Galimai paskutinis Andrių Ūsą gyvą matęs ministras pripažįsta, kad pedofilijos skandalo šalutinis poveikis – mūsų šalyje sugriautas pasitikėjimas teisingumo sistema. Tačiau 36 metų R.Šimašius pažėrė konkrečių konstruktyvių siūlymų, kaip per tam tikrą netrumpą laiką tą pasitikėjimą atkurti.
„Vadinamasis pedofilijos skandalas gerokai išbalansavo Lietuvos visuomenę ir, ko gero, ne visai pelnytai smarkiai pakirto pasitikėjimą teisingumu mūsų šalyje. Kai minėta byla su galutiniais atsakymais (kad ir kokie jie būtų) bus padėta į archyvą, ko, jūsų manymu, reikia, kad prokuratūra ir visa teisingumo sistema atgautų autoritetą ir nebekartotų šio skandalo klaidų? Ar vadovaujamus postus teisėsaugoje užimantiems asmenims pakanka kompetencijos, padorumo, ar juos dar sykį reikia keisti?“ – 15min.lt pasiteiravo R.Šimašiaus.
– Išbalansavimas, reikia sutikti, yra labai didelis. Pasakysiu, kad jis turi ir tam tikrą pagrindą. Tikrai negalima pasakyti, kad teisėsaugos ir teisinės institucijos dirbo idealiai, ypač pradžioje to skandalo.
Buvo padaryta ir klaidų, kai kurios tų klaidų buvo užprogramuotos ir procesų, netikslūs užrašymai parodymų ar kitų dalykų vienoje ar kitoje stadijoje sukėlė tiesiog sniego gniūžtės efektą ir galbūt netgi iškreiptą situacijos vaizdą, tiek, kiek teko man tą situaciją analizuoti.
Manau, šios bylos šleifas teisėsaugos institucijas lydės dar ilgai. Manau, kad geresnį įvaizdį tos institucijos gali užsitarnauti tik efektyviu ir geru darbu. O tų rezervų, kaip tą darbą gerinti, matau tikrai nemažai. Praėjusią savaitę kaip tik pristatėme e.bylos projektą, pagal kurį per dvejus metus teisėsaugos institucijos tarpusavyje turės žymiai efektyviau keistis informacija. Jeigu žmogus duoda parodymus ar pateikia duomenis ikiteisminio tyrimo pareigūnui, tų duomenų nebereikia perrašyti nei kitam tyrėjui, nei prokurorui, nei teisėjui, nei kalėjimo pareigūnui. Nebūtų kartojama tas pats per tą patį, šiurkščiai tariant, nebūtų gaištamas laikas raštininko darbui, kai iš tikrųjų pareigūnas yra pasamdytas tirti bylų ir užtikrinti saugumo.Visose teisėsaugos institucijose matau daug labai atsidavusių žmonių. Jie tikrai gerąja prasme yra bepročiai.
Kai kur reikia įstatymų pakeitimų. Teismų krūvio subalansavimas susijęs su proceso tobulinimu. Keli mano parengti projektai yra Seime ir tikiuosi, kad dar rudenį bus priimti. Kai kuriais atvejais galbūt reikia ir vadybos sprendimų, ir keisti vertinimo sistemą.
Aš iš tikrųjų matau labai daug rezervų, kaip netgi nedidinant bendro finansavimo teisėsaugos institucijoms jų darbą gerokai paefektyvinti. Manau, kai žmonės pamatys, kad dirbama efektyviai, jų labui, tada pamažu – ne taip, vienu sykiu, kaip apgedo ta reputacija, bet ta reputacija gali grįžti.
Visose teisėsaugos ar susijusiose institucijose matau, kad yra labai daug labai atsidavusių žmonių.
Jie tikrai gerąja prasme yra bepročiai. Jie yra savo darbo gerbėjai ir be galo atsidavę savo profesijai. Aišku, šaukštas ar keli šaukštai deguto labai lengvai sugadina visą sistemą. Pagrindinis uždavinys ir yra padaryti, kaip pasitaikę ne tokie geri pareigūnai negadintų visos sistemos.
