Spalio 15 dieną, ketvirtadienį, 11.30-15.30 val., Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune, Akademinis politologų klubas (APK) organizuoja renginį – disputą „Misija – Lietuva. Piliečių savivertė yra demokratijos pamatas. Kaip auginti Lietuvos piliečių savivertę ir lyderystę?“.
Atrodo, kaip ir neturėtų kilti klausimų, juk pilietiškumo pamokas kiekvienas mūsų gauname dar mokykloje, kai mokytoja mums įduoda „Pilietiškumo pagrindų“ vadovėlį. Metus, geresniais atvejais ir kelerius, yra skiepijamos vadovėlyje aprašytos tiesos. Bet kokia pridėtinę vertę jos sukuria ir ar apskritai paaiškina jaunam žmogui, kas tas pilietiškumas, deja, abejotina.
Sąvokos apibrėžiančios pilietį? Politinę sistemą? Pasyvią ar aktyvią rinkimų teises? Ar jos mums nubrėžia pilietiškumo ribas? Manau, kad ne!
Pažvelkime į tai, kaip pilietiškumas yra „įpakuojamas“ į blizgantį, vieną teisingą atsakymą suponuojantį popierėlį, kurį išvyniojus randame terminais grįstą tiesą. Bet ar mums patiems šis atsakymas yra teisingas? Ar pilietiškumas neturėtų eiti koja kojon su žmogaus – piliečio priimamais sprendimais kaip visų pirma jausmas? Jausmas, kuris lydi bendro siekio kurti tvirtą demokratiną, savimi pasitikinčią ir lyderiaujančią visuomenę Lietuvoje.
Tai, kad jaunam žmogui įteigsime, jog balsuoti yra madinga ar privalu, dar nepavers jo pilietišku, nes tai turėtų būti vidinio sąmoningumo sukeltas rezultatas.
Žinoma, yra subjektyvu teigti, kad tokios pamokos yra visiškai nenaudingos ir nekuriančios jokios pridėtinės vertės žmogaus vertybiniam pamatui. Tačiau man visuomet buvo keista, kaip švietimo sistema, gali tikėtis ugdyti pilietiškus, kritinį mąstymą turinčius jaunus žmones, kai juos to moko toli gražu ne pilietiškumu trykštantys asmenybiniai pavyzdžiai, o šis pseudo ugdymas tarsi nuleistas iš viršaus įteigia, kad jis dar gali būti įvertinamas balu skalėje nuo 1 iki 10-ies.
Ir iš ties liūdna, nes vis dar nesuvokiama, kad tikroji pilietiškumo mokykla yra mūsų gyvenimai, realios situacijos, kurios mus įtraukia ir suteikia daugiau ar mažiau, bet kur kas reikšmingesnes pamokas. Tai, kad jaunam žmogui įteigsime, jog balsuoti yra madinga ar privalu, dar nepavers jo pilietišku, nes tai turėtų būti vidinio sąmoningumo sukeltas rezultatas. Tai, kad jis turės dešimtuką ir pilietiškumo pagrindų, neužtikrina, kad jo kuriamos vertybės bus indėlis į savo valstybę, o įvertinimas neliks viso labo iškalta teorija, mažai kuo pasitarnaujanti. Tokį pilietiškumą nori matyti sistema, bet kokį pilietiškumą turime kurti mes?
Turbūt vienu iš geriausių pavyzdžių pilietiškumo pamokoms tampa nevyriausybinis jaunimo organizacijų sektorius, jei kalbėtume tik apie jaunus, kurti čia, Lietuvoje, norinčius žmones. Būtent, jaunimo organizacijos įdeda didžiausią indėlį į kitokį pilietiškumą. Pilietiškumą, kuriuo nori sekti vis daugiau jaunų žmonių. Ir jo formų sutinkame begalę. Pradedant nuo pilietinių akcijų, prevencinių priemonių ir tęsiant jauno žmogaus ugdymu. Auginant ateities lyderius, kurie įkvėptų vis daugiau žmonių. Ir tai nėra vien tik patriotiniu pagrindu kuriamos organizacijos...
Salus patriae – suprema lex est! Tėvynės gerovė – aukščiausias įstatymas! Ar ko nors panašaus būčiau išmokusi mokykloje? Veikiausia ne! Ir neišmokau... Tačiau tai radau studentiškoje korporacijoje, kuri šiuo devizu vadovaujasi visoje savo veikloje, orientuotoje į jauno, perspektyvaus žmogaus tobulėjimą ir ugdymą. Vienomis iš tokių organizacijų tampa studentiškos korporacijos, kuriose aiškiai apibrėžiama pilietiškumo idėja, kuria vadovaujamasi visoje veikloje.
Viena tokių – Tautinė lietuvių studentų korporacija „Neo-Lithuania“. Darbas Tėvynės labui, kurioje gimstame ir kurios šaknys yra mūsų kraujyje! Skamba kiek idealistiškai, bet ar tikrieji lyderiai neturėtų siekti aukščiausių idealų, toje aplinkoje, kurioje jie gyvena ir kurioje nori kurti savo ateitį. Aš manau, kad turėtų. To pilietiškumo, tikrojo, o neišmokto iš vadovėlio, ir trūksta jauniesiems lyderiams, kurie kurs savo ateitį Lietuvoje, bet ne svetur. Ir net jei kurs svetur, tai nebijodami garsiai pasakyti, kad yra nors ir mažos, bet stiprios, sunkius ir skaudžius istorijos vingius atlaikiusios valstybės piliečiai.
Misija – Lietuva. Tvari, darni demokratiška visuomenė – be aukšto pilietiškumo pagrindo po kojomis, pilietiškumo jausmo tiesiog sunkiai įsivaizduojama. Negalima tikėtis, kad valstybė veiks kaip tobulas mechanizmas, kuriuo individams nereikės rūpintis. Tačiau, aukštas pilietiškumo lygmuo galėtų padėti sukurti tokią pilietinę visuomenę, kuri šios priežiūros neapleistų.
Rūta Reifonaitė yra Tautinės lietuvių studentų korporacijos Neo-Lithuania pirmininkė.
