Krepšinis, kuris suartina
Nedidelės gyvenvietės sovietinius laikus menančioje sporto salėje bumbsi kamuolys. Paeiliui į krepšį jį vangiai ir be jokio azarto mėto keletas juodaodžių vaikinų. Kiek toliau, jėgos pratimus atlieka dar vienas raumeningas vyras. Nedidelė kompanija abejingai žiūri į mus. Jie jau pripratę prie dėmesio.
Situacija kiek pasikeičia, kai pasisiūlau kartu pažaisti. Nors ir negalima, tačiau nusiimu kaukę imu kamuolį į rankas ir keletą kartų švystelėju krepšio link. Paskutinį kartą krepšinį žaidžiau gal ketvirtoje klasėje, tačiau pora metimų pasiekia tikslą ir tai sukelia šeimininkų susižavėjimą.
Netrukus ledai ištirpsta. Net rūstusis raumenų kalnas kitame salės kampe susidomi ir ateina pažiūrėti, kas čia vyksta. Spaudžiame vieni kitiems rankas ir toliau palaikome vienas kitą šūksniais ir plojimais, kai kurio nors metimas pasiekia tikslą. Kamuolys per keletą minučių ištirpdė tarpkultūrines sienas.
Pasakoja apie gyvenimą stovykloje, bet ne apie save
Po kurio laiko išdrįstu paprašyti parodyti, kaip jie gyvena. Toks vedlys visuomet papasakos ir parodys daugiau, negu savarankiškai sugebėtum pamatyti ir išjausti.
Herve iškart tik pasako, kad nenori pasakoti apie savo kelionę ir kaip pateko į Lietuvą. Tai tema tabu beveik visiems nelegaliai į Lietuvą patekusiems migrantams. Vyras pasako tik tiek, kad ketverius metus studijavo inžineriją Kamerūne, o po to išvyko studijuoti į Baltarusiją rusų kalbos. Iš čia ir pasiekė Lietuvą.
Nespaudžiame jo. Šiandien mūsų tikslas yra pamatyti, kaip gyvena migrantai, o ne lįsti į jų sielą ar narplioti nelegalios migracijos schemas.
Norime prikabinti mikrofoną. Bandome sugalvoti kur. Nėra kur prikabinti, nes Herve stovi pusnuogis. Pamatęs mūsų žvilgsnius jis aiškiai nenoriai eina suoliuko link ir rengiasi ryškiai raudonus marškinėlius. Daug mieliau būtų filmavęsis be jų.
Klasėse nuo keliolikos iki kelių dešimčių gyventojų
Einame koridoriumi, kuriuo dar gana neseniai lakstė Vydenių vaikai. Dabar čia pasieniuose pastatytos lovos. Į koridorių jas išsinešė gudresni mokyklos gyventojai, mat kabinetuose miegoti karšta ir trūksta oro.
Kiekvienoje klasėje apgyvendinta dešimt migrantų. Jie miega per metrą viens nuo kito ant kareiviškų sulankstomų lovų. Moterys ir vyrai apgyvendinamai atskirai, bet dienos metu niekas jiems netrukdo bendrauti ar eiti į svečius vieniems pas kitus.
Herve praeidamas vis atidaro duris ir paklausia, ar nieko prieš, jeigu užeitumėme mes – žurnalistai. Degančių noru mums parodyti savo gyvenimo sąlygas nėra labai daug. Merginų klasė sutinka, tačiau paprašo prieš tai keleto minučių susitvarkyti.
Pats Herve gyvena salėje, kurioje sutalpinta net daugiau kaip keturiasdešimt vyrų. Tarp sustatytų lovų vietos lieka vos praeiti. Tačiau ši kompanija turi didelį privalumą. Ir netrukus Herve kviečia mus lipti ant senos mokyklinės kėdės ir per palangę lipti ant stogo.
Čia verda atskiras gyvenimas – džiūsta rūbai, o vyrai susėdę ant atbrailų kalbasi tarpusavyje ir smalsiais žvilgsniais varsto naujuosius atvykėlius su fotoaparatais ir kameromis.
Direktoriaus kabinete – musulmonų maldos namai
Einant koridoriumi susirandu naują draugą. Jis perėmė Herve darbą ir anglų kalba bando man padėti. Atidaro vienas duris ir paklausia ten gyvenančių, ar galima nufotografuoti. Šie nesutinka. Taip praeiname dar porą klasių.
Bendrakeleivis atidaro duris su ant jų kabančia medine lentele, ant kurios išdrožinėta „Direktorius“, ir įkiša galvą į kabinetą, nors visas kūnas lieka koridoriuje. Per plyšį matau tuščią kabinetą ir jame veidu į rytinę sieną stovintį ir besimeldžiantį vyrą.
„Čia musulmonų maldos namai“, – paaiškina naujasis vedlys. Klausiu, ar galėčiau nufotografuoti. Jis linkteli galvą. Dar kartą perkausiu, nes noriu įsitikinti, ar tikrai nesutrikdysiu tokio intymaus momento spragsėdamas fotoaparatu? Jis dar kartą patvirtina, kad viskas čia gerai.