Aš tikrai nemanau, kad čia yra kadrų masinio valymo problema. Svarbiausia yra efektyviai išnaudoti tuos resursus, kurie šiandien teisėsaugos institucijose yra.
Neneigiu to, kad yra pareigūnų, kurie turėtų pasitempti ir dirbti geriau. Bet ne mažiau yra ir tų pareigūnų, kurie galėtų būti pavyzdys ne tik kitiems pareigūnams, bet ir daugeliui paprastų piliečių.
Žodžiu, pagrindinės problemos yra sisteminės, o ne asmeninės.
– Visuomenėje retsykiais pasigirsta kalbų apie būtinybę įteisinti cheminę kastraciją iškrypėliams. Kaip jūs vertinate šį metodą?
– Yra Europos žmogaus teisių ir biomedicinos konvencija, prie kurios yra prisidėjusi ir Lietuva. Ji reikalauja, kad bet kokia intervencija į žmogaus kūną būtų vykdoma tik išimtiniais atvejais ir būtinai gavus laisvą ir aiškų to asmens sutikimą.
Jeigu konkrečiai kalbame apie cheminę kastraciją, tai kol kas yra naujovė Europos Sąjungoje. Kol kas nėra jokių tyrimų, kurie pagrįstų tokios bausmės veiksmingumą ar prevencijos poveikį.
Galbūt tos cheminės kastracijos poveikį ir taikymo galimybes artimiausiu metu įvertins sveikatos specialistai. Jei jie pamatys tinkamumą ir efektyvumą tokios poveikio priemonės, tada, aišku, bus galima labai rimtai ir atsakingai svarstyti apie tokios priemonės įteisinimą Baudžiamajame kodekse.
– Neseniai nutarta, kad būtina griežtinti bausmes kontrabandininkams. Griežtinti bausmes dalis visuomenės kaskart pareikalauja ir po kitokių rezonansinių nusikaltimų. Kas, jūsų manymu, verčia žmogų nenusikalsti: bausmės griežtumas, jos neišvengiamumas ar kitkas?
– Iš karto galiu pasakyti: rezonansiniai nusikaltimai neturėtų būti pagrindas griežtinti bausmes, nes tokiu būdu mes atkeliausime iki absoliutaus griežtumo, kai neproporcingai ilgam sodinsime žmones į kalėjimą vien todėl, kad kažkas padarė panašų nusikaltimą į tą, kurio padarymas tam tikromis aplinkybėmis sukrėtė visuomenę.Rezonansiniai nusikaltimai neturėtų būti pagrindas griežtinti bausmes.
Bausmės turėtų būti orientuotos į resocializaciją ir pasiekimą to, kad asmuo kitą kartą nebenusikalstų, o ne į uždarymą asmens kuo ilgesniam laikui už grotų.
Tačiau kai kuriais atvejais iš tikrųjų verta persvarstyti bausmių politiką. Mano paties pasiūlymas dėl kontrabandos yra susijęs ne su bausmių griežtinimo politika, bet su tam tikrais procedūriniais dalykais, kurie leistų gerokai efektyviau spręsti kontrabandos problemas. Tarkime, šiandien yra numatyta, kad iki 250 MGL (32 500 litų) vertės kontrabanda yra administracinis teisės pažeidimas. Mano siūlymas yra sumažinti tą ribą iki 50 MGL (6500 litų) ir tą mažąją kontrabandą įtvirtinti kaip apysunkį nusikaltimą.
Nebūtų taip, kad įkliuvusiems už kontrabandą pirmą sykį būtų daug didesnės baudos. Lūkestis yra kitoks: antrą kartą baudžiamiems asmenims paprastai jau yra skiriama laisvės atėmimo bausmė. Tada asmuo, kuris vieną kartą jau yra pagaunamas su kontrabandinėmis prekėmis, labai gerai žinotų, kas jam grės, jei bus pagautas antrą kartą.
