Ministrai gegužę posėdyje sutarė, kad vietoj Miškų sodinimo programos atskirus darbus atliks Aplinkos bei Žemės ūkio ministerijos, tačiau jos turi skirtingas vizijas dėl miškų veisimo.
„Programų ir tikslų yra pakankamai. (...) Kažkokios naujos miškų apsodinimo strategijos kurti nereikia. Tiesiog integruojama į bendrą miškingumo didinimą, numatytą Lietuvos bendrajame plane“, – BNS sakė aplinkos ministras Kęstutis Mažeika.
Aplinkos ministerijos Miškų politikos grupės vadovo Nerijaus Kupstaičio teigimu, parlamentarai, pasiūlę kurti Miškų sodinimo programą, „nebuvo iki galo įsigilinę, kokia yra reali situacija“.
Pasak jo, įvairių programų dėl miškų įveisimo yra daugiau negu reikia: „Nuo to, kad bus parengta dar viena programa, reikalai į priekį nepajudės“.
N.Kupstaičio teigimu, papildomai lėšų miškasodžiui nereikia, nes užtenka jau turimų, tuo metu labiausiai sodinti miškus trukdo „konkurencija dėl žemės“.
„Su žemės ūkiu konkuruojame dėl tų pačių plotų. (...) Lėšos būtų skiriamos ar ne, nes nuo to judesio į priekį vis tiek nėra. Pinigų yra pakankamai. Ne jų trūkume klausimas, o konkurencijoje dėl žemės arba teisingiau, konkurencijoje tarp žemės ūkio ir miškų politikos. Galime tai vadinti žemės trūkumu, jeigu pripažįstame, kad ta žemė neginčytinai turi būti naudojama žemės ūkiui. Jeigu ginčijame tai, tada yra prioritetų klausimas, kam ta žemė naudojama“, – teigė ministerijos atstovas.
Vyriausybė yra pavedusi ministerijoms pateikti šalies miškingumo didinimo priemonių sąrašą. Be to, iki liepos reikės rasti išeitį, kaip sumažinti finansines išlaidas privačios žemės savininkams, veisiantiems mišką.
Dokumentų, reikalingų leidimui veisti mišką ir miško ar savaiminukais apaugusios ne miško žemės kadastriniams matavimams, rengimą siūloma finansuoti iš lėšų, surinktų iš liepą įsigaliosiančio automobilių registracijos mokesčio.
„Padaryti vieno langelio principą, kad žmogus, norintis pasinaudoti programa, kad jam nereikėtų papildomų kaštų dėl dokumentų tvarkymo, sklypo projektavimo patirti, viską padarytų valstybinės įstaigos, žmogaus gautų galutinę išvadą (dėl miško įveisimo – BNS) ir galėtų pasinaudoti tomis lėšomis“, – teigė K.Mažeika.
Taip pat nutarta ieškoti galimybių, kaip mišku apsodinti žemės ūkiui netinkamą ir apleistą laisvą valstybinę žemę. Valstybinė miškų urėdija ir Nacionalinės žemės tarnyba įpareigotos bendradarbiauti rengiant žemėtvarkos projektus.
Aplinkos ministerija siūlo sumažinti į miško žemės apskaitą įtraukiamų medžių savaiminukų vidutinio amžiaus ribą nuo 20 iki 8 metų, kai iš jų susiformuoja jaunuolynas. Tačiau Žemės ūkio ministerija tam nepritaria ir sako, kad sieks išsaugoti kuo didesnius dirbamos žemės plotus, ypač – aukšto žemės našumo.
Pastaroji norėtų aiškesnių dirbamos žemės keitimo į kitos paskirties žemę kriterijų. Tačiau ji neprieštarauja, kad laisvos valstybinės žemės plotai būtų perduoti Valstybinių miškų urėdijai.
Nacionalinė žemės tarnyba 2020 metais išdavė 273 leidimų miškui veisti ne miško žemėje, 2018-2019 metais – po 600, tačiau pastaraisiais metais privačių žemių savininkai kasmet įveisė tik po 500 ha miško.
Valstybinių miškų urėdija nurodo, kad dalyje plotų miško veisti negalima dėl saugomų gamtinių vertybių, pelkių, melioracijos įrenginių ar elektros trasų arba nėra privažiavimų.
Ilgalaikiai šalies miškingumo didinimo tikslai ir priemonės turėtų būti numatyti Aplinkos ministerijos rengiamame nacionalinės miškų politikos strateginiame dokumente 2021–2030 metams.
Aplinkos ministerijos duomenimis, šiuo metu Lietuvos miškingumas siekia 33,65 proc. (apie 2 mln. ha). Ateityje jį numatoma padidinti iki 35–38 proc. kasmet įveisiant 8 tūkst. ha miško.
N.Kupstaičio teigimu, toks miškingumo didinimas neįmanomas – buvo metas, kai mišku buvo apsodinama 4-5 tūkst. ha. Pasak jo, urėdija dar turi 800 ha žemės, kurią galima apsodinti mišku.