Prisiminti vieną didžiausių gaisrų nepriklausomos Lietuvos istorijoje sutiko Alytaus miesto meras Nerijus Cesiulis, chemijos mokslų daktaras Donatas Žmuidzinavičius bei Alytaus radijo „FM99“ direktorius, žurnalistas Liudas Ramanauskas.
Grėsmę suvokė anksčiau už kitus
Pastaruoju metu Alytuje gyvenantis Kembridžo universiteto absolventas D.Žmuidzinavičius apie gaisrą sužinojo iš ankstyvo specialaus pranešimo telefone. Chemikas iškart pradėjo mąstyti, kokios medžiagos gali išsiskirti į orą ir buvo vienas pirmųjų supratęs, kokia nelaimė ką tik įvyko.
„Tai man priminė „Ekrano“ gamyklos gaisrą, nes buvo tokie milžiniški juodi kamuoliai. Žiūriu per cheminę prizmę, galvoju, kas čia bus – nu policikliniai, bus kancerogeniniai [junginiai], sunkieji metalai lėks į orą. Internete pažiūrėjau – dioksinus išmeta. Toksikologijoj dirbau penkerius metus ir žinau, kas yra dioksinai ir koks tai nuodas. Po radiacijos antras“, – sako jis.
Anot D.Žmuidzinavičiaus, jis mėginęs susisiekti su Alytaus meru ir pranešti, kas sklinda iš dūmų. Tačiau to padaryti nepavyko. Vėliau žinią perdavę Alytaus rajono savivaldybei. O kad chemikas buvo teisus patvirtino ir po kurio laiko atlikti pieno tyrimai, kuriuose dioksinų normos viršytos kartais.
Pasak chemiko, Alytui labai pasisekė, kad vėjas buvo palankus ir dūmus nupūtė nuo miesto, mat nežinia, koks lauktų miesto likimas, kai ant visų jo paviršių būtų nusėdę nuodingi junginiai. Visgi su didele tarša teko susidurti Alytaus rajono gyventojams, taip pat ir ugniagesiams.
„Man šiek tiek buvo gaila tų jaunų vyrių, kurie ėjo į tą gaisrą“, – sako chemikas.
Pražilau, jei atvirai, tai tikrai pražilau.
„Tai buvo vienas pirmųjų tokių gaisrų gyvenamojoje aplinkoje pasaulyje išvis“, – prideda jis.
Taip pat skaitykite: Mažasis Černobylis Alytuje: pasitikėjimo valdžia ir vadovais krizė
Gaisrą galėjo užgesinti greičiau?
Alytaus radijo direktorius, žurnalistas Liudas Ramanauskas per Alytaus gaisrą dirbo turbūt ne mažiau nei ugniagesiai – klausytojus nuolat informuodavo apie besikeičiančią padėtį.
Tačiau, kad gaisras bus toks didelis, suprato ne iš karto, o tik nuvykęs į įvykio vietą.
Jeigu kai kurie žmonės būtų mums netrukdę, būtume padarę greičiau, operatyviau, profesionaliau.
„Medvilnės kombinato pastatas puikiai man pažįstamas, mes ilgą laiką Kultūros rūmuose dirbome. Aš puikiai žinau, kokios tai konstrukcijos, kokie plotai, tas plotų dydis mane iš tikrųjų iškart privertė sunerimti“, – prisimena žurnalistas, nuo tada suvokęs, kad šiai temai teks skirti ypatingą dėmesį.
Visgi dirbti lengva nebuvo – nuolat trūko aktualios, atnaujintos, viena kitai neprieštaraujančios informacijos.
„Mes nežinojome, kokie tai dūmai, kas juose yra, kokia cheminė sudėtis. Pirmosiomis dienomis niekas negalėjo atsakyti į tuos klausimus. <...> Įtampa buvo. Ta nežinomybė mums, kaip žurnalistams, yra pats, ko gero, bjauriausias dalykas – kai negali pasakyti savo skaitytojams, klausytojams ar žiūrovams, kas vyksta“, – teigia jis.
