Anksčiau kalbinto docento dr. Vlado Sirutavičiaus teigimu, nepaisant visų kontroversijų, tragiškų įvykių ir emocijų, paskutinis SSRS lyderis pakreipė pasaulio istorijos eigą nauja linkme. Jo asmenybę vertinti žvelgiant iš Lietuvos istorijos perspektyvos – gerokai sunkiau.
Reformos, kurių nenorėjo
92-uosius einančio M.Gorbačiovo gyvybė po sunkios ir ilgos ligos užgeso antradienį Maskvos centrinėje klinikinėje ligoninėje.
Veikiausiai šis žmogus istorijoje ir liks vertinamas kontroversiškai — vienų mėgstamas, kitų nekenčiamas.
Lietuvoje jis prisimenamas kaip žmogus, kurio sprendimai turėjo didelės reikšmės mūsų šalies kelyje į nepriklausomybę.
Su M.Gorbačiovu siejama perestrojka – maždaug 1985 m. prasidėjusios Komunistų partijos reformos – leido Lietuvoje nuo 1988 m. atvirai reikštis judėjimui dėl nepriklausomybės – Sąjūdžiui. Nepaisant to, SSRS lyderis bandė laisvės ambicijas nuslopinti, šiuo tikslu 1990 m. sausį net lankėsi Vilniuje.
Keliais mėnesiais anksčiau – rugpjūčio pabaigoje – visoje Sovietų Sąjungoje nuvilnijo žinia apie Baltijos kelią. Akcija neliko nepastebėta ir Komunistų partijos viršūnių. Dėl renginio tuomečiam Lietuvos komunistų partijos lyderiui Algirdui Brazauskui teko aiškintis prieš patį M.Gorbačiovą.
Praėjus kelioms dienoms po Baltijos kelio Komunistų partijos Centro komitetas išplatino oficialų pareiškimą, kuriame buvo rašoma apie „nacionalistinę isteriją“ ir kad kai kurios organizacijos primena „buržuazinio laikotarpio“ bei „fašistinės okupacijos“ laikus.
A.Brazausko žodžiais, SSRS vadovas iki šios akcijos palaikė Baltijos respublikų vadovybes, tačiau jos esą priiminėjusios antikonstitucinius nutarimus. Dėl to M.Gorbačiovas pareiškė „draugu nebebūsiąs, pereinąs į kitą pusę“.
„Buvo parengta ekonominio savarankiškumo koncepcija, bet respublikų vadovai, pagal jį, nesugebėjo užtikrinti normalios pertvarkos eigos. Sąjūdis peržengė visas ribas, nukrypo nuo išeities pozicijų. Reikia atsipeikėti. Jie neįsivaizduoja Pabaltijo ne federacijos sudėtyje“, – M.Gorbačiovo žodžius perpasakojo A.Brazauskas.
M.Gorbačiovas priešinosi net savarankiškos Lietuvos komunistų partijos sukūrimui. Nepaisant aktyvių pastangų, susilpninti Lietuvos gyventojų nepriklausomybės siekio jam nepavyko.
Kovo 11-ąją atkūrus nepriklausomybę, sovietų lyderis atsisakė ją pripažinti ir realiai derėtis, stengėsi įvairiomis priemonėmis priversti atšaukti šį sprendimą.
Be kita ko, nuo 1990 m. balandžio vidurio iki birželio pabaigos SSRS taikė Lietuvai ekonominės blokados priemones.
Kaltinimų niekada nepateikė
Prezidentaujant M.Gorbačiovui mūsų šalyje buvo pralietas kraujas, būta ir žmonių aukų. 1991 m. sausio 13-osios naktį Vilniuje, prie Televizijos bokšto, sovietų kariams panaudojus agresiją, nuo kulkų, po tankų vikšrais ir dėl kitų priežasčių žuvo 14 taikių gyventojų.
Tuometis sovietų lyderis niekada nepripažino savo kaltės dėl agresijos Vilniuje. Tačiau šių metų kovą Vilniaus miesto apylinkės teismas žengė istorinį žingsnį – priėmė ieškinį, kurį M.Gorbačiovui pareiškė Lietuvos laisvės gynėjų artimieji.
Ieškinys sausį buvo pateiktas žuvusiųjų Vido Maciulevičiaus, Algimanto Petro Kavoliuko, Virginijaus Druskio ir Apolinaro Juozo Povilaičio artimųjų vardu.
Jame buvo nurodyta, kad SSRS prezidentas, būdamas ginkluotųjų pajėgų vadu, 1991 m. sausio 11-13 dienomis nesiėmė priemonių užkirsti kelią kariuomenės vykdomiems nusikaltimams.
Teismas jau buvo suspėjęs per Rusijos URM išsiųsti M.Gorbačiovui Sausio 13-osios bylos dokumentus.
Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovą Sausio 13-osios byloje nuteisė dešimtis buvusių sovietų pareigūnų ir kariškių. Jie buvo pripažinti kaltais dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui, įvertinus jų vaidmenį sovietų agresijoje. Dauguma iš jų buvo nuteisti už akių.
Byloje nuteistas vėliau miręs tuometinis sovietų gynybos ministras Dmitrijus Jazovas, tačiau kaltinimai M.Gorbačiovui niekada nebuvo pateikti. Lietuvos teisėsauga skelbė, kad Rusija atmetė Lietuvos prašymą apklausti M.Gorbačiovą.
„Įsikišime, jei bus kraujo praliejimas“
Tuomečio Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (AT) pirmininko Vytauto Landsbergio žodžiais, teisėta Lietuvos vadovybė tuomet šaukėsi Vakarų užtarimo ir prašė SSRS prezidento sustabdyti sovietų kareivių siautėjimą. Pirmieji mandagiai ragino nenaudoti jėgos, o pastarasis gynėsi turįs ką nors bendro su žudynėmis Vilniuje.
Tokiais prisiminimais faktinis tuometis šalies vadovas dalijosi knygoje „Kaltė ir atpirkimas“, kurią 2012 metais išleido leidykla „Briedis“.
M.Gorbačiovas esą dar 1989 m. Baltijos šalių norą palikti SSRS pavadino šantažu. Lietuvai jau paskelbus nepriklausomybę jis lakoniškai pakomentavo, esą šalies vadovybė „neklauso proto balso“.
Pirmomis 1991-ųjų dienomis prezidentas pareiškė Lietuvai ultimatumą: „Tučtuojau atkurti SSRS konstituciją.“ AT jį atmetė. Sausio 11 d. sovietų kariuomenei užgrobus Spaudos rūmus esą nebeliko abejonių dėl kėslų panaudoti jėgą prieš Lietuvą.
Išvakarėse buvo paskelbtas M.Gorbačiovo kreipimasis: situaciją Lietuvoje nulėmė „šiurkštūs pažeidimai ir nukrypimai nuo TSRS Konstitucijos ir Lietuvos TSR Konstitucijos, piliečių politinių ir socialinių teisių pažeidinėjimas, siekimas prisidengus demokratijos šūkiais vykdyti politiką, kurios tikslas – atkurti buržuazinę santvarką ir tvarką, prieštaraujančią liaudies interesams“.
Kalbėdamas telefonu tuometis JAV prezidentas George’as Bushas išreiškė susirūpinimą dėl SSRS vidaus problemų: „Ką aš galiu pasakyti kaip pašalinis, yra tai, kad jeigu jūs susitvarkysite nepanaudodami jėgos, laimės jūsų santykiai su mumis ir ne tik su mumis“.
Į tai M.Gorbačiovas atsakęs: „Mes įsikišime vien tuo atveju, jei ten bus kraujo praliejimas arba neramumai, kurie sukels grėsmę ne tik mūsų konstitucijai, bet ir žmonių gyvybėms. Aš dabar patiriu didžiulį spaudimą įvesti Lietuvoje prezidentinę kontrolę. Aš dar atsilaikau ir tik labai rimtos grėsmės atveju aš imsiuosi griežtų priemonių.“
Išliks ir mylimas, ir nekenčiamas
Pernai portalo 15min kalbintas doc. dr. V.Sirutavičius pastebėjo, kad, žvelgiant iš mūsų šalies istorijos perspektyvos, vertinti M.Gorbačiovo asmenybę dar sunkiau nei viso pasaulio mastu.
Viena vertus, laisvėjimo politika atvedė prie Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio susikūrimo, tačiau tas pats žmogus vadovavo šaliai, kurios kariai Sausio 13-ąją žudė taikius, laisvės siekiančius protestuotojus.
„Man nėra žinomi tiesioginiai įrodymai, liudijantys, jog SSRS prezidentas būtų davęs įsakymą naudoti karinę jėgą prieš taikius gyventojus Lietuvoje. O netiesioginiai įrodymai – įvairūs liudijimai – prieštaringi.
Štai buvęs KGB pirmininkas Kriučkovas teigia, jog Gorbačiovas apie karinę operaciją buvo informuotas, tačiau Gorbačiovo aplinkos žmonės tai neigia“, – kalbėjo 15min pašnekovas.
Nepaisant visų nuomonių, skaudžių faktų ir emocijų, M.Gorbačiovas giliai įsirėžė pasaulio istorijos puslapiuose. Pasak V.Sirutavičiaus, veikiausiai šis žmogus istorijoje ir liks vertinamas kontroversiškai — vienų mėgstamas, kitų nekenčiamas.
