Demografinius iššūkius, su kuriais susiduria Lietuva, mokslininkas D.Stumbrys trečiadienį aptarė Seime vykusios konferencijos metu.
Pirmiausia jis apžvelgė gimstamumo klausimą ir suminį gimstamumo rodiklį Lietuvoje – tai, kiek vidutiniškai vaikų tenka vienai reproduktyvaus 15–49 metų amžiaus moteriai.
Norą gimdyti veikia neapibrėžtumas dėl ateities
2020 metų duomenimis, gimstamumo rodiklis siekia 1,5.
„Suminis gimstamumo rodiklis buvo nukritęs į žemiausią lygį maždaug prieš 20 metų ir siekė 1,2–1,3 vaiko vienai moteriai. Dabar jis yra šiek tiek aukštesnis, bet pastaruosius metus mes matome korekciją. <...> Tai siejama ir su pandemija, su neapibrėžtumu.
Aš manau, ir dabartinė situacija aplinkinėse šalyse, turiu omeny Rusijos karą prieš Ukrainą, irgi didina tam tikrą neapibrėžtumą, kuris veikia šeimų – moterų ir vyrų – sprendimus susilaukti vaikų. Esant neapibrėžtai situacijai dažnai tas sprendimas yra atidedamas“, – pasakojo D.Stumbrys.
Lietuvoje fiksuojamas suminis gimstamumo rodiklis 1,5, pasak jo, yra artimas Europos Sąjungos šalių vidurkiui.
„Mes šioje vietoje neišsiskiriame kaip šalis, kuri, tarkime, nyksta, mažėja vien dėl išsiskiriančio, labai žemo gimstamumo“, – pažymėjo mokslininkas.
Jo pateiktais duomenimis, reproduktyvaus 15–49 metų amžiaus moterų skaičius nuo 1990 iki 2021 metų Lietuvoje sumažėjo nuo 923 799 iki 574 792.
Tai, pasak D.Stumbrio, veikia ir absoliučius gimstamumo skaičius – pastebime didelį bendrą gimusių vaikų skaičiaus mažėjimą.
Moterys gimdo vėliau
Bet tai, mokslininko teigimu, nereiškia, kad moterys staiga pradėjo gimdyti mažiau vaikų – tiesiog gimdančių moterų yra mažiau.
„Tai susiję su keliais veiksniais: visų pirma norėčiau akcentuoti emigracijos aspektą, kadangi emigruoja darbingo, reproduktyvaus, jauno amžiaus darbuotojai, šeimos.
Kitas svarbus veiksnys, kad šiandien į reproduktyvaus amžiaus moterų grupę jau patenka ir tos moterys, kurios gimė 2002 metais, ir turime mažas kartas, ateinančias į reproduktyvų amžių“, – dėstė D.Stumbrys.
Vidutinis gimdančios moters amžius per trisdešimtmetį, anot jo, taip pat pasikeitė žymiai – dabar gimdo vyresnės moterys, kurioms per 30 metų.
Ir kuo vėliau moterys pradeda gimdyti, tuo, tikėtina, jos pagimdys mažiau vaikų, tikino mokslininkas.
Kalbėdamas apie tikėtinos vidutinės gyvenimo trukmės augimą, jis teigė, kad augimas – beprecedentis.
„Pastaruosius 15 metų mes matome beprecedentį vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės augimą, išskyrus paskutinius pandeminius metus“, – kalbėjo D.Stumbrys.
Mažiau savižudybių, žmogžudysčių, eismo įvykių
Ypač augo vyrų tikėtina gyvenimo trukmė.
Vyrų tikėtina gyvenimo trukmė augo labai sparčiai – 6, 7 metais. Mes istorijoje to neturėjome ir tuo galime pasidžiaugti.
„Vyrų tikėtina gyvenimo trukmė augo labai sparčiai – 6, 7 metais. Mes istorijoje to neturėjome ir tuo galime pasidžiaugti.
Tai yra susiję ne su tuo, kad vyresnio amžiaus žmonės gyvena ilgiau, bet su tuo, kad vidutinio amžiaus žmonių miršta mažiau. <...> Turime sumažėjusių savižudybių, žmogžudysčių, eismo įvykių – tų mirties priežasčių, kurių galime išvengti ir nesunkiai“, – priežastis vardijo D.Stumbrys.
