Lietuvos radijas pranešė, kad didis poetas Justinas Marcinkevičius mirė eidamas 81-uosius metus.
Sunkią galvos ir kaklo traumą garsus Lietuvos poetas, dramaturgas, vertėjas, visuomenės veikėjas, Lietuvos Mokslų Akademijos narys patyrė praėjusių metų gruodžio 7 dieną.
Praėjusiais metais 80-metį atšventusio poeto žmona Genovaitė Marcinkevičienė pasakojo, kad nelaimingas atsitikimas įvyko tada, kai jos vyras tamsioje laiptinėje griuvo eidamas link pašto dėžutės. Sunkią traumą patyręs J.Marcinkevičius buvo nugabentas ir gydytas Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje (VGPUL). Poetui buvo atlikta kaklo slankstelio operacija, vyras buvo gydomas reanimacijos skyriuje. Gydytojų darbą apsunkino tai, kad J.Marcinkevičių kankino aukštas kraujospūdis ir kitos gretutinės ligos.
Buvo teigiama, kad operacija buvo sėkminga – nebuvo paralyžiaus ženklų, tačiau ligonis negalėjo kalbėti, judinti galvos, nes jo kaklo slanksteliai buvo sutvirtinti.
Sausio 21 dieną J.Marcinkevičius iš Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus perkeltas į Neurochirurgijos skyrių. Nors buvo skelbiama, kad dramaturgas sveiksta, tačiau po trijų dienų pablogėjus sveikatai, sausio 24 dieną jis vėl buvo perkeltas į reanimaciją. Vyrui prijungta dirbtinio kvėpavimo aparatūra, jam atliekamos diagnostinės ir gydomosios procedūros. VGPUL direktoriaus pavaduotojas medicinai Tomas Saladis tąkart poeto būklę apibūdino kaip sunkią.
Kovojo už tautos savimonę
Iš Prienų rajono kilęs J.Marcinkevičius 1954 m. Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas, dirbo žurnalų „Genys“, „Pergalė“ atsakinguoju sekretoriumi. 1959-1960 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos sekretoriumi, 1960-1965 m. – pirmininko pavaduotoju. J.Marcinkevičius – Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys.
„Kraštas, kurį iš savo protėvių paveldėjom, yra mūsų. Vadinam jį Lietuva ir norim, kad šis žodis iš pasaulio kalbos, iš jo žemėlapio neišnyktų“, – tokie J.Marcinkevičiaus žodžiai įrašyti 1988 metais pasirodžiusio Lietuvos Sąjūdžio informacinio biuletenio „Atgimimas“ pirmajame numeryje.
Savo kūryboje poetas gynė tautos kultūrinę savimonę, į lietuvių literatūrą grąžino humanistinę žmogaus idėją. J.Marcinkevičiaus poezijoje nagrinėjamas tautos ir jos likimo klausimas, vaizdingai nupiešiamas šalies gamtos grožis. Poeto kūryba pasižymi metaforomis, užuominomis ir nutylėjimais.
„Visada žemėje per mažai gerų žodžių – meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse. Praeiname abejingi pro medį, paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčiantį žmogų, tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtumėm“, – yra sakęs J.Marcinkevičius.
Žinomiausi kūriniai: dramos „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“; eilėraščių rinktinės „Dienoraštis be datų“, „Už gyvus ir mirusius“ ir kt.
J.Marcinkevičius – ne vieno žymaus apdovanojimo laureatas: 1957 m. Poetui skirta LSSR valstybinė premija, 2001 m. – Nacionalinė kultūros ir meno premija, 2003 m. – Vytauto Didžiojo ordino Didysis kryžius, 2008 m. – Nacionalinė kultūros pažangos premija. 2005 m. J.Marcinkevičius gavo Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos apdovanojimą.
„Kai pasakai – Justinas Marcinkevičius, nėra reikalo vardyti nei jo kūrinių, nei titulų, nei apdovanojimų. Jo vardas ir pavardė jau senokai tapo titulu, kuris žinomas visiems, o priklauso vienam“, – apie J.Marcinkevičių yra sakęs literatūros kritikas Valentinas Sventickas.
Apie J.Marcinkevičiaus mirtį J.Sventickas sužinojo šįryt sulaukęs Lietuvos radijo žurnalisto skambučio.
„Šalis neteko vieno didžiausių Lietuvos žmonių, nes mes turime prisiminti, kad tauta, kultūra, jos likimas yra pagrindinis J.Marcinkevičiaus kūrybos motyvas. Jo kūryba buvo aukščiausio meninio lygio ir jį pavertė tokiu žmogumi, kuris iš mūsų menininkų bendruomenės tapo pirmąja figūra, nusipelniusia žmonių pagarbos. Buvo laukiama kiekvieno J.Marcinkevičiaus žodžio, kiekvienas žodis buvo išklausomas, jo autoritetas yra neabejotinas“, – 15min.lt sakė V.Sventickas.
J.Marcinkevičius 1980 metais:
J.Marcinkevičius kalba apie knygos svarbą:
J.Marcinkevičius skaito eiles:
