutės namuose vaikščiojo kaukazietiškos išvaizdos „išvaduotojai“, o kieme stovėjo šarvuočiai. Močiutė dėl apšaudymų jau kurį laiką gyveno bažnyčioje.
Naujieji gyventojai netrukus išsitraukė minosvaidį. Žmonės užmynė greičio pedalą iki dugno. Naujieji kaimo gyventojai paleido į nulekiantį „citroeną“ 14 šūvių. Paskutinis nepataikė tik dėl to, kad tėvas staigiai stabdė prieš tramplino formos tiltuką.
Vieno kambario butą šeima nusipirko vos už 3700 eurų. 700 iš jų sudarė įsiskolinimas už patarnavimus. Keista, bet ir dabar Luhanske butai yra brangesni. Toks kainuotų apie 15 tūkst. dolerių. Taikos metu kainavo ir 80 tūkst.
Moteris tikisi, kad ir ji ras kokio darbo. Dabar vaikas dar mažas darželiui. Vos nueina – porą savaičių serga: „Ukrainoje tikrai manęs niekaip nepriimtų į darbą. Luhanske turėjau raštiškai pasižadėti, kad nesilauksiu. Pažadą sulaužiau po pusmečio.“
Blogiausia Lietuvoje yra su pinigais. Už vaiką dabar moteris gauna 15 eurų per mėnesį. Tai beveik visos šeimos pajamos. Kažkada vyras iš Darbo biržos turėtų gauti 200 eurų. Tėvai atsiuntė 400, kad pabėgėliai turėtų iš ko duonos nusipirkti. Visas savo santaupas šeima išleido persikėlimui, būstui ir automobiliui įsigyti. Dar ir tėvai pridėjo.
Savivaldybė integruoja, o ministerija tik priekaištauja
Naujosios Akmenės meras Vitalijus Mitrofanovas dabar galėtų konsultuoti visas ministerijas, kaip reikia priimti pabėgėlius. Idealus pavyzdys – akušerės-ginekologės Larisos istorija.
Tokie medikai miesto ligoninei labai reikalingi. Surado butą, paremontavo, pasiūlė darbą. Dukra jau studijuoja Šiaulių universitete, o pati Larisa su vyru jau netrukus ilgam apsigyvens Naujojoje Akmenėje.
Dabar meras siekia, kad jau minėtos Ingos kuriama visuomeninė organizacija „Svajonės kelias“ („Шлях до мрii“) sustiprėtų ir padėtų čia atvykstantiems gyventi ukrainiečiams įsitvirtinti.
Tokia organizacija ne tik padėtų tvarkyti dokumentus, nukreiptų į reikiamas institucijas, bet ir sunaikintų vietinius lupikautojus, kurie iš ukrainiečių plėšia dvigubą kainą už būstą.
Meras kalba apie „tarpininkus“, kurie kraunasi turtus iš nelaimingų žmonių ir balansuoja ant kriminalo ribos: dviguba kaina pardavinėja butus, ima pinigus už labai abejotiną tarpininkavimą dėl laikino arba nuolatinio gyvenimo dokumentų tvarkymo.
Tokia organizacija padėtų tvarkyti dokumentus, sunaikintų vietinius „tarpininkus“ –lupikautojus, kurie iš ukrainiečių lupa dvigubą kainą už būstą.
„Pas mus vyksta natūrali integracija. Šeimos randa būstus. Vyrai ir moterys – darbus. Vaikai lanko mokyklą. Suaugusieji mokosi lietuvių kalbos, o kažkas tam rado finansavimą“, – džiaugiasi meras.
Bukas „tarpininko“ intelektas būdingas ne tik kai kuriems Naujosios Akmenės apsukruoliams, bet ir kai kam aukščiausioje valdžioje.
Kas nutinka po to, kai ukrainiečiai čia padoriai įsikuria? Meras sulaukia skambučio iš Vidaus reikalų ministerijos. Balsas telefone sako – mere, jūs ten turite problemų dėl ukrainiečių vaikų – jie mokomi mokykloje be mokinio krepšelio.
„Palaukit, Elvinai, ar čia Akmenės problema? – vidaus reikalų viceministrui Elvinui Jankevičiui atsako V.Mitrofanovas. – Tai Lietuvos, kuri nesugeba priimti nuo karo bėgančio žmogaus, problema. Mes šią problemą išsprendėme. Vaikas lanko mokyklą – viskas gerai. O kur jam dingti?“
V.Mitrofanovas pozityviai žvelgia į atvykėlius dar ir dėl demografinės situacijos. Vargu ar Lietuviai pradės dabar gimdyti po keturis vaikus. O tiek, kiek yra – mažoka rimtai vartojimo galiai sukurti.
Kas pas mus investuos, jei turime kitataučių fobiją?
Naujoji Akmenė atsikratė bedarbių ir pašalpinių sostinės vardo. Kai kurios įmonės jau keliasi čia iš Šiaulių – pigiau. Vienas verslininkas iš Donecko planuoja čia atidaryti automobilių saloną.
Ką? Kam Akmenei automobilių salonas? O tas ukrainietis verslininkas atsako – o koks skirtumas, kur laikyti automobilius, kai visa prekyba vyksta internetu?
Meras dėl rūpesčio ukrainiečiais išgirsta priekaištų – rūpinkitės daugiau savais. Tačiau ukrainiečių meras už rankyčių ir nevedžioja: „Per pusantrų metų jie niekada nekėlė jokių reikalavimų ir nebuvo atėję su prašymais.
Jie atėjo su prašymu padėti integruotis. Jie nori kuo greičiau kalbėti lietuviškai. O mes dėl buitinio dujų baliono juos verčiame eiti saugos kursus. Leidžiame čia gyventi, bet neleidžiame įsigyti automobilio su valstybiniais numeriais.
Esu humanistas. Manau, kad daug kur ukrainiečių teises mes pažeidžiame. Tačiau kalba ne apie tai. Mielieji, mes kalbame apie užsieniečių investicijas ir naujas darbo vietas.
Kas pas mus investuos, jei turime kitataučių fobiją. Norime jų pinigų, bet nenorime, kad jie čia gyventų.
Norime investicijų iš Kinijos, Izraelio, Saudo Arabijos ar Ukrainos? Kas pas mus investuos, jei turime kitataučių fobiją?
Norime jų pinigų, bet nenorime, kad jie čia gyventų. Mane, Lietuvos pilietį, gąsdina mūsų požiūris į pabėgėlius. Gyvename saugiau nei Paryžiuje, tačiau tuo saugumu nesidalijame.
Kodėl pas mus mieste trinkelės spalvotos? Todėl kad mes daromės įvairiapusiu miestu, saugiu šeimoms, saugiu miestu Ukrainos gyventojams, kurie yra nukentėję nuo karo.
Dažnai išgirstu – tai ko jie čia į Lietuvą bėga – tegul kariauja už savo šalį. Tokie nežino, kaip karių giminės terorizuojamos, kaip vyrai žudomi. Daugelis mūsų nesuvokiame, kad tie pas mus gyvenantys žmonės yra realiame pavojuje“, – kalbėjo meras V.Mitrofanovas.
