Kas šie žmonės? Kaip susiklostė jų likimai nepriklausomoje Lietuvoje? Specialus LRT televizijos projektas „Mes nugalėjome“ surado ir pakalbino nuotraukoje pavaizduotus herojus.
Lemtinga naktis
Dar 1991 m. sausio 11 dieną konditerijos cecho darbininkas Vytautas Pečiukonis pasiprašė išleidžiamas iš darbo. Darbuotojo nuojauta kuždėjo, kad šios dienos gali tapti lemtingos valstybei. Tuo metu jau nieko nestebino iš darbo dingstantys darbininkai. Situacija buvo pakankamai įtempta.
„Išbėgau prie Spaudos rūmų pėsčias. Mačiau, kaip kareiviai save parodė. Tikrais šūviais šaudė, žmogus be žando išėjo“, – atsimena Vytautas. Sovietų kareiviams užėmus Spaudos rūmus, žmonės ėmė būriuotis prie televizijos bokšto. Tačiau vakare tankai nepasirodė. Įtampa slūgo ir kitą dieną žmonės pradėjo skirstytis. Niekas nenujautė, kad dar tą pačią naktį prie televizijos bokšto teks sugrįžti.
Liudininkas taip pat pasakoja, kad tuo metu žmonės net įprato miegoti su įjungtais radijo imtuvais. Būtent per radiją vidurnaktį Vytautas išgirdo įspėjimą apie mieste kursuojančius tankus. Nieko nelaukęs Vytautas bėgo iš namų televizijos bokšto link, kur tankus pasitiko žmonių minia. Buvęs tankistas puolė prie tanko. Būtent jis nuotraukoje stovi prieš tanką, rodo tankistams gestus.
Tuometinis Vilniaus universiteto fizikos docentas Vaclovas Krikščiūnas iš netoliese esančių namų prie bokšto patraukė išgirdęs šūvius. Susirinkusių žmonių minioje jis matė daug pažįstamų universiteto darbuotojų ir studentų. Vytautas, Vaclovas ir kiti žmonės, supratę, kad po tanku yra prispaustų žmonių, iššoko į priekį ir stengėsi jį sustabdyti.
Tuo metu prie tanko atsidūrė ir fotografas Virgilijus Usinavičius. Jis tuo metu dirbo „Švyturio“ žurnale. Fotografas prisimena, kad kelios dienos prieš kruvinuosius įvykius buvo netekęs visos fotografavimo įrangos. Nuvažiavęs fotografuoti Šiaurės miestelio, fotografas sovietinių karininkų buvo sulaikytas, buvo konfiskuota visa įranga. Tačiau po ilgų derybų būtent sausio 12 dienos vakare fotoaparatą karininkai grąžino.
Atgavęs įrangą fotografas skubėjo prie televizijos bokšto, kur paniką minioje jau sėjo besisukinėjantys tankai. Tą naktį fotografui pavyko padaryti ir kitų nuotraukų, tačiau kuri geriausia, ilgai abejoti neteko. Jau kitą dieną Vytautui ir Vaclovui skambino bičiuliai ir siūlė žvilgtelėti į vienintelio tądien pasirodžiusio laikraščio „Respublika“ pirmąjį puslapį. Joje pavaizduoti žmones traiškantį tanką bandantys sustabdyti vyrai.
Fotografas V.Usinavičius dar tą pačią naktį suprato, kad šis apie sovietų agresiją liudijantis kadras turi pasiekti ir užsienio spaudą. Istorija tapusi nuotrauka jau kitą dieną pasiekė užsienio valstybių spaudos puslapius. Nuotraukos autorius pasakoja, kad tąkart nuotraukos perdavimas neapsiėjo be kuriozų, nes panaudojimo teisė buvo suteikta konkurentų žiniasklaidos kanalui. Tačiau svarbiausia buvo perduoti medžiagą.
Tuometinė Sąjūdžio atsakingoji sekretorė Angonita Rupšytė prisimena, kad nuotrauka buvo itin svarbi ir dėl kito aspekto – pasaulyje Michailo Gorbačiovo darbais vis dar buvo žavimasi.
Darbuotojo nuojauta kuždėjo, kad šios dienos gali tapti lemtingos valstybei. Tuo metu jau nieko nestebino iš darbo dingstantys darbininkai. Situacija buvo pakankamai įtempta.
