Daugelis yra matę filmą „Raudonojo spalio“ medžioklė“ (1990 m., rež. Johnas McTiernanas): iš Murmansko uosto Rusijos povandeninį atominį laivą rūstaus žvilgsnio, barzdotas kapitonas Marko Ramius (vaid. Seanas Connery) netikėtai pakreipė į Vakarus, todėl jį ėmė vaikytis sovietų laivai, gavę užduotį laivą sunaikinti.
Manoma, kad Tomo Clancy knygoje, pagal kurią pastatytas šis filmas, atpasakojama 1961 metais iš Sovietų Sąjungos pabėgusio J.Pleškio istorija.
Tačiau iš tiesų viskas buvo gerokai spalvingiau nei holivudiniame filme.
Bėgdamas J.Pleškys buvo dar visai jaunutis 26 metų vaikinas, kuriam dar niekas nebūtų leidęs būti povandeninio laivo kapitonu. Tačiau jis jau buvo nemažai pasiekęs – buvo baigęs prestižinę Sovietų Sąjungos Leningrado karinę jūrų akademiją ir gavęs povandeninių laivų šturmano diplomą (1959 m.).
Atsisakė tarnauti povandeniniame laive
Jo biografiją parašiusios Marijonos Venslauskaitės Boyle teigimu J.Pleškys sąmoningai atsisakė tarnauti povandeniniame laive ir pasiprašė tarnauti į povandeninių laivų tenderį (sovietų karinę baržą). Buvo paskirtas povandeninių laivų tenderio „Smolnyj“ kapitonu. Autorė teigia, kad taip J.Pleškys slapta pradėjo įgyvendinti savo svajonę – pabėgti iš SSRS, mat, pagalbiniai laivai (karinės baržos) nebuvo labai akylai stebimos.
Autorė teigia, kad taip J.Pleškys slapta pradėjo įgyvendinti savo svajonę – pabėgti iš SSRS, mat, pagalbiniai laivai (karinės baržos) nebuvo labai akylai stebimos.
1961-ųjų balandžio 6 dieną Baltijos karo laivyno karininkas sovietų karine barža iš Klaipėdos pabėgo į Švedijos Gotlando salą.
Manoma, kad tam jis ilgai ir kruopščiai ruošėsi: net paskubomis prieš pabėgimą vedė ne itin gerai pažįstamą moterį, Klaipėdos jūrų bazės bibliotekininkę Zoją Rozenkranc, nors prieš tai piršosi savo mylimajai Paulai, iš kurios akiračio išnyko jai nepanorus kraustytis į Klaipėdą.
Išduodamas mylimąją jis nežinojo, kad ši laukiasi dukters.
Manoma, kad taip jis pasielgė tam, kad taptų laivo vadu, o tam reikėjo turėti šeimą. Tik taip jis galėjo įvykdyti savo planą.
Jūreivius tardė dvi paras
Paryčiais laivui priartėjus prie Gotlando salos, jis susisiekė su švedų pasieniečiais. Pareiškęs, kad nebegali gyventi melagių krašte, paprašė politinio prieglobsčio.
Prieš keletą metų „Alytaus naujienos“ citavo tos nakties įvykių liudininką Jurgį Kryžioką, tarnavusį tame laive. Jis pasakojo, kad žemę laivo įgula pamatė tik paryčiais, o J.Pleškys jiems pareiškė nežinantis, kur laivas atsidūrė.
„Jis pasikvietė mane, kaip vienintelį lietuvį laive, ir mes dviviete gelbėjimo valtele, jūreivių vadinamu tuziku, nuplaukėme į krantą. Mus pasitiko du pasieniečiai su šunimis, kalbantys ne rusų kalba. Nuvedė į švyturio patalpą. Netrukus prisistatė švedų atstovai ir vertėjas. Pirmiausia J.Pleškį nusivedė į atskirą kambarį. Ką jie ten kalbėjo, nežinau. Paskui mane išsivedė ir pasakė, kad Jonas lieka. Paklausė, gal ir aš norėčiau pasilikti. Aš kategoriškai atsisakiau, daug ko nesupratau, nenorėjau blaškytis po pasaulį“, – taip liudininkams yra kalbėjęs J.Kryžiokas.
Paklausė, gal ir aš norėčiau pasilikti. Aš kategoriškai atsisakiau, daug ko nesupratau, nenorėjau blaškytis po pasaulį.
Jis papasakojo, kad laivas su įgula galiausiai buvo išvestas į neutralius vandenis, o atplaukus į Liepoją prasidėjo jūreivių tardymas. Tardė kiekvieną atskirai dvi paras.