Bet skirtumai tarp vyrų ir moterų tikėtinos gyvenimo trukmės Lietuvoje yra vieni didžiausių pasaulyje.
„Skirtumas susijęs su sveikatai žalinga elgsena, su išorinėmis mirties priežastimis <...> ir mes vis dar turime labai aukštą mirtingumą nuo kraujotakos sistemos ligų“, – kalbėjo mokslininkas.
COVID-19 pandemija, anot jo, taip pat paveikė tikėtinos gyvenimo trukmės rodiklius.
„Per dvejus pandemijos metus mes nubraukėme porą metų nuo vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės, tai daugiausia susiję su vyresnio amžiaus gyventojais. Jei Lietuvoje, tarkime, 2019 metais mirdavo apie 38 tūkst. gyventojų, tai 2021 pandeminiais metais mes turime 10 tūkst. daugiau mirčių“, – pasakojo D.Stumbrys.
Politikus ragina neužmiršti emigracijos problemos
Imigracijos statistikoje, anot jo, turime svyravimus ir bangas, o emigracijos statistikoje pastebimos teigiamos tendencijos.
Visgi tai, pasak mokslininko, išlieka Lietuvos problema.
„Matome, kad emigracija mažėja, bet vis tik turime 20 tūkst. emigrantų. Jei prisimenate, kiek žmonių gimė Lietuvoje, kasmet mes tiek pat turime išvažiuojančių.
Nepaisant to, kad tai kompensuoja imigracija, bet vis tik emigracijos srauto negalime pamiršti, ši problema tikrai aktuali“, – komentavo D.Stumbrys.
Politikus jis ragino artimiausiu metu nepatraukti emigracijos klausimo iš savo darbotvarkės.
D.Stumbrys atkreipė dėmesį į Lietuvos emigrantus Jungtinėje Karalystėje. Jie, pasak mokslininko, dėl pandemijos ir „Brexit“ veiksnių grįžta į tėvynę.
Regionuose – gyventojų depopuliacija
Kalbėdamas apie migraciją Lietuvoje, jis teigė, jog turime tris skirtingas jos situacijas.
Didžiuosiuose miestuose, pavyzdžiui, Vilniuje, anot mokslininko, turime didelius emigracijos mastus, bet tai kompensuoja vidinė migracija – žmonės į Vilnių atvyksta iš mažesnių miestų.
Iš priemiesčių, pasak mokslininko, žmonės taip pat išvažiuoja.
„Bet juos maitina tam tikra prasme didieji miestai ir periferija, labiau atitolę regionai nuo didmiesčių“, – pridūrė D.Stumbrys.
Miesteliuose ir kaimuose, anot jo, turime tiek tarptautinės, tiek vidinės emigracijos srautus, dėl ko esą vyksta regionų depopuliacija.
„Vidinė migracija keičia visuomenės demografinę struktūrą, atsiranda tokios problemos kaip visuomenės senėjimas kaimiškose, atokesnėse savivaldybėse, turime teritorijas, kurios yra demografiškai sveikesnės. Tai – miestus, didmiesčius ir priemiesčius“, – kalbėjo mokslininkas.
Santykinai mažės darbingų gyventojų
Jungtinių Tautų organizacijos duomenimis, ateityje absoliučiais skaičiais Lietuvoje gyventojų mažės.
Santykinai, pasak D.Stumbrio, daugės vyresnio amžiaus gyventojų, kažkiek mažės darbingo amžiaus gyventojų.
Mokslininkas atkreipė dėmesį į tai, kur gyvena darbingo, reprodukcinio amžiaus asmenys. Vilniuje jų dalis didžiausia, o, pavyzdžiui, Ignalinoje – dalis, ypač moterų, nykstamai maža.
„Ignalina pasirinkta kaip vienas seniausių regionų kalbant apie vidutinį gyventojų amžių“, – pažymėjo mokslininkas.
Apibendrindamas jis teigė, kad tam tikrų demografinių iššūkių turime, bet „Lietuva neišnyks“.
