Tokią poziciją ministras išsakė trečiadienį Užsienio reikalų ministerijoje (URM) minint septintąsias Lietuvos narystės Šiaurės Atlanto aljanse metines. Renginyje taip pat vyko diskusija „Lietuvos neutralitetas: geopolitinė iliuzija ar tikslas?“, kurios metu buvo pristatytos dvi naujos istorikų knygos šia tema, aptartas tarpukario Lietuvos bandymas išlikti paskelbiant neutralitetą.
Tardamas sveikinimo žodį A.Ažubalis pabrėžė, kad „neutralitetas mums negresia“. Anot jo, ši doktrina neturi daug pasekėjų ir Europoje.
„Mūsų valstybė, ši Vyriausybė ir prieš tai buvusios esame itin užsiangažavę, itin aljansiški ir, mano nuomone, tai gerai. Retai žodis „neutralumas“ siejamas tik su pozityviais dalykais. Manoma, kad neutralumas reiškia išskirtinį savarankiškumą, nepriklausymą niekam ir nuo nieko, buvimą už dalyvaujančių šalių, kitaip sakant, saugioje nuošalėje“, – kalbėjo A.Ažubalis.
Ministras iškėlė klausimą, ar ši „nuošalė“ pasitraukus nuo „didžiųjų susidūrimų vieškelio“ yra saugi.
„Manau, kad ne. Už šį suvokimą prieš septynis dešimtmečius sumokėjome labai skausminga patirtimi – trys mūsų valstybės okupacijos per 40 metų ir su tuo susijusi valstybės ir Lietuvos gyventojų tragedija. Manau, kad tikrai negalime leisti sau dar kartą bandyti lipti ant to paties grėblio“, – kalbėjo URM vadovas.
Pasak jo, neutralumo koncepcijoje slypi paradoksas, ar tokia laikysena reiškia ir atsiribojimą nuo pareigos ginti vertybes, žmogaus teises, tautų ir šalių apsisprendimo laisvę. Pasak A.Ažubalio, neutralumas globaliame pasaulyje yra „dar didesnė iliuzija“ nei 1939 metais.
„Neutralumą galima aiškinti kaip nepriklausymą sektoriui. Vieni mūsų kaimynai itin pamėgo šį žodį, tačiau nebuvimas pirmame ar antrame sektoriuje reiškia, kad atsiduriama trečiame – pilkiausiame ir neaiškiausiame. Neutralumas – tai sektorius tarp NATO ir Rusijos, tarp Rytų ir Vakarų, tarp tikro ir tariamo buvimo Aljanse, tarp garantuoto ir pusinio saugumo, kur nėra ir negali būti saugumo garantijų“, – svarstė ministras.
Audronius Ažubalis pabrėžė, kad „neutralitetas mums negresia“. Anot jo, ši doktrina neturi daug pasekėjų ir Europoje.Diskusijoje dalyvavęs istorikas Česlovas Laurinavičius pabrėžė, kad šiuo metu Lietuva yra „strategiškai teisingoje pozicijoje“. Jis sakė, kad tiesiogiai lyginti dabartinės ir tarpukario Lietuvos pozicijų negalima, tačiau pabrėžė, jog 1938 metais paskelbtas Lietuvos neutralitetas nepasiteisino ir tapo jai lemtingu žingsniu, kuriuo buvo atsiribota nuo kolektyvinio saugumo sistemos.
„Tokiai valstybei kaip mūsų yra nepaprastai svarbios kolektyvinio saugumo sistemos. Leisiu sau pasakyti, jei Lietuva būtų užėmusi kitą poziciją, sovietizacija būtų neišvengiama, bet leisiu daryti tokią prielaidą, kad valstybingumą galėjome išsaugoti“, – kalbėjo Č.Laurinavičius.
Knygą „Lietuva 1938–1939 m.: neutraliteto iliuzijos“ pristatęs Lietuvos istorijos instituto atstovas Algimantas Kasparavičius sakė, kad 1938 metais paskelbiant neutralitetą tuometiniai Lietuvos vadovai siekė sukurti „utopinę salą, kuri sugebės išlikti per gresiančias audras“.
Vis dėlto, anot jo, iš anksto buvo aišku, kad Lietuva yra nepajėgi įgyvendinti šio užmojo, o jos diplomatijos vadovybė esą pati tuo netikėjo.
Diskusijoje taip pat buvo pristatyta istoriko bei politologo Šarūno Liekio studija „1939 – metai, pakeitę viską Lietuvos istorijoje“. Š.Liekis diskusijoje sakė, kad tautinė valstybė yra vienintelis valstybės saugumo garantas.
Lietuva į NATO įstojo 2004 metų kovo 29 dieną.