„Pirmieji žydai Merkinėje minimi XVI a., tačiau klestėjimo laiku galime įvardinti XVIII a. pabaigą, kada žydų tautybės asmenys jau sudarė ketvirtadalį miestelio populiacijos. Seniūnijos inventoriuose yra netgi miestelėnų sąrašai su vardais ir pavardėmis, pačiam teko matyti“, – apie žydiškąją miestelio pusę pasakojimą pradeda Merkinės krašto muziejaus mokslinis darbuotojas Žygimantas Buržinskas.
Muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas pateikia ir šiek tiek statistikos. 1923 m. duomenimis, Merkinės valsčiuje gyveno 7374 gyventojai. Iš jų 5642 lietuviai, 1430 žydų, 189 lenkai, 90 rusų, 1 latvis ir kelios dešimtys totorių. Tuo metu 1930 m. miestelyje užregistruota 2200 gyventojų – iš jų 1700 žydų tautybės. O 1939 m. gyventojų skaičius pasiekė 2644.
Ž.Buržinskas pažymi, jog kiek sudėtingesnis klausimas dėl pirmosios sinagogos atsiradimo, tačiau užtikrina, jog XVIII a. ji jau tikrai stovėjo. Sinagogų komplekso vieta – dabartinės Vinco Krėvės gimnazijos teritorija.
Raudonų plytų mūro Klois sinagoga sunaikinta sovietų aviacijos 1944 m. Pokariu pastatas rekonstruotas, dabar patalpos naudojamos kaip mokyklos aktų salė.
Medinė Beit Midraš sinagoga statyta po 1822 m. miestelio gaisro ir, tikėtina, nugriauta tik sovietmečiu, nes 1945 m. gruodžio 15 d. Merkinę puolusiems partizanams perduotame planelyje toji vieta pavaizduota kaip sandėlis, atitinkantis sinagogos išmatavimus.
„Vietiniai pasakodavo tokią legendą miestelio vaikams, mėgusiems aplink sinagogą žaisti: atseit po namu yra urvas, kuriame gyvena ožka, o ant jos nugaros galima į Izraelį nujoti“, – šypsosi Ž.Buržinskas.
Raudonoji mokykla
Karo ir gaisrų nepaliestas išliko tik Talmudo Toros pastatas (šiandien čia veikia biblioteka ir gimnazijos klasės), statytas 1923 m. vietoje Pirmojo pasaulinio karo metais sudegusios Didžiosios sinagogos. Šį projektą inicijavo garsus merkiniškis, JAV emigrantas Harry Fischelis.
„Fischelis savo laiku galėjo vadintis vienu turtingiausių Niujorko žydų. Taip pat jis filantropas, mecenatas, jo vardas plačiai skambėjo pasaulyje. Iš ebėjaus nusipirkome 1928-ųjų metų leidimo knygą apie jį. Viskas detaliai surašyta apie šio žmogaus gyvenimą.
Paminėta ir kelionė į Merkinę. Po Pirmojo pasaulinio karo Fischelis susitiko su čionykšte žydų bendruomene – išklausinėjo apie situaciją, pasiteiravo, ko jiems trūksta. Žydai pasakė, kad Toros mokyklos neturi. Taigi jis jiems visą tą statybą ir finansavo.
Įdomu, jog per laiko perspektyvą toji sąmata išsipūtė. Bent jau kiek tyrinėjau tarpukarines nuotraukas, turiu įtarimą, kad žydai už jo pinigus susitvarkė ir sinagogas. Knygoje taip pat yra kai kurių statinių, prie kurių prisilietė Fischelio ranka, fotografijos, įskaitant ir raudonąją mokyklą“, – tęsia istorikas.
Energingų žmonių kraštas
Tarpukariu Merkinė tikslingai judėjo apskrities centro link. Miestelis aprūpintas vandens bei elektros tiekimu (ko dažnai neturėjo ir gerokai didesni miestai; netgi kai kurie Kauno kvartalai), atidaryta degalinė „Shell“.
Dėl šių ir kitų pasiekimų Chanochas Chašmonajis (Gendelis) knygoje „Merkinė – žydų miestas Lietuvoje” rašė, jog miestelį, žydiškai vadintą „Mereč“, geriau būtų pervadinti į „Merec“ (hebr. „energija“), kadangi čia gyveno itin energingi žmonės.
