Nepriklausomybę atkūrėme 1990 metų kovo 11 dieną. Bet tik de jure, pripažįsta Lietuvos istorijos instituto vadovas Alvydas Nikžentaitis, primenantis, kad iki faktinio mūsų valstybės pripažinimo reikėjo laukti beveik pusantrų metų.
Tik po žlugusio pučo Maskvoje, 1991-ųjų rugpjūtį, Lietuvą pripažino daugelis svarbiausių pasaulio valstybių – Prancūzija, Vokietija, Jungtinė Karalystė, JAV (beje, tik tų metų rugsėjo 2-ąją, – red.).
Daug kas šiandien nustebtų, kad valstybių, anksčiausiai pripažinusių atkurtos Lietuvos Respublikos valstybingumą, sąraše po Moldovos (SSRS sudėtyje, – red.), Islandijos, Danijos ir Slovėnijos eina būtent Rusija.
Sutartis su Rusija, tuo metu dar įėjusia į SSRS sudėtį, buvo pasirašyta 1991 metų liepos 29 dieną ir šiandien vadintina istorine (sutartį skaitykite čia).
Rusija tada ir pripažino Lietuvos aneksiją (tarptautinės teisės požiūriu – tuo pačiu ir okupaciją), ir pripažino Lietuvą valstybe su nustatytomis sienomis, ir įsipareigojo bene anksčiausiai Rytų Europoje išvesti ginkluotąsias pajėgas.
Galėjo būti taip, kad apie šį dokumentą šiandien kalbėtume kaip mažai sveriantį reliktą. Bet atsitiko taip – ir šiuo atveju Lietuvai išties pasisekė, kad SSRS po pusmečio žlugo ir Liepos 29-osios sutartis tapo ilgalaikiu dvišalių santykių pagrindu.
Kad ir kaip tai nepatiktų dabartinei Vladimiro Putino valdžiai, sutartimi – tokios neturi nei Latvija, nei Estija – Rusija netgi pati pripažino pareigą atlyginti Lietuvai sovietinės okupacijos žalą.
Pačiu palankiausiu metu
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas, prof. dr. Dainius Žalimas prieš dvejus metus įžvelgė: „Pagal reikšmę Tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartis galėtų būti lyginama net su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktais, 1920 metų Lietuvos ir Rusijos taikos sutartimi ar bent jau su 1994 metų sutartimi su Lenkija dėl draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo.“
Jau bendraudamas su 15min, D.Žalimas pridūrė: „Sutartis yra ypatingos reikšmės ir šiandien nustato šių dviejų šalių santykių pagrindus. Sutarties sudarymo faktas turėjo didelę reikšmę ir kitoms šalims apsisprendžiant pripažinti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.“
„Tai svarbi sutartis, kuria iš esmės buvo įgyvendinti Lietuvos valstybės interesai. Juk labai svarbus kontekstas – Lietuva de facto dar nebuvo atgavusi nepriklausomybės“, – 15min tvirtino ir A.Nikžentaitis.
Kuo svarbi ši sutartis ir kas joje rašoma? Tikriausiai pati reikšmingiausia dokumento dalis yra jo preambulė, kurioje pristatomi visi 20 sutarties straipsnių ir kurioje kalbama apie „Lietuvos suverenitetą pažeidžiančias 1940 metų aneksijos pasekmes“.
Pirmajame straipsnyje savo ruožtu teigiama, kad abi šalys pripažįsta viena kitą „pilnateisiais tarptautinės teisės subjektais ir suvereniomis valstybėmis“, ir priduriama, jog Lietuvos atveju kalbama apie Kovo 11-osios aktą.
Būtent tokios formuluotės labai svarbios, nes jos tuo pačiu reiškia, kad Rusija pripažino sovietinės okupacijos faktą.
Taip, žodžio „okupacija“ sutartyje nėra, o dėl to prieš 30 metų buvo girdėti nemažai kritikos lietuvių derybininkams, bet šiuo atveju reikšminga tai, kad pripažįstamas Lietuvos suvereniteto pažeidimas Antrojo pasaulinio karo pradžioje.
Anot D.Žalimo, sutartį pasisekė pasirašyti pačiu palankiausiu metu, nes jau kitais metais aplink B.Jelciną ėmė suktis tariamomis nuolaidomis Lietuvai ir galima atsakomybe už sovietinę okupaciją nepatenkinti pareigūnai.
Lietuva, tiesa, norėjo minėti ir okupaciją, bet per derybas nusileido – greičiausiai mainais į Rusijos sutikimą sutarties tekste netraktuoti abiejų šalių kaip buvusių sovietinių respublikų.
Dideliu laimėjimu laikytina vien tai, kad dokumente minima aneksija, ir čia tikriausiai padėjo tai, kad SSRS vis dar egzistavo, o RSFSR tuo metu kaip tik konkuravo su sovietinėmis struktūromis – visiems žinoma Boriso Jelcino, pirmojo Rusijos prezidento, ir Michailo Gorbačiovo priešprieša.
„Tuo metu Rusijai buvo paprasčiau priskirti įvykdytą tarptautinės teisės pažeidimą (1940 metų Lietuvos aneksiją) kitai šaliai – Sovietų Sąjungai“, – rašė D.Žalimas.
Jo teigimu, sutartį pasisekė pasirašyti pačiu palankiausiu metu, nes jau kitais metais aplink B.Jelciną ėmė suktis tariamomis nuolaidomis Lietuvai ir galima atsakomybe už sovietinę okupaciją nepatenkinti pareigūnai.
Neriboto galiojimo 1-asis straipsnis
Šiuo atveju labai svarbus B.Jelcino ir kitų Rusijos demokratų geranoriškumas. Lietuva, kaip yra teigęs mūsų šalies delegacijos vadovas Česlovas Stankevičius, derybas paraleliai vedė ir su SSRS vyriausybe, bet ši esą vis siekė primesti Lietuvai formalią asociaciją su Sovietų Sąjunga.
O B.Jelcinas esą elgėsi labai garbingai – ir ne tik dėl to, kad buvo vedinas savų interesų. Jis ir vėliau atsilaikė prieš bruzdėti pradėjusius Rusijos pareigūnus, kurie troško revizuoti susitarimus su Lietuva.
Tiesa, Vilniaus universiteto istorijos profesorius Zenonas Butkus atkreipė dėmesį, kad B.Jelcinas kaip alternatyvą aneksijai iš pradžių siūlė švelnesnius žodžius – „neteisiniai, neteisėti veiksmai“ („противопрауные действие“). Bet jis vėliau nusileido tuomečiam Lietuvos vadovui prof. Vytautui Landsbergiui.
„Sutartis tikrai buvo kompromiso rezultatas. Galiausiai viską perlaužė Jelcino nuostata, kad reikia elgtis pa pravde (pagal teisybę)“, – 15min tvirtino D.Žalimas.
Aišku, dabar rusiška propaganda įsigudrinusi teigti, kad aneksija nereiškia okupacijos – suprask, Lietuva savanoriškai įsileido svetimos šalies kariuomenę, tad po to įvykdoma aneksija nėra agresijos aktas.
Bet tai melas – be okupacijos, kuri buvo, nebūtų ir aneksijos. Negana to, verta dar kartą priminti, kad sutartyje minimas Kovo 11-osios aktas – juk tai reiškia, jog Rusija pripažino ir šiame dokumente minimus 1918-ųjų Nepriklausomybės aktą bei 1920 metų Lietuvos ir Rusijos Taikos sutartį.
Dabar rusiška propaganda įsigudrinusi teigti, kad aneksija nereiškia okupacijos – suprask, Lietuva savanoriškai įsileido svetimos šalies kariuomenę, tad po to įvykdoma aneksija nėra agresijos aktas.
„Ši sutartis tikrai neturėjo vakarietiškų alternatyvų. Tai buvo sutartis tarp demokratiškų, demokratiją kuriančių šalių“, – pažymėjo prof. Z.Butkus.
„Situacija buvo unikali, nes, kaip žinome, tokių sutarčių su kitomis valstybėmis Rusija nėra sudariusi.
Vladimiras Putinas buvo išreiškęs apgailestavimą dėl invazijos į Čekoslovakiją, 2009-aisiais jis su tam tikromis išlygomis atsiprašė už Molotovo-Ribbentropo pakto slaptuosius protokolus.
Bet toliau šie klausimai nepajudėjo. O mes turime sutartį – didelį ir svarbų laimėjimą“, – sakė ir A.Nikžentaitis.
„Sutarties nuostata, kad abi šalys pripažįsta viena kitą, yra neriboto galiojimo. O ypatingai svarbiausia tai, kad Lietuva yra pripažįstama Kovo 11-osios pamatinių aktų pagrindu.
Tai savyje talpina viską – ir agresijos 1940 metais, ir aneksijos, ir Lietuvos valstybės tęstinumo pripažinimą. Buvo pripažinta, kad Lietuva nėra kažkokia atsiskyrusi, nauja valstybė.
Ne, Lietuva negalėjo atsiskirti, nes ji buvo neteisėtai okupuota ir aneksuota“, – 15min tvirtino D.Žalimas.
Leido pasiekti greito karių išvedimo
Įdomu, kad su sovietų ar Rusijos kariais susijusi dar viena sutarties preambulės dalis. Mat tai, kad joje kalbama apie „aneksijos pasekmes“, būtent ir reiškia, jog diskutuoti reikia apie neteisėtai Lietuvoje dislokuotus sovietų karius – tiesioginę aneksijos pasekmę.
„Dėl Rusijos ir SSRS konkurencijos preambulėje atsirado žodžiai apie 1940-ųjų agresiją ir jos pasekmių panaikinimą, o tai leido Lietuvai pagal tarptautinę teisę reikalauti karių išvedimo“, – pažymėjo D.Žalimas.
Konkrečių derybų dėl, žlugus SSRS, jau Rusijos karių išvedimo, žinoma, buvo ir vėliau – kaip ir kitos pusės spyriojimosi. Tačiau būtent ši preambulės nuostata apie „aneksijos pasekmes“ tapo teisiniu pagrindu reikalauti išvykti.
„Tarkime, 1992 metais šalys viena kitai buvo reikalingos jau mažiau. Padėjo ir tarptautinis spaudimas. Nė kiek neabejoju, kad praėjus dar keleriems metams viskas nebūtų taip sėkmingai pasibaigę“, – 15min kalbėjo Konstitucinio Teismo pirmininkas.
Iš Lietuvos Rusijos kariai išvyko bene pirmieji visoje Rytų Europoje – 1993 metų rugpjūčio 31 dieną 23 val. 45 min. Prieš pradedant išvedimą Lietuvos teritorijoje buvo dislokuotos maždaug penkios divizijos – apie 34,6 tūkst. rusų karių.
Iš Lenkijos, tiesa, koviniai Rusijos pajėgų daliniai išvyko dar 1992-ųjų spalį, bet maždaug 6 tūkst. karių ten liko iki pat 1993 metų pabaigos. Rytų Vokietijoje rusų karių išvedimas baigėsi 1994-aisiais.
Latvijoje buvusioje radarų stotyje „Skrunda-1“ Rusijos kariai dirbo iki pat 1999-ųjų, o Estiją paskutinis Rusijos pajėgų karys paliko 1994 metų rugpjūčio 31-ąją – lygiai metais vėliau nei Lietuvą.
Kas dar? Be abejo, 2-asis sutarties straipsnis, numatantis šalių „teisę savarankiškai įgyvendinti savo suverenitetą gynybos ir saugumo srityje joms priimtinomis formomis“.
Tai reiškia, kad Rusija pripažino Lietuvos teisę savarankiškai pasirinkti saugumo garantijas, o tarp jų – ir galimybę įstoti į pasirinktas kolektyvinės gynybos organizacijas. Praėjus trims dešimtmečiams priklausome NATO.
2-asis sutarties straipsnis numatė šalių „teisę savarankiškai įgyvendinti savo suverenitetą gynybos ir saugumo srityje joms priimtinomis formomis“.
D.Žalimas teigė, kad „1991 metais Lietuvos narystė NATO ir ES atrodė kaip tema iš fantastikos srities“, tad 2-ojo sutarties straipsnio potencialą abi šalys kažin ar suvokė. Bet būsimoji narystė Aljanse tikrai buvo užkoduota būtent šioje dokumento dalyje.
„Tai unikalu, nors vargu ar buvo galvojama apie NATO, o ES dabartiniu pavidalu dar neegzistavo. Ta nuostata apie saugumo garantijas Lietuvai leido rinktis. Aišku, pagal tarptautinę teisę šalys ir taip yra suverenios ir yra laisvos spręsti, kokias tarptautines sutartis sudaryti ir panašiai.
Bet tokia speciali garantija Lietuvai buvo labai naudinga, nes mes galime teigti, kad Rusija nuo pat 1991-ųjų pripažįsta Lietuvos pasirinkimo teisę ir kad negali būti jokių prieštaravimų ar artimojo užsienio koncepcijų“, – pabrėžė D.Žalimas.
Suskubo ir latviai su estais
Paradoksalu, bet vėjo į Vilniaus derybas su būtent Rusijos vadovybe įpūtė ne tik Kovo 11-osios aktas, bet ir 1991-ųjų sausio 13-ąją Sovietų Sąjungos vadovybės surengta karinė ataka, per kurią žuvo 14 laisvės gynėjų, dar daugiau nei 600 buvo sužeisti. B.Jelcino aplinka palaikė Baltijos šalis ir netrukus ėmė su jomis kalbėtis.
Tiesa, nors yra nuomonių, esą lietuvių derybininkai anuomet pasielgė neįtikėtinai įžvalgiai kalbėdamiesi būtent su B.Jelcino RSFSR, A.Nikžentaitis 15min priminė, kad 1991-aisiais Vilnius sąjungininkų ieškojo visur, ir rusų demokratai nebuvo išimtis.
„Draugų ieškojome visur. O kontaktai su Jelcino aplinkoje esančiais rusų demokratais buvo tikrai neblogi – egzistavo interesų bendrumas tarp rusų demokratų ir Sąjūdžio demokratų.
Tuo metu buvo galvojama gal ne tiek strategiškai, o tiesiog stengiantis išnaudoti kiekvieną galimybę išsilaisvinti iš Sovietų Sąjungos kontrolės“, – 15min teigė A.Nikžentaitis.
„Lietuvos vadovybė akivaizdžiai turėjo strategiją megzti santykius su Rusijos Federacija kaip alternatyva Sovietų Sąjungai. Tiesiog niekas nesitikėjo, kad Rusija gali taip greitai pakeisti SSRS tarptautiniuose santykiuose.
Faktas, jog Lietuvos Aukščiausioji Taryba sutartį su Rusija ratifikavo 1991 metų rugpjūčio 19-ąją, pirmąją pučo Maskvoje dieną, tikrai nėra atsitiktinumas.
Istorinės aplinkybės buvo tokios, kad Jelcinui reikėjo Lietuvos, o Lietuvai – Jelcino. Jam tuo metu reikėjo sąjungininkų. Kitu metu viskas turbūt būtų vykę kitaip“, – tvirtino ir D.Žalimas.
Tiek istorikas A.Nikžentaitis, tiek D.Žalimas sutiko, kad faktas, jog Lietuvos Aukščiausioji Taryba sutartį su Rusija ratifikavo 1991 metų rugpjūčio 19-ąją, pirmąją pučo Maskvoje dieną, tikrai nėra atsitiktinumas.
„Be jokios abejonės, tai susiję. Niekas, aišku, rugpjūčio 19-ąją dar nežinojo, kaip tas pučas baigsis. Bet buvo bandoma pasiremiant susitarimu su Rusija įtvirtinti nuostatą, kad Lietuva yra visiškai savarankiška valstybė“, – tvirtino A.Nikžentaitis.
