Lietuviai suskubo į pagalbą pirmieji
Ukrainietį Sergejų Droką šią savaitę kalbinome Vilniuje Minties gatvėje pradėjusiame veikti pabėgėlių registracijos centre. 55-erių pastorius, vaikų namų įkūrėjas su visais 43 įvairaus amžiaus vaikais čia praleido visą antradienio dieną registruodamas ir tvarkydamas teisinius formalumus.
„Perlinkos“ vaikams centre buvo išskirta atskira patalpa, kad joje visi kartu galėtų laukti, ilsėtis ar užkąsti, kol bus atliktos visos procedūros.
Krikščioniški privatūs vaikų namai šalia Ukrainos Oleksandrijos miesto įkurti daugiau nei prieš du dešimtmečius, 1998-aisiais. Užmegzti ryšiai su draugais, partneriais, pagalbininkais kitose šalyse buvo pirmasis šiaudas, kurio griebtasi užklupus karui.
S.Drokas sako pirmuosius karo garsus išgirdęs viešėdamas Kyjive, tačiau tik išvydęs pirmąsias naujienas suprato, kad girdėtas triukšmas buvo ne kas kita, kaip sprogimai.
„Man net galvon neatėjo, kad čia gali kažkas sprogti. Didžiulis miestas, kažkoks stiprus garsas. Bet kai išvydau žinias, buvau priblokštas, kaip tai įmanoma?! Tuoj pat išvažiavau į Oleksandriją ir nuo pat pirmos dienos ėmėme galvoti, kaip evakuoti vaikus. Supratome, kad Ukrainoje nėra saugu. Jau pačią pirmą dieną raketomis buvo apšaudomi mistai, suvokėme, kad bet kurią akimirką raketa gali į bet ką pataikyti,“ – 15min pasakojo Sergejus.
Vyras sako susisiekęs su visais partneriais, draugais užsienyje, daugelis atsiliepė ir stengėsi kuo įmanydami padėti. Tačiau organizuoti 43 vaikų išvežimą prilygo rimtai specialiajai misijai.
„Užtrukome apie tris keturias dienas iki tol, kol galiausiai pavyko išvykti. Buvo labai sudėtinga su transportu, visa organizacija. Ieškojome įvairių variantų, kur ir kaip važiuoti. Ir visų savo draugų, partnerių klausėm, kur galėtume vykti. Buvo įvairių pasiūlymų, bet nusprendėm, kad imsimės pirmo konkretaus varianto, tai yra to, kur buvo pasiūlytas autobusas, buvo žmonės, pasirengę paimti. Susisiekėm su Jurgita“, – pasakoja Sergejus.
„Speciali misija“
Jurgita Kasperavičiūtė, viešosios įstaigos „Geri startai“ vadovė, 15min pasakojo glaudesnį ryšį su „Perlinkos“ vaikų namais atsitiktinai užmezgusi dar prieš kelerius metus, kai organizavo ir rinko dovanas ukrainiečių vaikams, tuomet bandė organizuot ir jų išvyką į Lietuvą, tačiau tam sutrukdė prasidėjusi pandemija.
„Nuo tada mes pradėjom bendrauti. Savo draugus dar pajungiau. Buvo graudu, ko vaikai prašė, visokių smulkmenų. Mūsų vaikai nori naujų i-phonų, o jie, pavyzdžiui, „Nutellos“, – pasakojo Jurgita.
Moteris sako pagalbos skambučio, vos prasidėjus karui Ukrainoje, sulaukusi naktį.
„Vaikų namai yra Ukrainos centrinėje dalyje, tūkstantis kilometrų iki Lenkijos sienos. Iš pradžių jie manė, kad bus niekam neįdomūs, nes ten kaimai. Bet už dviejų kilometrų yra karinė aviacijos bazė. Prasidėjus karui, vadovas man paskambino naktį, buvo jau po dvylikos. Sako, ar gali padėti gelbėti vaikus, mums čia jau baisu, sirenos kaukia. Pradėjome gelbėjimo misiją vykdyti. Iš pradžių sakė, paimkit mus nuo Lvivo, iki ten mes patys. Sugaišo dvi paras ieškodami autobuso, nerado nieko, kas tokiomis sąlygomis būtų juos pavežėję. Nors siūlė visokias sumas – net 10 tūkst. eurų“, – pasakojo Jurgita.
Kol kas neatskleisdama visų detalių, moteris pasakojo, kad galiausiai lietuviai patys vyko iki pat Oleksandrijos evakuoti iš ten ištrūkti negalinčių vaikų.
„Buvo tokia speciali misija. Ir išėjo taip, kad mes juos čia atsigabenome. Iš viso 43 vaikai, amžius nuo 2 metų iki 20 metų. Jie visi gyvena kaip viena didelė šeima. Didesni rūpinasi mažesniais. Tų istorijų daug – yra našlaičių, yra tokių, kurių tėvams buvo atimtos tėvystės teisės“, – sako J.Kasperavičiūtė.
Beje, į Lietuvą išvyko ne visi „Perlinkos“ vaikų namų auklėtiniai. Trijų vaikų biologiniai tėvai, dėl kurių teisių galutinių teismų sprendimų dar nėra, nesutiko išleisti vaikų ir juos pasiėmė.
„Stengėmės nuteikti, kad tai smagi išvyka“
„9 val. ryto antradienį išvažiavome ir trečiadienį apie 22 val. buvome jau Trakuose. Iš viso – apie 40 valandų, buvo sunki kelionė. Yra vaikų, kuriems vos 2 metai“, – pasakojo Sergejus.
Anot jo, kartu su vaikais važiavo ir mergina, studijuojanti mediciną: „Jai jau iškart šiandien galima duoti ordiną, ne medalį, ji rūpinosi visa kuo, vaistais būtiniausiais, kažkam buvo bloga autobuse, užsupo, kažkas sauskelnes keitė... Sudėtinga, bet visi elgėsi tiesiog herojiškai.“
Sergejaus teigimu, dėl saugumo kelionės maršrutas taip pat buvo dėliojamas taip, kad būtų iš tolo vengiama galimų karinių veiksmų vietų.
„Kai važiavome, darėme kelių šimtų kilometrų apylankas, kad apvažiuotume apšaudomas zonas. Stebėjome situaciją kelyje ir dėliojome maršrutą taip, kad būtų kuo saugiau. Stengėmės, kad psichologiškai vaikai nepajustų to spaudimo, net stengėmės nuteikti, kad tai smagi išvyka, kad tik juos atribotume nuo visko, nes mums ir patiems labai sudėtinga tai priimti, jausti ir su tuo gyventi“, – aiškino S.Drokas.
Vaikai užpylė klausimais: kodėl mus užpuolė?
„Perlinkos“ įkūrėjas sako visos kelionės metu girdėjęs vaikų klausimus – kada jie galės grįžti namo.
„Vaikams sudėtinga, jie turi labai daug klausimų. Visą kelią, kol važiavome, jų visi klausimai buvo apie karą. Pavargau. Be to, jie net nelaukdami atsakymų, kiekvienas savo klausė. Aplink tave penki šeši vaikai, aš nespėju jiems atsakinėti į klausimus. Visas pokalbis iš tokių klausimų – kodėl karas, kodėl užpuolė, kodėl ten Putinas?“ – prisimena Sergejus ir priduria, kad vaikams kai kuriuos dalykus sunku paaiškinti. Juo labiau kad ir pačiam sudėtinga suprasti Rusijos veiksmus ir jų tikslus.
„Aiškinau, kad yra blogi dėdės, kurie labai blogai elgiasi. Man ir pačiam sau sunku atsakyti į klausimą, kodėl mus užpuolė. Nes vienu žodžiu – tai beprotybė. XXI amžiuje prieš taikią valstybę pradėti tokią agresiją – aš nesuprantu, kas turi būti tų žmonių galvose, kad sprogdintų taikius miestus ir bandytų primesti savo politiką, kuri visiškai nepriimtina. Šiandien Ukrainos tauta stato savo barikadas, ginkluojasi, priešinasi – jie nepraeis niekur. Ko jie tikisi, aš nesuprantu“, – sakė Sergejus.
Vyras teigė dar labiau nesuprantąs tų žmonių Rusijoje, kurie pateisina Putino organizuotą agresiją: „Tad sunku suprasti rusus, kurie tiki visu tuo – tai nelogiška, tai amoralu, tai neteisinga. Juo labiau tai sunku paaiškinti vaikams.“
Pro langus – Trakų pilis
Ukrainiečių vaikams pastogę pasiūlė SBA, suteikęs „Perlinkos“ globotiniams savo poilsiavietę Trakuose. Pro kai kurių namelių langus čia matosi Trakų pilis, šalia telkšo ežeras.
Jurgita aprodo vaikų gyvenamus jaukius medinius namelius, nedidelius, bet šviesius, tvarkingus kambarius.
Dar viename name ruošiamasi įrengti erdvų valgomąjį, vaikų maitinimu rūpinasi Trakų rajono savivaldybė.
„Padėti Ukrainai ir nuo karo baisumų pabėgusiems jos vaikams laikome savo pareiga ir šiam momentui jau esame tvirtai apsisprendę prieglobstį globos namų vaikams SBA grupės poilsiavietėje šalia Trakų suteikti mažiausiai iki vasaros, kai turėtų būti daugiau aiškumo, kur link krypsta karas ir kokie galimi tolesni sprendimai“, – komentare 15min nurodė SBA grupė. Verslininkai sako priimantys paėgėlius iš Ukrainos ir į kitas savo poilsiavietes, iš viso SBA grupė ir jos įmonės Ukrainai skyrė 140 tūkts. eurų paramos.
Ketvirtadienį „Perlinkos“ vadovai su Trakų rajono savivaldybės atstovais ketina aptarti vaikų ugdymo, kitus socialinius klausimus.
„Labai sunku yra, nes vaikai skirtingo amžiaus – vieniems dar į darželį reikia, bet turim ir abiturientų, kurie galvoja apie ateitį. Jiems gali situacija pasisukti pozityviai. Gal jiems bus suteikta galimybė mokytis. Nebūtinai universitete, kad ir profesinėje mokykloje“, – svarstė Jurgita.
Pasak jos, „Perlinkos“ vaikai labai smalsūs ir imlūs, kai kurie jau pramokę lietuviškų žodžių ir kai kurie sako, kad norėtų mokytis lietuviškoje, ne rusų mokykloje. Dalis vaikų jau važinėja į futbolo treniruotes Trakuose.
„Jiems kosmosas, kad gali penkis kartus per savaitę profesionaliai treniruotis, gavo aprangas. (...) Nori kuo daugiau būrelių, kuo daugiau veiklos. (…) Juos džiugina tai, ko mes net nepastebime. Ragauja pirmą kartą – kas tas avokadas, kas tas ananasas. Džiaugiamės jų džiugesiu, tomis akimis“, – pasakojo vaikus globojanti moteris.
„Perlinkos“ vaikai šiuo metu sulaukia daug įvairios paramos, tačiau Jurgita sako, jog kol kas neskubama jos naudoti: „Aukoja pakankamai daug rėmėjų, tai stengiamės nė cento kol kas nejudinti, nes nežinome, kada tas emocinis aukojimas nuslūgs. Nes kiek laiko viskas truks, niekas nežino.“