Be to, būtų išvengta tokių atvejų, kurių šiandien, kaip analizė rodo, yra daugybė: kai, pavyzdžiui, sunkvežimių vairuotojai nebūtinai savo iniciatyva, bet užsakovų, organizatorių pavedimu neteisėtai veža tam tikrus produktus. Kai tie vairuotojai yra baudžiami tik administracine tvarka, kuri nesukelia ilgalaikių pasekmių asmeniui, tie organizatoriai įsipareigoja tą administracinę baudą padengti už vairuotojus, tad viskas realiai tuo ir pasibaigia. Tuo tarpu jeigu grėstų baudžiamoji atsakomybė, tie vykdytojai labiau būtų linkę padėti atskleisti tikruosius kontrabandos organizatorius.
– Prieš kurį laiką nuteistiesiems Lietuvoje liepta patiems susimokėti už elektrą. Jei ši politika pasiteisino, gal numatoma diegti ir daugiau panašaus pobūdžio naujovių – tam, kad prasikaltusieji būtų ne tik išlaikomi valstybės, bet ir tam tikru būdu už tai atidirbtų ar apmokėtų?
Galiu pasakyti, kad susimokėjimas už elektrą yra viena iš tų priemonių, kurias būtinai reikėjo diegti. Visų pirma tam, kad žmonės mąstytų, kam jie naudoja resursus, ta patirtis jiems pravers išėjus į laisvę.
Svarbu ne tik finansinė išraiška bei taupymo efektas (apskaičiuota, kad per 9 mėnesius surinkta 125 tūkst. litų) – aiškesnis tampa bausmės poveikis.
Apie ką galvojama iš naujų priemonių – ilgalaikių pasimatymų apmokestinimas. Šiandien dalyje įstaigų yra galimi ilgalaikiai pasimatymai, tarkime, pora dienų su sutuoktiniu. Tokiu būdu tas nuteistasis gauna geresnes sąlygas – dvi dienas gyvena atskirai ir nemoka už papildomas su tuo susijusias sąnaudas. Planuojama šį aspektą persvarstyti.Kai kurių laisvių mūsų nuteistieji turi daugiau, nei standartai reikalauja. O kai kur, atvirkščiai, per mažai dėmesio skiriama resocializacijai ir būsimų nusikaltimų prevencijai.
Iš tiesų mūsų įkalinimo įstaigos ne visai atitinka vakarietiškus standartus. Kai kurių laisvių mūsų nuteistieji turi daugiau, nei standartai reikalauja. O kai kur, atvirkščiai, per mažai dėmesio skiriama svarbiai nuteistųjų teisei – resocializacijai ir būsimų nusikaltimų prevencijai.
– Nuteistieji aršiai sutiko bandymus blokuoti įkalinimo įstaigose mobilųjį ryšį. Ar šiuo klausimu apskritai verta diskutuoti, atsižvelgti į nepatenkintųjų nuomonę?
Draudžiami daiktai, tarp jų ir telefonai, kol kas, deja, yra didelė problema. Telefoninio ryšio blokavimas yra būtina, neišvengiama priemonė ir bus diegiama visose įstaigose. Kita vertus, tai rodo tam tikrų kitų spragų bausmių sistemoje egzistavimą. Jeigu patenka telefonai, vadinasi, patenka ir kitų dalykų. Telefonus dar galima užblokuoti, o narkotikų ar kitų dalykų taip paprastai užblokuoti negalima. Todėl galima tikėtis, kad bus ieškoma efektyvesnių būdų, kaip užkirsti kelią nelegalių daiktų patekimui į laisvės atėmimo įstaigas. O tai, be jokios abejonės, ne visą laiką gali patikti nuteistiesiems.
– Lietuvoje nepažabotas nusikalstamumas – nuo smurto buitinėmis aplinkybėmis iki preciziškai suplanuotų stambaus masto finansinių aferų. Kokio pobūdžio nusikalstamos veikos, jūsų vertinimu, šiandien Lietuvoje yra pavojingiausios, ką pažaboti turi būti teisėsaugos prioritetas?
– Aktualiausia tema – nusikaltimai, kuriais kėsinamasi į asmenį, į jo sveikatą, kūno neliečiamybę. Ypač kai tai daroma viešojoje erdvėje. Pagrindinis minimumas, kurį bet kokiu atveju turi užtikrinti teisėsaugos institucijos, yra tas, kad žmogus, išėjęs į bet kokio miesto ar miestelio centrą ar rajoną, jaustųsi saugus. Žinotų, kad ar jis išeina 9 valandą ryte, ar pareina 11 valandą vakare, saugiai grįš namo, saugiai pareis dukros. Čia, manau, yra pagrindinis dalykas.Aktualiausia tema – nusikaltimai, kuriais kėsinamasi į asmenį, į jo sveikatą, kūno neliečiamybę.
Antroje vietoje, sakyčiau, yra nusikaltimai turtui, tai yra elementarios vagystės. Jos iš tikrųjų labai smarkiai pakerta mūsų gyvenimo kokybės standartą. Ir dar išskirčiau korupcinius nusikaltimus – tai irgi ypatingos svarbos dalykas.
– Nusikalstamumas yra giliai įsiskverbęs ir į valstybės institucijas – įvairaus pobūdžio korupcija, neskaidrūs milijonių verčių viešieji konkursai, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ir t. t. Kodėl taip yra ir kokiomis priemonėmis padėtis taisytina?
– Iki šiol mūsų kovos su korupcija programos, kurias Seimas kas dvejus metus tvirtina, buvo pernelyg išbarstytos, neorientuotos į tas sritis, kuriose yra didžiausios bėdos dėl korupcijos.
Galima įsivardyti tas korumpuočiausias sritis, jų 5–7. Manau, būtent į jas tą didžiausią dėmesį ir reikėtų nukreipti.
Viena iš tų sričių yra viešieji pirkimai. Detaliai nepasakosiu apie priemones, kurios jau diegiamos arba turėtų būti diegiamos, bet tikrai yra tam tikrų poslinkių.
Yra teisėkūra. Tikrai nesakau, kad visi sprendimai dėl teisės aktų yra nupirkti ir korumpuoti, bet kiekvienas toks atvejis teisėkūroje turi ypač didelį neigiamą efektą. Toliau skaidrinti teisėkūrą, daryti poveikio vertinimą ir imtis kitų priemonių irgi yra gyvybiškai būtina.
Dar paminėčiau sveikatos sritį, kur, deja, ir gydytojai, ir pacientai stumiami į tokius santykius, kurių nei vieni, nei kiti nenorėtų.
Paminėčiau ir teritorijų planavimą bei statybų reguliavimą. Reguliavimas yra tokio pobūdžio, kad ne vieną žmogų, kuris nenorėtų duoti kyšio, yra privertęs tai padaryti. Nedėkinga ir nesveikintina situacija, toli gražu.
Ir vėl paminėčiau teismų sistemą. Nepasakyčiau, kad viskas yra visiškai blogai, bet jeigu teisingumo vykdytoju kartais yra pagrindo abejoti, tai irgi turi ypač skaudžių pasekmių.
Dar viena sritis – verslo reguliavimo sistema ir verslą kontroliuojančios institucijos, kur ir smulkios, ir stambios korupcijos apraiškų aš matau labai daug. Tai labai susiję su bendromis verslo sąlygomis, galimybėmis Lietuvoje. Tam pats asmeniškai, kartu su korupcija teisėsaugoje iš tikrųjų skiriu ypatingą dėmesį.
– 15min.lt nušvietė ir toliau domisi istorija, kaip už narkotikų kontrabandą Panamoje įkliuvęs Lietuvos pilietis 21 metų Gediminas K. jau beveik 16 mėnesių laikomas vietos kalėjime. Nekalbant apie antisanitarines sąlygas ir rasinį vietinių kalinių persekiojimą jo atžvilgiu, Gediminas lig šiol nesulaukė advokato (nors esama duomenų, kad jis paskirtas...), jokių žinių apie bylą, jam nepateikti jokie oficialūs kaltinimai, jis net nebuvo apklaustas. Ministre, ar įsivaizduojama, kad į tokią padėtį pakliūtų Lietuvoje sulaikytas, pavyzdžiui, Panamos pilietis? Ar Lietuva turi noro ir galimybių padėti tautiečiams, kurie nusikalsta ne itin draugiškose ir civilizuotose valstybėse?