Tarpukaris pasižymėjo aktyviu visuomeniniu gyvenimu – įkurta daugybė įvairaus pobūdžių organizacijų. Tai galima pastebėti ir senovinėse fotografijose, kuriose užfiksuoti skirtingomis vėliavomis nešini miestelėnai.
Žydų organizacijos išsiskyrė veiklumu įvairiose plotmėse: socialinėje, kultūrinėje, ekonominėje, netgi politinėje. Funkcionavo sionizmo idėjas propagavę judėjimai, didelis dėmesys skirtas jaunimo auklėjimui. Aktyvumu pasižymėjo ir sporto klubo „Makabi“ vietos skyrius. Miestelyje būdavo rengiami sinchroniniai šokiai, futbolo rungtynės.
M.Černiauskas tikina, jog reiktų atkreipti dėmesį į pačių žydų ir lietuvių santykius: „Manyčiau, kad tai buvo pakankamai autonomiškos bendruomenės. Kodėl taip manau? Nesu matęs anų laikų Merkinės nuotraukos, kurioje lietuvių šeima būtų nufotografuota su žydų šeima.
Kitas atvejis, jei kalbame apie miestelio šventes, viešus renginius. Tarpukario spaudoje galima rasti nemažai straipsnių, liudijančių apie gražų tų bendruomenių bendradarbiavimą: kartu švenčiamos Vasario 16-osios šventės, 1928 m. Nepriklausomybės dešimtmetis, 1930 m. Vytauto 500 metų mirties sukaktis, sporto šventės.
Būta atvejų, kai iškilmingi minėjimai rengti būtent žydams priklausiusioje Talmudo Toros mokykloje, kur lietuviai skaitė pranešimus patriotizmą ugdančiomis temomis ir panašiai.
Žinoma, kad statant Merkinės šaulių būrio namus, medieną pastatui paaukojo žydas Šefnas, atsidėkodamas lietuviams už apsaugą nuo lenkų plukdant sielius Merkiu.
1938 m. spaudoje minima, kad žydų bendruomenė, kaip ir kitos Merkinėje veikusios organizacijos ar asmenys, aukojo pinigus Merkinės šaulių būriui, nors nežinau atvejų, kad patys žydai būtų šios organizacijos nariais“, – pasakoja M.Černiauskas.
Žydiškieji akcentai
Iš Merkinės autobusų stoties Kaplano Maušos, Levino Joselio ir Stasio Čiurlionio autobusais būdavo galima pasiekti Alytų, Kauną.
„Miestelio istorijoje iš tiesų pastebima stiprių žydiškų akcentų. Vien Merkinės centre tarpukariu veikė per 50 krautuvių – iš jų reta kuri priklausė lietuviams.
Žydai prekiavo batais, skrybėlėmis, drabužiais, buities reikmenimis. Jie ir laikrodžius surinkinėdavo, ir saldainius gamindavo. Muziejuje turime keletą Merkinės saldainių fabriko „Dzūkija“ saldainių popierėlių. Gražus art deco stilius“, – į ekspoziciją ranka mosteli Ž.Buržinskas.
„Gaila, bet 1941 m. Merkinės centras subombarduojamas – kartu ir žydiškos krautuvėlės“, – pridūrė jis.
Trečios pagal dydį senosios žydų kapinės
XVIII a. jau minimos ir senosios žydų kapinės, už kurias, remiantis Kultūros paveldo centro duomenimis bei istorikės Auksės Tamulevičūtės-Kaiser tyrinėjimais, didesnės yra tik Biržų (3,3 ha) ir Kauno Žaliakalnio (8,1 ha) kapinės.
Tačiau nė viename iš paminėtų miestų žydų tautybės asmenys nesudarė daugumos, priešingai nei Merkinėje.
Aškenazių (viena iš dviejų pagrindinių judaizmo kultūrinių grupių, susiformavusi viduramžiais, savo tradicijas perėmusi iš Palestinos žydų) paprotys reikalauja, jog kapinės būtų įrengtos atokiau nuo miesto, ant kalno arba jo nuolydyje ir jas skirtų ežeras arba upė. Šios formulės laikytasi ir Merkinėje: netoli kapinių teka Stangės upelis.