Tribunolas už akių nuteisė mirties bausme
Tais pačiais metais Baltijos laivyno karinis tribunolas už akių nuteisė sušaudyti dezertyravusį karininką J.Pleškį, kartu atimant iš jo turėtą karinį laipsnį.
O šis Švedijoje neužsibuvo – išvyko į JAV, kur buvo globojamas amerikiečių specialiųjų tarnybų, jo gyvenamoji vieta buvo kruopščiai slepiama. Tai neturėtų stebinti, turint omenyje, kad būdamas karininku J.Pleškys žinojo nemažai sovietų paslapčių.
Mažiausiai žinoma apie laikotarpį, kai jis devynerius metus gyveno Centrinėje ir Pietų Amerikoje, trejus iš jų praleido slapstydamasis kalnuose. KGB archyve yra jo iš Peru ir Meksikos broliui į Lietuvą siųsti atvirukai, kurie, deja, adresato nepasiekė.
J.Pleškio istoriją knygoje „Laisvės beieškant. Žmogus iš Raudonojo spalio“ aprašiusi JAV gyvenanti Marijona Venslauskaitė Boyle yra sakiusi, kad jis buvo labai užsispyręs ir uždaras žmogus, kuris nesidalijo savo paslaptimis.
Dešimt metų informaciją apie lietuvį rinkusi knygos autorė visų jo paslapčių taip ir nesužinojo – jai informacijos apie J.Pleškį nesuteikė nei Maskva, nei JAV specialiosios tarnybos. Jokių dokumentų ir kitos informacijos nepaliko ir pats J.Pleškys, 1993 metais nuo smegenų auglio miręs savo namuose JAV.
Visai prieš mirtį jis buvo nuvykęs į Telšius, tačiau savo kelionę laikė didelėje paslaptyje, susitiko vos su keliais žmonėmis.
1988 metais JAV jam pavyko susitikti su savo seserimi, 2012 metais Anapilin iškeliavusia garsia aktore Eugenija Pleškyte. Teigiama, jog KGB šio susitikimo susekti nepavyko.
M.Venslauskaitė Boyle neabejoja, kad KGB buvo nusprendusi surasti ir likviduoti J.Pleškį. Tuo visą gyvenimą tikėjo ir pats bėglys.
M.Venslauskaitė Boyle neabejoja, kad KGB buvo nusprendusi surasti ir likviduoti J.Pleškį. Tuo visą gyvenimą tikėjo ir pats bėglys.
D.Juodis: grėsmės gyvybei galėjo ir nebūti
Tačiau pabėgimus iš Sovietų Sąjungos analizuojantis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre dirbantis istorikas Darius Juodis teigia, kad jam nepavyko rasti tai įrodančių dokumentų.
„Jis buvo kariškis, tai reiškia, kad jo galėjo ieškoti ne lietuviškas KGB padalinys, o centriniai organai“, – sakė jis.
Jei tai tiesa, visa informacija guli Maskvos archyvuose ir ją gauti vargu ar kada nors pavyks.
Pašnekovas taip pat suabejojo, ar pabėgusio J.Pleškio gyvybei buvo kilusi reali grėsmė: „Jei tai būtų vykę Josifo Stalino laikais, tada taip. Tačiau vėlesniais metais – aš abejoju. Atvykimas į JAV ir tokio veiksmo atlikimas būtų sukėlęs nemenką tarptautinį skandalą.“
Tuo metu, anot D.Juodžio, dokumentais patvirtinamų asmenų likvidavimo atvejų jau nebebuvo. „Yra mažai galimybių, kad jį planavo fiziškai sunaikinti. Politinė situacija SSRS viduje jau buvo pasikeitusi“, – pabrėžė jis.
Sovietinėje sistemoje daug dokumentų buvo su grifu „slaptai“, o kad jis turėjo prie jų priėjimą – tai faktas.
D.Juodis teigė, kad J.Pleškys iš tiesų galėjo JAV specialiosioms tarnyboms suteikti įdomios karinės informacijos: „Jis buvo karininkas, sovietinėje sistemoje daug dokumentų buvo su grifu „slaptai“, o kad jis turėjo prie jų priėjimą – tai faktas. Tačiau ar jis suteikė kažkokios informacijos, aš nežinau“, – tikino istorikas.
Tačiau tai nereiškia, kad tokie asmenys būdavo pamirštami.
Kalbėdamas ne apie šį konkretų atvejį, D.Juodis teigė, kad pabėgėlius būdavo bandoma kompromituoti, ypač bandant įteigti, kad tas asmuo iš tiesų yra sovietų agentas, kad juo Vakaruose niekas nepasitikėtų.