„Nejau kuponai baldui įsigyti, talonai tualetiniam popieriui ar gyvenimo kelionė į artimiausią užsienį, socialinio bloko valstybėse – verti laisvės? – sekmadienį per iškilmingą Kovo 11-osios minėjimą Seime svarstė dvasininkas. – Nekalbant apie persekiotus ir žudytus disidentus, sugadintus gyvenimus svetimame ir beprasmiame kare Afganistane, beprotnamiuose kankintus šviesesnės minties žmones, nenorėjusius prisitaikyti, ir pamintą žmogaus orumą bei gyvenimą nuo pat gimimo mele ir ideologiniuose kliedesiuose.“
Šią nostalgiją vergovei, M.Sabučio teigimu, iš dalies lemia daliai žmonių pasunkėjusios socialinės sąlygos, atsiradę nauji iššūkiai. „Išgirstu žmones, klausiančius: „Kas iš tos laisvės gero? Ar iš jos byra kruopos ar makaronai?“ – kalbėjo vyskupas.
Pasak jo, toks vergovės ilgesys nėra naujas. Iš priespaudos Egipte bėgusi Izraelio tauta taip pat priekaištavo Mozei sakydama, kad Egipto vergijoje buvo geriau, nes ten bent maisto buvo galima gauti ir nebuvo jokios rizikos, jei tik tinkamu būdu paklusdavai savo pavergėjui.
„Mes iš viso to išėjome. Bet dabartinis vergystės troškimas žemina mus labiau nei pati vergovė“, – pažymėjo M.Sabutis.
Nejau kuponai baldui įsigyti, talonai tualetiniam popieriui ar gyvenimo kelionė į artimiausią užsienį, socialinio bloko valstybėse – verti laisvės?
Jis apgailestavo, kad šiandien karta, neprisimenanti gyvenimo iki nepriklausomybės atkūrimo, „su džiaugsmu ar netgi su pasididžiavimu“ dėvi drabužius ar nešioja simbolius, kurių priedangoje buvo žudomi ir kankinami žmonės, o šalis buvo „teriojama“.
„Būdami sąžiningi turime pripažinti, kad nepaisant milžiniškų pasiekimų Lietuvai tampant civilizuotos pasaulio bendruomenės nare, daugybės pozityvių permainų, įvykusių šalies gyvenime, vis dėlto kažkas svarbaus liko nepadaryta, – pažymėjo M.Sabutis. – Kažkurioje vietoje, nepaisant įvairiausių priemonių, žioja ir vis gilėjanti ir skaudanti žaizda. Gal todėl tiek daug širdžių dabar ne Lietuvoje. Vieni mintimis sugrįžta į sovietmetį, kiti – į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ar dar senesnius laikus, kiti fiziškai į tolimas šalis, dar kiti, pakeldami ranką prieš save, iš šio pasaulio.“
Suprasdamas visų iki šiol buvusių nepriklausomos Lietuvos valdžių sunkumus, iškilusius organizuojant vienos iš skurdžiausių Europos valstybių gyvenimą, M.Sabutis pažymėjo, kad tos valdžios žmogų savo sprendimuose palikdavo tik antroje vietoje.
„Ne tik valdžios, bet ir piliečių sąmonėje per keletą dešimtmečių susiformavo požiūris į kitą, kaip į konkurentą ir priešą. Šis požiūris neša skaudžius vaisius, – kalbėjo dvasininkas. – Neretai dėl sunkumų kaltinamas sovietmetis arba iš Vakarų skleidžiamas blogis. Tačiau kažin, ar Rytai, ar Vakarai šiandien mus skatina žudyti naujagimius, negerbti vyresnio amžiaus žmonių, griauti kapines, niekinti vargstančius. Baisiausia, kaip ir dažnai buvo mūsų istorijoje, visa tai mes darome patys. Savo rankomis ir savo valia.“
Vyskupas akcentavo, kad šalia gyvenantį žmogų laikydami svetimu, tampame patys svetimi visiems, taip įsileisdami į savo gyvenimus vienatvę, baimę ir netikrumą. „Todėl piliečiai valdžias suvokia kaip savanaudiškas, nuolat kovojančias dėl savo išlikimo, o valdžios į pilietį žvelgia kaip į nusikaltėlį ar kaip į potencialų nusikaltėlį, – kalbėjo M.Sabutis. – Kodėl taip atsitiko, kad šalyje, kuri išmaitintų 10 mln. gyventojų, vis mažiau vietos? Kodėl gyvenant Dievo palaimintame krašte, duodančiame puikų derlių, turinčiame vandens, žemės, krašte, kurį aplenkia griaunančios stichijos, klesti taika, kodėl jame taip trūksta vilties ir taip daliai žmonių sunku, kad nesinori gyventi?“
Dvasininko teigimu, atsakymų galime ieškoti mūsų tolimoje ir artimoje aplinkoje, bet viena iš svarbiausių priežasčių – tai, kad laisvė nėra savaiminis dalykas, bet didelė ir brangi Dievo dovana, kurios sąlygomis gali oriai skleistis tiek žmogaus, tiek tautos pašaukimas.
„Kai kada susvetimėjimas iš dalies teisingai priskiriamas prie globalizacijos bėdų. Bet globalus pasaulis yra tikrovė, kurioje gyvename, ir jei nieko nenutiks neprognozuojamo ir toliau gyvensime su ir tarp įvairių kultūrų, rasių, pažiūrų žmonių. Nuo mūsų iš esmės priklauso, ar globalizacija mums taps suklupimo akmeniu, ar palaiminimu“, – sakė M.Sabutis.
