Užuojautą dėl disidento mirties pareiškusi prezidentė Dalia Grybauskaitė pažymi, kad „gūdžiausiais sovietinio režimo metais P.Cidziko nepalaužė nei KGB persekiojimai, nei įkalinimai“.
„Tai buvo tvirta asmenybė, savo drąsa ir atkaklumu kartu su kitais disidentais nepaliaujamai skleidusi pasauliui žinią apie okupacinės sovietų valdžios nusikaltimus“, – sakoma prezidentės užuojautoje.
Anot šalies vadovės, tautos atmintyje P.Cidzikas išliks kaip „kovotojas, siekęs kitų pasipriešinimo dalyvių išlaisvinimo, tapęs žinomu ir artimu visai Lietuvai, kurio veikla priartino nepriklausomybės pavasarį“.
„Lietuva neteko dar vieno Lietuvos nepriklausomybės puoselėtojo, žymaus kovotojo už lietuvių tautos laisvę ir dvasingumą, pirmųjų mitingų už laisvę organizatoriaus. Neabejotinus P. Cidziko nuopelnus Tėvynei liudija apdovanojimai“, – savo užuojautoje sako premjeras Saulius Skvernelis.
Petras Cidzikas gimė 1944 m. balandžio 25 d. Lazdijų raj., Šeštokuose. 1971 m. įstojo į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, tačiau įtarus platinant pogrindinę Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką, 1973 m. vasario 16 d. suimtas. Pusę metų kalintas KGB tardymo izoliatoriuje. Nepavykus surinkti įrodymų ir dvasiškai palaužti, KGB iniciatyva jam paskirtas prievartinis psichiatrinis gydymas. P.Cidzikas ketverius metus kalintas specialiajame psichiatriniame kalėjime Černiachovske (buv. Įsrutyje), Karaliaučiaus (Kaliningrado) srityje. Vėliau dar pusę metų „gydytas“ Naujojosios Vilnios psichoneurologinėje ligoninėje.
Kankinimas stipriais medikamentais visam laikui paveikė P.Cidziko sveikatą.
Išėjęs į laisvę P.Cidzikas tęsė kovą prieš okupantus: rašė valdžiai ir tarptautinei bendruomenei protesto laiškus prieš disidentų suiminėjimus ir kalinimus, prieš Afganistano okupaciją, kartu su Antanu Terlecku pasirašė protestą dėl psichiatrijos, kaip bausmės naudojimo įtariamiesiems antisovietine veikla. 1978 m. įsijungė į A. Terlecko įkurtos Lietuvos laisvės lygos veiklą ir pasirašė “45 pabaltiečių Memorandumą“ – didžiųjų Vakarų valstybių vadovams skirtą protestą dėl prieš 40 metų sudaryto sandėrio tarp hitlerinės Vokietijos ir stalininės SSRS, kurio pasekmė – trijų Baltijos šalių okupacija.
1980 m. gruodžio 16 d. dėl bandymų patekti į Aukščiausiąjį teismą, kur buvo teisiami disidentai V. Skuodis, G. Iešmantas ir P. Pečeliūnas, nuteistas 15 parų kalinimo, o po to vėl patalpintas į psichoneurologinę ligoninę. Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui išsiuntus protesto laiškus, kurie paviešinti ir Vakaruose, po mėnesio P.Cidzikas paleistas į laisvę, kur toliau tęsė pasipriešinimo veiklą.
Iki Lietuvai atkuriant nepriklausomybę Petras Cidzikas buvo 6 kartus sulaikytas ir 3-15 parų kalinamas, jo namuose atliktos 7 kratos.
1987 m. rugpjūčio 23 d. P.Cidzikas kartu su Antanu Terlecku, Vytautu Bogušiu ir Nijole Sadūnaite surengė mitingą Ribentropo-Molotovo pakto pražūtingoms Lietuvai pasekmėms paminėti. Tų pačių metų lapkritį P.Cidzikas dalyvavo Latvijos nepriklausomybės minėjime Rygoje, pasakė kalbą ir pakvietė latvius atvykti į Vilnių vasario 16-ą, į Lietuvos nepriklausomybės 70-čio jubiliejų. Grįžęs į Lietuvą jis vėl KGB sulaikomas.
1988 m. pradžioje P.Cidzikas kartu su Povilu Pečeliūnu ir kitais bendraminčiais įkūrė „Politkalinių gelbėjimo grupę“, kurios tikslas – priversti sovietų valdžią išleisti iš lagerių ir tremties lietuvius politkalinius. 1988 m. rugpjūčio 16 d. Katedros aikštėje Petras Cidzikas pradėjo garsiąją bado akciją, kuri sulaukė didelio visuomenės palaikymo, buvo plačiai komentuota Vakarų spaudoje. P.Cidzikas tikslą pasiekė – 1988 pabaigoje visi politiniai kaliniai paleisti į laisvę.
P.Cidziko rūpesčiu 1988 m. rugsėjį Pelesoje buvo pastatyta koplyčia. Ypač daug dėmesio jis skyrė Mažajai Lietuvai (Kaliningrado sritis), jos gyventojams lietuviams, tyrinėjo ir skelbė istorinę medžiagą apie kruvinus karo ir pokario įvykius Mažojoje Lietuvoje. 1989 metų pabaigoje įkūrus Mažosios Lietuvos reikalų tarybą, P.Cidzikas kurį laiką buvo jos vicepirmininku.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę P.Cidzikas nenustojo rūpintis Lietuvos reikalais. Pasninku, maldomis, kryžiaus nešimu Maskvoje, Mažojoje Lietuvoje kėlė dvasingumą, skatino lietuvius dvasiškai atgimti.
1998 m. rugpjūčio 21 apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi, 2000 m. liepos 1 d. apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu.