2014-aisiais kretingiškių Rūtos ir Arūno Šulskių šeima priėmė Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios kvietimą ir atvėrė savo namų duris iš karo alinamos Sirijos pabėgusiems krikščionims. Tais metais Lietuvoje apsistojo kelios dešimtys krikščionių sirų – visus juos priėmė evangelikų tikėjimą išpažįstantys lietuviai. Dauguma pabėgėlių prieglobstį rado Klaipėdoje.
Priėmė šešis sirus
Sunkiai angliškai kalbantys Šulskiai išgirdę bažnyčios kvietimą nė minutės nesuabejojo ir priėmė svečius iš jiems visiškai nepažįstamo krašto.
2014-ųjų vasarį kretingiškių namuose įsikūrė šeši sirai: garbaus amžiaus Raphaelis ir Marina, jų sūnaus šeima su dviem paauglėm dukrom.
Visus metus sirai glaudėsi kretingiškių nuosavo namo pirmajame aukšte. R.Šulskienės tėvams mirus ši namo dalis buvo likusi tuščia.
Sunkiai angliškai kalbantys Šulskiai išgirdę bažnyčios kvietimą nė minutės nesuabejojo ir priėmė svečius iš jiems visiškai nepažįstamo krašto.
Atvykėliai kiek įmanydami stengėsi būti savarankiški – nuo pat pirmų dienų patys tvarkėsi buitį, ruošė maistą, ėjo į parduotuves. Iš vietos krautuvėse rastų produktų gamino tradicinius sirų patiekalus. Sirai aktyviai lankė pamaldas vietos evangelikų liuteronų bažnyčioje.
Su atvykėliais greitai susidraugavo Šulskių sūnus, puikiai kalbantis angliškai.
„Tas laikas, kol jie pas mus gyveno, buvo puiki patirtis, kaip galima dalintis, gyventi kartu ir padėti. Tie žmonės buvo išsilavinę, kultūringi, Sirijoje palikę savo puikius gyvenimus. Tarp atvykėlių buvo ir medikų, ir verslininkų“, – 15min.lt pasakojo R.Šulskienė.
Moteriai malonų įspūdį paliko kretingiškiai. Jie visi draugiškai priėmė atvykėlius, nemokėdami anglų kalbos bandė bendrauti gestais.
„Per metus turėjome nemažai išbandymų. Prireikė ir stomatologų pagalbos. Malonu, kad viską paaiškinus, gavome pagalbą ir nereikėjo mokėti“, – prisiminė pašnekovė. Sirus maisto daviniais aktyviai rėmė ir „Maisto bankas“.
Ryšiai nutrūko
Pasibaigus vizų galiojimui sirai išvyko pas artimuosius į kitas valstybes.
„Pasilikti Lietuvoje jie neturėjo ko: jų vizų laikas baigėsi, dirbti, studijuoti mūsų įstatymai neleido. Todėl jiems nebeliko nieko kito kaip išvykti“, – aiškino R.Šulskienė.
Atvykėliai guodėsi, kad per dienas nieko neveikti, negalėti panaudoti savo sukauptų įgūdžių ir žinių – sunku. Šulskių šeimoje apsigyvenę sirai savo gimtinėje turėjo įkūrę sėkmingai veikiančią vandens valymo įmonę. Tačiau prasidėjus karui viską teko mesti ir bėgti.
Pasilikti Lietuvoje jie neturėjo ko: jų vizų laikas baigėsi, dirbti, studijuoti mūsų įstatymai neleido. Todėl jiems nebeliko nieko kito kaip išvykti.
R.Šulskienė neslėpė, kad ryšiai su šeima, metus gyvenusia po jos stogu, jau slopsta. Pasakyti, kurioje šiuo metu šalyje apsistoję pabėgėliai, moteris negalėjo.
„Pernelyg ir nesidomėjau. Jie turi daugybę rūpesčių, yra labai užimti. Taip pat vis dar likęs kalbų barjeras“, – atviravo pašnekovė.
Matyti vaizdai neramina
R.Šulskienė neseniai keliavo iš Graikijos pro kitas pietų Europos valstybes. Nemažai teko bendrauti su bičiuliais Vengrijoje, kur pabėgėlių iš Sirijos problema itin aktuali. Jie moteriai pasakojo apie Budapešto stotyje apsistojusius tūkstančius sirų. Čia jie susistatę palapines laukia, kol galės keliauti į Vakarų Europą.
„Teko važiuoti per Makedoniją, Serbiją. Matėme, kokia ten skaudi pabėgėlių problema. Sunku pasakyti, ar visi žmonės bėga iš karo zonos saugodami gyvybes, ar ieško laimės Europoje. Yra visokių ir tai iš tiesų neramina“, – neslėpė pašnekovė.
Paklausta, ar dar kartą priimtų į savo namus pabėgėlius, R.Šulskienė nerado tiesaus atsakymo.
„Manau, kad priimti atvykėlius yra paprasčiau, nei atrodo. Tereikia ryžto“, – tikino kretingiškė.