„Tikrai buvo skubama ratifikuoti tai, kas turima, įtvirtinti santykius su Rusija, kad ateičiai liktų sutartimi nustatyti teisiniai pagrindai. Beje, Latvija ir Estija tada irgi galutinai paskelbė atkuriančios nepriklausomybę.
Jų statusas buvo kitoks – šios šalys buvo paskelbusios pereinamąjį laikotarpį, ko Lietuva nedarė. Latviai ir estai norėjo dėl visa ko užfiksuoti faktą, kad nepriklausomybė buvo atkurta“, – aiškino D.Žalimas.
Interpretacijų visada buvo ir bus
Dabartinei, jau V.Putino Rusijai, sutarties faktas tikrai nepatinka. Šalies Užsienio reikalų ministerijos puslapyje tiesiog paminimas pats faktas, kad sutartis buvo pasirašyta, o dokumento dar neseniai ten išvis nebuvo.
O dar 2010 metais tuometis Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovas Andrejus Nesterenka pareiškė, kad 1991-ųjų liepos sutartis „buvo susitarimas tarp dviejų sovietinių respublikų, todėl negalėjo sukelti jokių pasekmių, kurias pripažįsta tarptautinė teisė“.
Tada ministerija taip reagavo į reikalavimus atlyginti žalą nukentėjusiesiems per 1991-ųjų sausio įvykius Vilniuje. A.Nesterenka tąkart aiškino, kad 1991 metais nepriklausoma Lietuvos Respublika neegzistavo, nes jos nepripažino nė viena užsienio valstybė.
„Iš esmės retorika paaštrėjo nuo maždaug 2005-ųjų. Riba santykinė, bet Rusija būtent tada pradėjo vykdyti aktyvią istorijos politiką – būtent tais metais Lietuvos atstovai nutarė nevykti į Pergalės dienos minėjimą Maskvoje.
Tos interpretacijos visada buvo ir bus. Bet sutartis yra oficialus Rusijos valstybės dokumentas, tad visi tie svarstymai neturi teisinio pagrindo“, – pabrėžė A.Nikžentaitis.
Sutarties 1-asis straipsnis tiesiog negali būti peržiūrimas, nes pagal tarptautinę teisę pripažinimas yra neatšaukiamas aktas.
Savo ruožtu D.Žalimas priminė, kad iš Maskvos kartais pasigirsta ir teiginių, esą Rusija su SSRS neturi nieko bendro.
Bet pabrėžė: „Tarptautinės teisės požiūriu Rusija yra valstybė tęsėja. Jei norima sakyti, kad niekas čia nesusiję, tai Rusija gali ir atsisakyti vietos Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje.“
„Bet kokie Rusijos pareiškimai, neigiantys Lietuvos okupaciją, teigiantys, kad Lietuva yra nauja valstybė, prieštarauja 1991 metų sutarties 1-ajam straipsniui. Tai reikėtų priminti kiekvieną kartą, kai tik iš Rusijos kažkas pasigirsta“, – pridūrė Konstitucinio Teismo pirmininkas.
D.Žalimas taip pat dar kartą atkreipė dėmesį, kad Sutarties 1-asis straipsnis tiesiog negali būti peržiūrimas, nes pagal tarptautinę teisę pripažinimas yra neatšaukiamas aktas.
Krūva nepilietiškų piliečių
Dar vienas iš išties nemažos krūvos svarbių 1991-ųjų sutarties aspektų – pilietybės klausimai, kurie Rusijoje buvo labai aktualūs.
Kaip pažymi D.Žalimas, sutarties 4 straipsnyje buvo sureguliuotas ypač Rusijai aktualus pilietybės klausimas: įtvirtintas Lietuvos jau anksčiau Pilietybės įstatyme nustatytas vadinamasis „nulinis“ pilietybės suteikimo variantas.