Tai ne vienintelis neigiamas prisiminimas. Žurnalistas iš arti stebėjo, kaip miesto nelaimė kai kuriems politikams buvo proga pasireklamuoti. L.Ramanauskas pasakoja iš ugniagesių girdėjęs, kad jei ne trukdymai, gaisrą suvaldyti būtų pavykę anksčiau.
„Negatyvūs įspūdžiai, tai nieko nereiškiantys, įvairaus rango – nuo savivaldos iki aukščiausio – politikų vizitai, kurie absoliučiai tik dar kartą įrodė, kad neveikia sistema – gaisro gesinimo sistema, ekstremalių situacijų sistema, savivaldybės, valstybės, departamentų lygmeniu. Patys ugniagesiai sakė, jeigu kai kurie žmonės būtų mums netrukdę, būtume padarę greičiau, operatyviau, profesionaliau. Tai yra pačių žmonių, kurie, kai kalbini eteriui, sako, na, žinot, nenoriu apie tai viešai kalbėti, bet tokios nuostatos tikrai yra“, – prisimena žurnalistas.
Nuo streso pražilo
Nuo pat pirmos dienos įvykių sūkuryje dirbęs meras N.Cesiulis teigia šiandien jau gerokai primiršęs, ką teko išgyventi – dėmesį pamažu patraukė kiti svarbūs klausimai savivaldybei.
Tačiau pradedant kalbėti, po truputį grįžo prisiminimai, kuriuos meras prilygina filmui.
„Kaip filme – malūnsparniai, kariuomenė, technika, policija, paišymai ant popieriaus skiautės planų, naktys bemiegės, trys valandos pailsėjimo. <...> Tu tiek išmokai dalykų gyvenime, kur net nemaniau, kad man to reikės“, – sako jis.
„Turėjom tokių momentų, kai griūna siena, nesigirdi, neatsiliepia vyrai ir galvoji, kad jie jau... žuvę. Po to atsiliepia, atsiranda tas džiaugsmas“, – pasakoja N.Cesiulis.
Tai buvo vienas pirmųjų tokių gaisrų gyvenamojoje aplinkoje pasaulyje išvis.
Didžiausią įspūdį merui paliko bendruomenės susivienijimas – žmonių neštas maistas, gėrimai, atvežti degalai, siųsti piešiniai ar palaikymo žinutės, įmonių geranoriškumas.
„Žmonių vieningumas mums suteikė labai daug jėgų“, – teigia jis.
Tiesa, būta ir sunkių akimirkų. Pavyzdžiui, pirmosiomis gaisro gesinimo dienomis paaiškėjo, kad trūksta vandens. Meras prisimena, kad teko priimti sprendimą naudoti valstybės saugomo telkinio vandenį, kuriame net žvejoti negalima. Visgi šio resurso pakako neilgam – ugniagesiai vėliau merui skambina ir sako, kad vėl reikia kažką daryti, mat ugnis gesinama žuvimi.
„Pražilau, jei atvirai, tai tikrai pražilau“, – po patirto streso prisipažįsta N.Cesiulis
Žiūrėkite visą reportažą, skirtą Alytaus gaisro metinėms:
Žala valstybei – 6 mln. eurų.
2019-ųjų spalio 16 dieną kilęs gaisras „Ekologistikoje“ buvo užgesintas per 10 dienų. Skaičiuojama, kad dėl nelaimės valstybei padaryta 6 mln. eurų žala. Byloje pareikšti civiliniai ieškiniai dėl patirtos turtinės žalos atlyginimo už daugiau nei 7 mln. eurų.
Įtarimai yra pareikšti dviem juridiniams ir penkiems fiziniams asmenims. Tarp jų – „Ekologistikai“, jos direktoriui Juozui Cicėnui ir dar dviem darbuotojams, taip pat dviem Aplinkos apsaugos departamento darbuotojoms.