– To vaikino situacija nėra nestandantinė. Neimdamas konkrečiai Panamos, bet kalbėdamas apie Pietų Amerikos valstybes (Argentina, Peru, Kolumbija ir kt.) bendrai, galiu pasakyti – deja, yra dešimtimis Lietuvos piliečių, kurie yra įkliuvę dėl narkotikų kontrabandos. Be jokios abejonės, tokie asmenys turi problemų ir dėl teisinės gynybos, atstovavimo jų teisėms.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Gediminas Panamos kalėjime. |
Aš, tiesą sakant, kaip tik buvau susitikęs su Lietuvos garbės konsulais šiose valstybėse ir aptaręs tas problemas. Iš tiesų problemų toje vietoje yra. Viena, ką aš tikrai galiu pasakyti pasinaudodamas jūsų auditorija tiems žmonėms, kurie planuoja keliones į tas valstybes: nebūkite naivūs, nepasiduokite įrodinėjimams, kad sankcijos nedidelės ir kad galima saugiai ir nesunkiai užsidirbti vieną kitą tūkstantį dolerių. Iš tikrųjų daugeliu atveju tas baigiasi labai liūdnai.
Beje, dažnai tai yra jauni Lietuvos piliečiai, gyvenantys Ispanijoje, ne Lietuvoje.
Susiejant su klausimu apie kontrabandą, norėčiau atkreipti dėmesį ir duoti rekomendaciją visiems piliečiams. Deja, žmonės, kurie įkliūna su kontrabanda, būna iš anksto informuoti ar prigąsdinti užsakovo, nusikaltimo organizatoriaus, kad neįduokite, mes jums padėsime ir t.t. Galiu pasakyti, kad daugeliu atvejų ta organizatorių pagalba yra mitas. Mažesnių bausmių ir geresnių sąlygų tose šalyse galima tikėtis tuomet, kai atskleidžiama tiesa: kas, kaip, kur ir ką padarė. Neigimas yra blogiausia taktika, kai padaromas toks nusikaltimas ir esi pagaunamas. Šiuo atveju ir įkliuvusiems, ir giminaičiams tų asmenų tikrai noriu perduoti tą rekomendaciją.
Užsienio reikalų ministerijos informacija apie mūsų šalies pilietį Panamoje, ko gero, yra teisinga. Pagalba galima šioje vietoje, bet, kaip visą laiką, ta pagalba yra ribota. Tuo atveju ir teisinė atsakomybė, ir procesinės taisyklės yra taikomos būtent tos šalies. Taigi šiuo atveju niekur nedingsi, bet, kita vertus, egzistuoja tarptautiniai skandartai, galima diplomatinė pagalba. Lietuvos piliečio pase užrašyta, kad gina ir globoja Lietuvos Respublika. Bet, aišku, ta pagalba ir globa gali būti labai sąlyginė, nes žmogus, išvažiavęs į užsienį, yra svečiuose, ir turi elgtis pagal tos valstybės taisykles.
O kai Lietuvoje pasitaiko užsienio piliečių, kurie padaro nusikaltmus, tai irgi, be jokios abejonės, teoriškai jie turi tokias pačias teises kaip ir Lietuvos piliečiai, bet praktiškai realizuoti tas teises, kad ir kaip mes stengtumėmės jas užtikrinti, yra sunkiau ir dėl kalbos, ir dėl kitokios kultūrinės terpės, ir dėl prastesnių galimybių susisiekti su artimaisiais. Yra Lietuvoje užsienio šalių piliečių, kurie mūsų šalyje padarė ar įtariami padarę nusikaltimą, tai jų teisės tarsi ir yra užtikrinamos, bet, jie, manyčiau, jaučiasi blogiau, negu Lietuvos piliečiai Lietuvoje. Tai rekomendacija, pirmiausia – nedaryt nusikaltimų.
– Taip, bet Lietuvoje įtariamieji sulaikomi 48 valandoms, jų suėmimą bent vienai dieną sankcionuoja teismas...
– Be abejonės. Ypač turint omeny Pietų Amerikos valstybes – ne visur tas konvejeris sukasi taip, kaip mes to norėtume.