„M.Gorbačiovo įvaizdis tuo metu daugelį Vakarų valstybių žavėjo“, – prisimena pašnekovė. Susižavėjimas ir nuotraukoje pateikti vaizdai gerokai prieštaravo vienas kitam ir tarytum ragino užsienio valstybes atsimerkti.
Bendravardžių tragedija
Lemtingą naktį Loreta Tručiliauskaitė-Šlekienė neištesėjo mamai duoto pažado: „Savaitgalį turėjau važiuoti namo į Pasvalį, į kaimynų vestuves. Mama manęs klausė, ar aš atvažiuosiu?“
Moteris pasakoja tąkart neabejojusi, kad turi likti Vilniuje. Mieste buvo daug kareivių, tad ji baiminosi, kad išvykusi į gimtinę nebegalės sugrįžti. Tąkart L.Tručiliauskaitė-Šlekienė mamai pažadėjo, kad kojos iš namų nekels ir saugosis.
1991-ųjų sausį Loretai buvo dvidešimt ketveri. Budėti prie televizijos bokšto tądien jos patraukė dviese – kartu su bendradarbe Loreta Asanavičiūte. Bendravardės merginos dirbo audėjomis toje pačioje įmonėje, kartu lankė etnografinį ansamblį. Prie bokšto jos ėjo dainuoti ir groti, nešėsi kankles.
Loreta prisimena darnią ir draugišką to vakaro atmosferą – dainas, dalijamą arbatą ir košę. Tačiau visa tai išsklaidė atvykę sovietų kareiviai. Abi Loretos atsidūrė įvykių epicentre ir joms ši naktis baigėsi tragiškai: „Kojos susipynė ir kritau. Šaukiau Loretai, kad duotų ranką. Mačiau, kad vamzdis virš manęs praslenka, o po to skausmas ir prispaustos kojos. Vėliau mane ištraukė vyriškis.“
Patyrusi daugybinius lūžius Loreta atsidūrė ligoninėje. Tada dar nesuvokė, kad lemtingą akimirką draugę matė paskutinį kartą. Apie draugės mirtį jai buvo pranešta tik po poros savaičių. Gydytojai baiminosi, kad po patirto šoko tokios baisios žinios mergina gali neatlaikyti.
Tą naktį prie televizijos bokšto atskubėję medikai pasakoja pamatę šiurpų vaizdą. Vieną po kito prie greitosios pagalbos automobilių žmonės nešė žuvusiuosius, buvo šimtai sužeistųjų. Medikų tvarsliavos atsargos išseko akimirksniu, tad šalia gyvenantys žmonės nešė iš namų paklodes, medikai čia pat jas plėšė ir tvarstė žaizdas.
Tuo metu budėjusi Vilniaus Greitosios medicinos pagalbos stoties direktoriaus pavaduotoja Vanda Pumputienė prisimena, kad sužeistųjų srautas buvo didžiulis, ekipažas nespėjo teikti pagalbos: „Pirmiausia teikti pagalbą reikėjo sunkiau sužalotiems. Bet mes nieko negalėjome padaryti, tai nutarėme – jei pilnas greitosios automobilis sužalotų, juos išvešime iki ligoninės, ir vėliau mašina vėl atvažiuos paimti kitų.“
Baisiausia akimirka Aukščiausioje Taryboje
„Pats baisiausias momentas buvo kuomet į Aukščiausiąją Tarybą atėjo žinios apie žuvusius. Tai yra paprasčiausias suvokimas, kad vyksta okupacija“, – prisimena A.Rupšytė. Tačiau tankai, pamatę žmonių minią, vykdyti totalaus puolimo nesiryžo. Bet net ir tokios demonstracijos metu neapsieita be gausybės aukų.
Vytautas pasakoja, kad labiausiai bijojęs vieno – provokacijų iš susirinkusiųjų, kurios galėtų išprovokuoti dar didesnį smurtą prieš civilius. Tiesa, provokatorių tarp susirinkusiųjų tikrai buvo. Liudininkai pasakoja, kad kareiviams užėmus televizijos bokštą, vienas veikėjas liepė miniai skirstytis, tikindamas, kad Aukščiausiosios Tarybos rūmai taip pat yra užimti, Lietuvos okupacija sėkmingai įvykdyta.
