Julius Beinortas gimė 1943 vasario 11 d. Radviliškio rajone Kačiuškių kaime.
1959 m. baigė Radviliškio r. Grinkiškio vidurinę mokyklą (dab. Grinkiškio Jono Poderio vidurinė mokykla), 1959–1965 metais studijavo Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas) Cheminės technologijos fakultete ir įgijo inžinieriaus technologo specialybę.
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, paklaustas apie istorinę akimirką jį užvaldžiusius jausmus, prisimena, jog, gavęs vardinio balsavimo lapelį, išsitraukė ryškiai raudoną flomasterį ir išbraukė, jo įsitikinimu, nereikalingus žodžius „prieš“ ir „susilaikau“.
1959–1961 m. dirbo „Bituko“ fabrike darbininku. 1965–1967 m. pagal paskyrimą dirbo Latvijos TSR Livanų miesto stiklo fabrike vyresniuoju meistru, ėjo vyr. inžinieriaus pareigas. Nuo 1967 iki 1990 metų – Panevėžio „Ekrano“ gamyklos inžinierius, cecho viršininkas, technologinio biuro vadovas.
1963–1990 m. – neoficialaus Lietuvos žygeivių judėjimo dalyvis, turistinių kraštotyrinių akcijų organizatorius. Tarp žygeivių platino „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, kitą nelegalią literatūrą. Kartu su kitais tvarkė 1863 m. sukilėlių, partizanų kapus. Unikalų pasakojimą aprašė knygoje „Mūsų žygis Simono Daukanto taku 1975 m.“ (2017).
1988–1989 metais buvo vienas iš Sąjūdžio Panevėžio rėmimo grupės steigėjų, vėliau – Sąjūdžio miesto tarybos narys. Išrinktas į Sąjūdžio Seimą, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatas.
1990–1992 m. – Aukščiausiosios Tarybos deputatas, išrinktas Žemaičių rinkimų apygardoje Nr. 52 (Panevėžio m.), priklausė Jungtinei Sąjūdžio frakcijai, buvo Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komisijos narys. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą.
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, paklaustas apie istorinę akimirką jį užvaldžiusius jausmus, prisimena, jog, gavęs vardinio balsavimo lapelį, išsitraukė ryškiai raudoną flomasterį ir išbraukė, jo įsitikinimu, nereikalingus žodžius „prieš“ ir „susilaikau“. „Vienintelis – „riebiai“ subraukytas biuletenis – manasis yra išlikęs iki šių dienų“, – pasakojo signataras.
1992 m. įstojo į Lietuvos krikščionių demokratų partiją (LKDP). Nuo 1993 m. – jos tarybos narys, o 1993–1996 m. – ir valdybos narys. Nuo 2001 m. susijungus partijoms – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų narys.
VI ir VII Seimo narys, dirbo Socialinių reikalų ir darbo komitete, buvo šio komiteto pirmininko pavaduotojas, nuo 2000 m. – komiteto pirmininkas. J.Beinortas dalyvavo kuriant šalies socialinės apsaugos sistemą ir jos institutus. 1997–2000 m. Vyriausybės nutarimu buvo paskirtas Pabėgėlių reikalų tarybos pirmininku.
2001–2002 m. ėjo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo sąlygų skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas, 2002–2006 m. – Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio Panevėžio skyriaus viršininko pavaduotojas, vyr. darbo inspektorius.
2003–2015 m. – Panevėžio m. savivaldybės tarybos narys. Dirbo Miesto ūkio plėtros ir aplinkos apsaugos bei Miesto savivaldybės kontrolės komitetuose.
Lietuvos valstybės atkūrimo dešimtmečio proga už nuopelnus atkuriant ir įtvirtinant Lietuvos nepriklausomą valstybę Respublikos Prezidento 2000 m. dekretu apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo medaliu, skirtu 15-osioms Nepriklausomybės metinėms (2005), medaliu „Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui – 20 metų“. Už parlamentarizmo tradicijų puoselėjimą, pilietiškumo ir demokratijos skatinimą J.Beinortas buvo apdovanotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ (2018).
Dėl signataro netekties užuojautą artimiestiems išreiškė Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis bei ministras pirmininkas Saulius Skvernelis.
„Valstybės Nepriklausomybės pradžioje tokių žmonių, kaip Julius Beinortas, labai reikėjo. Tai šviesus, aukštos kultūros patriotas ir idealistas, vertinęs civilizuotas derybas. Ne veltui prieš beveik metus už parlamentarizmo tradicijų puoselėjimą, pilietiškumo ir demokratijos skatinimą jam buvo įteiktas G.Petkevičiaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai". Dėkojame Juliui Beinortui už jo indėlį į mūsų laisvę," – sako parlamento vadovas.
„Netekome Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, buvusio Seimo nario, visuomenės veikėjo, kuris galvojo apie Lietuvą ir nuoširdžiai dirbo jos labui. Istorijos atmintyje išliks šviesaus atminimo J. Beinorto nuopelnai ir darbai atkuriant bei įtvirtinant mūsų nepriklausomą valstybę, skleidžiant kilnias idėjas tiek Sąjūdžio veikloje, tiek nuosekliai rūpinantis Panevėžio krašto ir jo žmonių gerove“, - užuojautą reiškia S.Skvernelis.
