Inkilai 26 Valstybinių miškų urėdijos padaliniuose visoje Lietuvoje kelti trečiadienį ir ketvirtadienį.
Miškininkai taip pat papasakojo vaikams apie inkilų gamybą, kabinimo taisykles, paukščių rūšis, jų ypatumus.
Inkiluose gali saugiai perėti daugybė rūšių uoksinių paukščių, tačiau jie turi būti tinkamai pagaminti ir iškelti.
„Inkilai turi būti gaminami iš natūralių medžiagų – neobliuotų, nedažytų lentų, kad paukščių jaunikliai galėtų lengviau įsikabinti. Inkilai yra geriau užimami, jei landa atsukama į rytų ar pietų pusę“, – nurodoma urėdijos pranešime.
„Neretai žmonės prie inkilo landos pritvirtina ir laktą, galvodami, kad paukščiams bus patogiau ant jos pritūpti, tačiau lakta patogumą suteikia nebent plėšrūnėms kiaunėms ir katėms, o paukščiams ši kartelė nereikalinga“, – teigiama jame.
Miškininkai pabrėžia, kad geniai yra įsigudrinę praplatinti inkilo angą, todėl kitiems paukščiams ten tampa nebesaugu. Dėl to patariama angą sustiprinti papildoma skardine apsauga, kurios smailus genio snapas neįveiks.
Inkilą reikia pritvirtinti taip, kad jis būtų stabilus, nesiūbuotų vėjyje, būtų atviresnėje, medžių šakomis neužgožtoje vietoje, maždaug 3–4 metrų aukštyje.
Dažniausiai inkilai keliami smulkiems paukščiams, tokiems kaip varnėnai, įvairios zylės, musinukės, paprastosios raudonuodegės.
Inkilai keliami ir retoms paukščių rūšims, pavyzdžiui, kukučiams, pelėdoms, žalvariniams ir netgi žinduoliams – miegapelėms bei šikšnosparniams.
Miškininkai perspėja, kad pavasarį pakabinus inkilą nebūtinai jame iškart apsigyvens paukštis – tai gali nutikti ir kitąmet ar net po kelerių metų.
Todėl rekomenduojama inkilus kelti ištisus metus, kai tik jis įsigyjamas ar pagaminamas, nelaukiant pavasario.