Telefonų nebuvo, tačiau šalia buvęs greitosios pagalbos ekipažas turėjo radijo ryšį ir galėjo susisiekti su brigada, kuri budėjo prie Aukščiausios Tarybos rūmų. Medikų brigadai rūmų užėmimo faktas buvo paneigtas ir miniai pranešta – jokie rūmai nebuvo ir nebus užimti.
Sąjūdžio sekretorė A.Rupšytė prisimena ir kitą detalę. Būtent sausio 12 dieną į Lietuvą turėjusi atvykti sovietų delegacija, tačiau ši netikėtai pasilikusi Minske. „Šita delegacija laukė Minske. Galbūt buvo tikėtasi, kad čia perversmas labai gražus bus, liaudis nuvers teisėtai išrinktą valdžią ir staiga jie atvažiuoja perimti valdžios“, – prisimena įvykių liudininkė.
Tankistų brigada
L.Tručiliauskaitė-Šlekienė istorinę nuotrauką spaudoje pamatė gulėdama ligoninėje, praėjus kelioms savaitėms po kruvinosios nakties prie televizijos bokšto. Pirmiausia nuotraukoje ji pažino savo baltą batą – jį kurį laiką po įvykių, lyg tam tikrą kovos už laisvę simbolį, saugojo Loretos mama.
Nuotraukoje pavaizduoti herojai susidraugavo, savo kompaniją praminė „tankistų brigada“.
Praėjus porai dienų po kruvinų įvykių Vaclovas ir Vytautas ryžosi aplankyti sužeistuosius Šv. Jokūbo ligoninėje. Ten vyrai sužinojo, kad, be žuvusios Loretos Asanavičiūtės, yra dar trys tanko sužeisti žmonės: L.Tručiliauskaitė, Angelė Pladytė ir Antanas Sakalauskas. Visi jie patyrė daugybinius kaulų lūžius ir kitas sunkias traumas, tad buvo priversti ligoninėje praleisti mėnesių mėnesius.
Nuotraukoje pavaizduoti herojai susidraugavo, savo kompaniją praminė „tankistų brigada“. Nukentėjusioji Loreta teigia, kad nuotrauka padėjo atrasti vienas kitą: „Dėl tos nelaimės, tų įvykių, likimas mane apdovanojo labai gerais žmonėmis.“
Nuotraukos autorius tikina, kad tai – vienintelis kartas jo gyvenime, kai fotografijos herojai suranda vienas kitą ir susibičiuliauja. Jis neabejodamas sako, kad būtent šis kadras yra svarbiausias jo karjeroje. Vis dėlto nuotraukos negatyvas iki šiol yra likęs Prancūzijos naujienų agentūroje, jai priklauso ir žymiojo kadro autorinės teisės. Tačiau nuotraukos autorius V.Usinavičius tikina, kad tuo metu tai buvo bene geriausias jo sprendimas tiek dėl jo paties, tiek dėl nuotraukos saugumo.
Šiuo metu vadinamoji tankistų brigada susitinka rečiau. Kompanijos siela vadintas Antanas Sakalauskas po sunkios ligos mirė, nebeliko kam sutelkti bičiulių. Loreta jau kurį laiką nebedirba – lemtingą naktį patirtos traumos apie save vis primena, tačiau moteris pozityvumo nestokoja ir tikina niekada nesigailėjusi dėl savo sprendimo ginti laisvę.
Vytautas iki pensijos dirbo tame pačiame konditerijos ceche. Šiandien vyras mėgaujasi poilsiu savo sodyboje. Vaclovas nuo mokslinio darbo atsitraukė iš karto po 1991-ųjų įvykių. Jis taip pat daug laiko leidžia sodyboje, tačiau mirus žmonai jaučiasi vienišas.
Nė vienas šios nuotraukos herojų į aktyvią politiką nepriklausomoje Lietuvoje nepasuko. Visi jie juokauja savo darbą anuomet padarę, o dabar užleidę vietą kitiems. Patys augina vaikus, anūkus ir kasmet Sausio 13-ąją stengiasi pakilti į televizijos bokštą.