Kitaip tariant, buvo numatyta asmenų, turinčių teisę į Rusijos pilietybę ir teisėtai įsikūrusių Lietuvoje, teisė pasirinkti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai labai svarbu – netaikant jiems sėslumo cenzo ir valstybinės lietuvių kalbos mokėjimo reikalavimų.
Aišku, Vilnius šiuos pagrindinius principus buvo paskelbęs jau 1989 metų Lietuvos pilietybės įstatyme, bet Tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartimi teisė įgyti pilietybę buvo suteikta ir tiems teisę jau į Rusijos pilietybę turintiems asmenims, kurie į šalį atvyko nuo 1989-ųjų lapkričio iki 1991 metų liepos.
Ar teisingas buvo sprendimas netaikyti jokių reikalavimų asmenims, siekiantiems Lietuvos pilietybės?
D.Žalimas primena, kad Lietuva tokia tvarka nerizikavo taip, kaip Latvija ar Estija, kur rusifikavimo bangos okupacijos laikotarpiu buvo gerokai didesnės nei mūsų šalyje. Čia iš kitų SSRS teritorijų atkeltų žmonių buvo kur kas mažiau.
„Latvijoje buvo kilusi grėsmė tautinei tapatybei, pačiam valstybingumui. Pagal tarptautinę teisę negalima savo gyventojų kelti į okupuotą teritoriją – tai vienas šiurkščiausių galimų valstybės okupantės pažeidimų.
Visgi faktas, kad taip buvo – Latvijos ir Estijos etninė sudėtis buvo smarkiai pakeista. Mes suskubome tvarkytis anksčiau“, – 15min teigė D.Žalimas.
Jis priminė, kad Rusija anuomet aktyviai piršo dvigubos pilietybės koncepciją. Būtent todėl Lietuvos Konstitucija griežtai draudžia daugybinę pilietybę.
Žmonėms, Latvijoje laikantiems konstitucijos pagrindų ar istorijos egzaminus, užduodamas paprastas klausimas: kas atsitiko Latvijoje 1940 metais?
Kita vertus, Lietuva, leidusi pasirinkti šalies pilietybę be jokių papildomų atrankų, įprastų per natūralizacijos procesus, gavo daug tūkstančių naujų nepilietiškų piliečių.
„Pilietiškumo jie neatsinešė. Dabar tas fenomenas galbūt nyksta, bet tada buvo tokių, kurie pasiėmė pilietybę kaip patogumą ir apie šalį, jos istoriją, konstitucinius pagrindus kažin ar ką nutuokė.
Latviams net kažkiek pavydžiu. Žmonėms, ten laikantiems konstitucijos pagrindų ar istorijos egzaminus, užduodamas paprastas klausimas: kas atsitiko Latvijoje 1940 metais?
Aišku, jei žmogus parašo, kad Latvija savo noru įstojo į Sovietų Sąjungą, šalies pilietybės jis negauna.
Manau, kad tokį pat testą reikėtų taikyti ir kiekvienam, pretenduojančiam į Lietuvos pilietybę. Jei neigi tai, kas yra akivaizdu tiek teisine, tiek istorine prasme, tai galbūt ir pasilik su kita pilietybe“, – tvirtino D.Žalimas.
-
Vytautas Landsbergis apie Borisą Jelciną: padorus žmogus, kuris norėjo būti teisingas Lietuvai
-
Rusijos Dūmos deputatai užsimojo įrodyti tai, kas neįrodoma
-
Estijos politologas Andresas Kasekampas: „Mums, Baltijos valstybėms, po Šaltojo karo labai pasisekė, nes galėjome būti kaip Ukraina“
-
Kaip iš Lietuvos išvesta Rusijos okupantų kariuomenė: unikalios derybų detalės ir Maskvos reikalavimai
-
V.Landsbergis: sovietų kariuomenės išvedimas buvo ir Lietuvos, ir Rusijos pergalė
-
Mažai žinoma Sausio 13-osios istorija: kaip B.Jelcinas Taline Lietuvos nepriklausomybę parėmė
-
V.Volodino istorijos pamoka: „Rusijos regionai 70 metų maitino Baltijos šalis“