Ar pagal halachą (normatyvinė judaizmo dalis, reglamentuojanti visą žydų gyvenimą) tvora kapinėms būtina, aišku nėra, tačiau įprasta, jog žydai savo kapines aptveria. Buvusios tvoros likučius užfiksavome ir Merkinėje.
„Vaikystėje šios kapinės man atrodydavo kaip kitas pasaulis – keisti antkapiai, įvairūs nesuprantami užrašai – visiška mistika“, – sako Ž.Buržinskas.
Čia palaidoti ir jau minėtojo verslininko H.Fischelio tėvai.
Merkinės žydai už Atlanto
Pasidomėjome, ar žydai atvažiuoja į Merkinę lankyti savo artimųjų kapų. Abu muziejininkai kaipmat linkteli galvas.
„Žinoma! Ir vis daugiau atvažiuoja. Iš Amerikos (daug litvakų emigravo XIX a. antroje pusėje, kai praūžė didžioji emigracijos banga, – aut. pastaba) atvyksta. Esam patys su giminaičiais bendravę, jie mums nuotraukų į muziejų atsiunčia“, – teigia M.Černiauskas.
XIX a. pabaigoje JAV įkurta Merkinės šalpos asociacija (angl. Meretz Relief Association), kurios tikslas vienyti iš Merkinės kilusius žydus migrantus ir padėti jiems įsikuriant Amerikoje.
„Jungtinėse Valstijose egzistavo labai stipri žydų bendruomenė. Jos nariai, siekdami sušelpti nukentėjusiuosius, rinko pinigus ir 1921 m., kai Merkinę nusiaubė gaisras. „Meretz Relief Association“ turėjo net dvejas kapines su Merkinės pavadinimu.
Neseniai atradome, kad Bostone stovi paminklas Holokausto aukoms atminti – žmonėms, kurie žuvo Merkinėje“, – atskleidžia M.Černiauskas.
„Įdomu ir tai, jog ši Merkinės šalpos asociacija turi ir visą savo archyvą Bostone. Ten tikri lobiai – gali tyrinėti ir tyrinėti. Yra daugybė duomenų šaltinių, tačiau problema ta, kad jie arba labai toli, arba parašyti jidiš“, – apgailestauja Ž.Buržinskas.
Amžininkės Onos pasakojimas
Savo prisiminimais apie tarpukario Merkinę sutiko pasidalinti vietinė merkiniškė, buvusi lietuvių kalbos mokytoja, Ona Vaščilaitė.
„Gyvenome Piliakalnio gatvėje – aš ten gimusi. Atsimenu tvenkinį ir malūną, žydo malūną. Tėvas kilęs iš Žeimių kaimo, mama iš Merkinės. Iki santuokos ji namie tik lenkiškai kalbėjo, todėl mano tarmė tėvelio.
Apskritai Merkinėje tuomet lietuviškai ką nors šnekant retai išgirsi – vien žydų ir lenkų kalbos dominavo. Jei ir buvo koks lietuvis, tai jis pas lenką ar žydą tarnavo. Kaimynas Bakanauskas gerai su žydais sutardavo. Netoli jo sodybos stovėjo ir žydų dačios, kuriose per šventadienius šie poilsiaudavo.
Oi, daug žydiškų krautuvėlių Merkinėje būdavo! Prekiaudavo žydai viskuo: ir maistu, ir oda, ir batais. Dar būdavo Merkinės totoriai – žuvį, išdirbtus kailius pardavinėdavo.
Kai su mama vaikštinėdavome, tai, pamenu, prieidavo prekybininkai, šnekindavo. Tik tiek, jog retai kada tose krautuvėse lankydavomės – tuo laiku litas buvo labai brangus, o mes jo neturėjome. Aš ir mokyklą, pirmą klasę, pradėjau lankyti 9-erių metų, kadangi iki tol neturėjau ką apsirengti, ko apsiauti.
Pasipuošti man padėdavo krikšto mama Urvikienė, kurios vyras, žymus puodžių pradininkas Saulius Urvikas, juodąja keramika užsiėmė“, - atsimena Merkinės gyventoja.
Karo meto išgyvenimai
Senjorės atmintyje giliai įsirėžę ir pirmųjų Antrojo pasaulinio karo dienų išgyvenimai: „Buvo gražus ir saulėtas sekmadienis, apie dešimtą valandą ryto vaikščiojau kieme. Tėvas mėgdavo bendrauti, tad ir tądien šnekučiavosi per tvorą su kito namo savininku.
Tik staiga gausmas! Virš mūsų galvų labai žemai pralekia juodais kryžiais pažymėtas bombonešis, akimirkai visą saulę užstodamas. Tėvas sušunka: „Karas!“. Tas kitas žmogus: „Manevrai!“. Žodžiu, galvojo, kad pratybos.
Tada dar keletas lėktuvų. Mes mikliai lindom į namų rūsį. Kai bombų sprogimų garsai nutolo, bėgom labiau link miestelio ir smukom į saugesnį bažnyčios požemį. O ten žmonių kaip silkių!
Kai aptilo bombardavimas, lėkėm toliau į Kauno gatvę, kur mūsų javai, rugiai, kiti pasėliai. Bebėgant pamatėm ant gatvelės grindinio sukniubusią moterį, man atrodo, žydę. Jos kojos nukirstos ir ji maldavo, kad kas nors ją nužudytų.“
Nors dar buvo maža, tačiau ponia Ona pamena ir Holokaustą. „Vieną kartą žiopsojau pro namų langą į piliakalnio pusę. Žiūriu, ogi varo vilkstinę žmonių, vilkstinę žydų, į liesą šaudyti.
Išsigandau, pradėjau verkti. Nė vienas mano šeimos narys apie tai nei tąsyk, nei vėliau nekalbėjo ir kas ten dalyvavo neaptarinėjo. Niekas tokiais dalykais nesigyrė“, – pasakojo ji.
Paklausta, ar atsimena vokiečių karininkus, senolė patvirtina, kad taip puikiai, kaip šiandien.
„Urviko būstas dabar atrodo kaip visai neįspūdinga trobelė, o tada buvo naujas namas. Didžiausiame kambaryje apsigyveno vokiečiai: jiems paklota šiaudų. Kaip tie vokiečiai prausdavosi! Aš eidavau į mokyklą ir stebėdavau juos Urviko kieme. Kareiviai gražūs, aukšti, jų batai kaukši.
Sykį su kitais vaikais kulniavome pro senąją vaistinę, keliuku nuo kalno žemyn. Ir matom didelę smėliu grįstą teritoriją, aptvertą spygliuota viela. Daugybė suvargusių vyrų ir moterų, kai kurie net nuogi. Belaisvių stovykla! Kai šitai pamačiau, man pasidarė taip baisu…
Jei buvai turtingesnis, galėjai kokį belaisvį pasiimti į namus. Daugiausia jų – rusai. Taip krikštamotė Urvikienė ir įsigijo dvi ruses tarnaites. Tačiau ji buvo šilta, žmogiška. Bendravo jos kaip lygios su lygiom.“
Fronto linijai pasiekus Merkinės miestelį, visa ponios Onos šeima laikinai persikėlė į Žeimius. Ten jie gyveno tėvo gimtojoje trobelėje, o kai pasidarė nesaugu, kaimo vyrai iškasė bunkerį, kuriame leido pačias kraupiausias karo dienas.
O.Vaščilaitė prisipažįsta, jog sykį per rusų ir vokiečių kovos įkarštį šeimos nariai tarpusavyje šnibždėjosi atsisveikinimo žodžius, kadangi nebesitikėjo išliksią gyvi. Grįžus į Merkinę Onos šeimą pasitiko graudus vaizdas: miestelis pavirto į griuvėsius.
„Va, tada ir prasidėjo tikrasis žmonių vargas. Kaimo vaikai po tas griuvenas kartais rausdavosi ale žydų ir kitų žmonių aukso ieškodami. Turiu prisipažinti, kad aš ir pati esu prie jų prisidėjusi. Tik kažin, ar kas nors iš mūsų ten rado ką vertingesnio už karoliukų poterką“, – liūdnai šypteli moteris.
Kitose pasakojimo dalyse plačiau aptarsime dviejų išskirtinių Merkinės asmenybių – Harry Fischelio ir Elihu Stone'o – indėlį Lietuvai ir pasauliui.
Už išsamų supažindinimą su Merkinės istorija ir skirtą laiką nuoširdžiai dėkojame Mindaugui Černiauskui ir Žygimantui Buržinskui.