Greitai įkišu galvą su kamera ir, nuspaudęs porą kartų užraktą, atsitraukiu atgal. Maldininkas per tą laiką net nepasuka galvos į mane.
Vėliau Vydenių seniūnė Genutė Ramaškienė papasakojo, kad migrantai patys susirado šį kabinetą ir jame įrengė maldos namus nieko neklausę, o vėliau tik labai prašė, kad jų iš ten neišvarytų. Seniūnė neprieštaravo ir paliko viskas kaip buvę.
Prašo daugiau ryžių, daržovių ir pieno
Besikalbant ateina pietų metas. Sugrįžęs Herve pasiūlo nueiti į pirmą aukštą, kuriame dalijami maisto daviniai.
Apačioje, viename iš nedidelių kabinetų, tarpduryje pastatytas mokyklinis stalas, atskiriantis maisto sandėlį nuo koridoriuje besispiečiančios minios. Iš pirmo žvilgsnio aiškios eilės nėra. Visi rankose laiko popieriaus lapą. Pagal juos išduodamos maisto porcijos. Dalis atėjo su visu pluoštu – maistą vienkartiniuose indeliuose paima ir savo draugams.
Anksčiau maisto davinius nelegalūs migrantai gaudavo tris kartus per dieną. Dabar – neužtenkant lėšų – du. Jį gamina mokyklos valgyklos moterys. Davinį sudaro sriuba, mėsa, garnyras ir keletas daržovių gabaliukų.
Moterys, dalijančios maistą, sako, kad labiausiai čia gyvenantieji pasiilgsta ir prašo ryžių bei daržovių. Tačiau padėti sunku, nes ir taip daro, ką gali, pagal esamas galimybes.
Mokyklos gyventojai maistu nesidžiaugia ir skundžiasi, kad jo mažai ir jis prastokas. Tačiau niekur neteko matyti demonstratyviai išmetamo maisto davinių vaizdo, su kuo teko susidurti Graikijos salose ir kitose migrantų stovyklose užsienyje. Seniūnė Genutė prisiminė, kad kartą atnešus batonų, dėl jų kilo tokia sumaištis, kad teko kviesti net policiją. Tiesa, po to viskas išsisprendė taikiai.
Mums jau išvykstant, vienas iš migrantų pradėjo gana įkyriai prašyti nupirkti jam pieno. Kitas užsiprašė cigarečių, treti netgi siūlė pinigų, kad jiems parneštume maisto iš parduotuvės. Gal parduotuvė ant ratų, keliaujanti po rajono kaimus, galėtų ir čia tapti išeitimi?
Skundžiasi higienos sąlygomis, bet patys nerodo iniciatyvos
Herve rodo nulūžusį vandens maišytuvą ir skundžiasi prastomis higienos sąlygos. Tualetų mažai, vandens čiaupai nulaužti, o praustis irgi nelabai yra kaip.
Net neįėjus į tualetą, dar koridoriuje šlapimo tvaikas nosį užriečia taip, kad nebesinori net fotografuoti to tamsaus kambariuko. Tačiau patys tvarkytis ir nors kiek pasigerinti sąlygų jie neskuba. Visas patalpas valo ir tvarko valytoja. Tiesa, ji nesurenka per langus išmestų maisto indelių ir kitų šiukšlių, todėl kieme vėjas ritinėja plastiko ir kitokias atliekas.
Dabartiniams mokykloms gyventojams nemokamai dalijamas ne tik maistas. Jiems išduodamas šampūnas, higieniniai paketai.
Migrantai skundžiasi rūbų ir avalynės trūkumu. Kartą moterims buvo atvežta nedidelė siunta drabužių. Juos padėjo koridoriuje ir buvo tikimasi, kad kam ko reikia, pasiims ir naudosis. Vėliau paaiškėjo, kad visus rūbus iškart pasiėmė kelios moterys ir pradėjo jais prekiauti. Nuo tada labdaros dalinimo sistema buvo pakeista. Dabar jie dalijami asmeniškai.
Sutrikę, bet tikėjimo nepraranda
Prieš atsisveikinant su Herve prisėdame ant mokyklos laiptų. Čia įsitaisę dar keletas vyrų. Herve klausia, kas jų laukia. Karantino metu iš jų paimti telefonai ir jie atkirsti nuo pasaulio. Todėl negali nieko sužinoti ar susisiekti su artimaisiais.
Paaiškinu, kad jeigu jie pateikė prieglobsčio prašymą – jis bus svarstomas. Jeigu bus atmestas, turės palikti šią šalį, tačiau kol kas nė vienas migrantas iš naujosios bangos dar nėra deportuotas. Todėl jam belieka tik laukti.
Dar kurį laiką pasikalbame be kamerų. Herve akyse jausti nežinomybė, sumišusi su viltimi ir tikėjimu, kad viskas bus gerai.
Atsisveikiname su juo ir kieme susirinkusiais kitais gyventojais vieni kitiems stipriai paspausdami rankas. Tikėtina, iki kitų kartų, nes ši krizė per dieną nesibaigs.
