– Raimundai, tai, kuo užsiimate, nėra labai įprasta, kaip prisistatytumėte, ką jūs veikiate?
– Esu miškininkas. Šios profesijos žmonės būna įvairių specializacijų – nuo eigulių, girininkų iki miško gaisrininkų, miško taksuotuojų, miškotvarkininkų ar miško policininkų. Mano specializacija – darbas su visuomene. Formaliai vadinuosi gidu į laukinę gamtą, nors tiksliausiai mano veikla turėtų vadintis rekreacine miškininkyste. Ši ūkio šaka iki šiol buvo labiau teoriniame lygmenyje arba šalutinė veikla po „rimtų darbų“. Manau, esu vienas pirmųjų save suvokiantis kaip rekreacinės miškininkystės atstovą.
– Kada susidomėjote miškais ir kaip ėmėte juos pažinti?
– Mano vaikystė prabėgo kaime šalia Mosėdžio, Skuodo rajone. Čia susiformavau kaip žmogus, tvirtai susijęs su tradiciniu Žemaitijos kaimo gyvenimu būdu. Jau nuo kokios 5 klasės pradėjau aktyviai domėtis gamta – norėdamas tyrinėti nuolat eidavau į giraites, rinkau ir skaičiau gamtinę literatūrą. Vėliau studijavau ekologiją ir aplinkotyrą, dirbau girininkijoje eiguliu, girininko pavaduotoju, studijavau miškininkystę. Labai vertinu darbo miškų ūkyje patirtį. Šiandien visas savo žinias pritaikau dirbdamas su mažais ir dideliais (suaugusiais) vaikais. Vedžioju žmones po miškus, padedu įgauti žinių ir patirti nuotykių. Kuriu ir bandau įvairius mokymo būdus.
– Koks jūsų įspūdis, ko šiuolaikinis miestietis dažniausiai vyksta į mišką, į gamtą?
– Pirmiausiai, pramogauti. Miškas yra priemonė ar būdas gerai leisti laiką – piknikas, sportas, įvairūs žygiai… Manau, pavargę nuo triukšmo miestiečiai nevalingai vyksta į gamtą pataisyti sveikatos, atlikti reabilitacijos nuo veidaknygių, eurovizijų, kompiuterių ir kitų nervų sistemą gadinančių reiškinių ir įrenginių.
– Viena iš opių su miškais susijusių temų, jų užterštumas. Tiek daug būdamas miškuose galbūt matote, ar situacija bent kiek kinta? Kaip paaiškintumėt, kuo grėsminga miško tarša?
Kai oro, vandens, dirvožemio tarša yra labai didelė, ji yra nepakeliama ir klastinga – niekada negali žinoti, kaip ir kada ji pakenks.
– Kai oro, vandens, dirvožemio tarša yra labai didelė, ji yra nepakeliama ir klastinga – niekada negali žinoti, kaip ir kada ji pakenks. Miškas stabdo visas taršos rūšis, turime globoti ir tausoti jį. Man svyra rankos miško viduryje matant šiukšles, tada jaučiuosi beviltiškai – žinau, kad jų yra daugiau, nei galiu panešti. Miškas šiukšles paslepia po rudens lapais, šakelėmis, net padangos apauga miško paklote. Tačiau plastikas suyra į mikro plastiką, keliauja maisto grandinėmis ir pasiekia žmogų. Nežinome, kokį poveikį tai padarys sveikatai.
Verta imtis iniciatyvos ir sunaikinti juodus šiukšlių taškus. Taip, dabar gamta yra teršiama daug mažiau, belieka sutvarkyti senus šiukšlynus ir budėti. Aš net siūlyčiau miško kirtimo taisykles papildyti privalomu kertamo, ugdomo miško ploto šiukšlių nurinkimu. Gražiai dirbantys medkirčiai tai padaro niekieno neverčiami. Tokios akcijos kaip „Darom“ irgi yra labai geros. Tai yra gražaus, madingo gyvenimo būdo įkvėpimo šaltinis. Kalbant apie taršą plastiku, būtina pasidžiaugti ir taromatų sistema – tai geras darbas gamtai.
– Ar dabartinis miškų užterštumas yra ankstesnių metų rezultatas, ar ir pastaraisiais metais žmonės nesirūpina tuo, ką palieka po savęs? Kokių šiukšlių miške dažniausiai randama?
– Manau, kad didžioji dalis sąvartynų yra iš senų laikų. Padanga mėtosi miške 30 metų, tiek metų ji gadina vaizdą. Išnešk ją nors į pakelę, paims kelininkai ir nebebus, kas bado akis… Taigi, šiukšlės, tai pirmiausiai plastikas, padangos. O miškai šalia sodų bendrijų užversti kopūstais, gėlėmis, šakomis, agurkų stiebais ir pan.
– Koks jūsų įspūdis, kiek šiukšlių miškuose problemą padeda spręsti taros užstato sistema – juk tai, kaip ji ketverius metus veikia Lietuvoje, daliai šalių tapo geruoju pavyzdžiu.
Taromatų sistema man labai patinka, tai geras darbas gamtai, ji ir atsirado tyliai, be pažadų ir lozungų.
– Remdamasis savo patirtimi tikrai galiu teigti, jog depozitinė tara miškuose nebesimėto. Tik dar kartais nustembu, kai masinių renginių metu matau šiukšliadėse išmestus euro centus ir eurus... Taromatų sistema man labai patinka, tai geras darbas gamtai, ji ir atsirado tyliai, be pažadų ir lozungų. Taromatų tinklas platus, o aparatas gerai sklandžiai veikia. Malonu matyti tokius dalykus, tai kelia pasitikėjimą ir pačia valstybe.
– Dažnai į miškus lydite vaikų grupes, gal skatinate ten, kur tai įmanoma, šiukšles aprinkti?
– Neprašau ir nerekomenduoju moksleiviams pasivaikščiojimų metu rinkti šiukšles. Manau, tai neteisinga. Pamokos metu reikia pažinti šaltekšnį, ožekšnį, blindę, šunobelę, vinkšną, guobą ir kitus dažnus sumedėjusius augalus. Svarbu žvelgti į tolį, stebėti kikilius, liepsneles ir strazdus. Neverta praeiti stirnos guolių ir barsuko pakapstymų. Reikia galvoti apie procesus, vykstančius miške.
Manau, žmogaus santykį su gamta galima įtvirtinti darželyje ir pradinėse klasėse, nes šiame amžiuje vaikai natūraliai, įgimtai mėgsta mišką. Tačiau reikia sistemingų pamokų gamtoje. Brandos atestatą gaunantis jaunas žmogus turėtų pažinti bent po 10 medžių, krūmų, žolinių augalų rūšių. Reikėtų išvardinti stambiausius miško žvėris ir nors šį tą žinoti apie jų ekologiją.
– O kaip vaikai reaguoja į miške vis dar matomas šiukšles?
– Reaguoja labai jautriai, vos nueinam į mišką, jie sako: „žiūrėk, šiukšlės“. Bandau sutelkti dėmesį į lapus, šaknis, stiebus, urvus, plunksnas, smėlį, samanas – juk miške tiek daug visko, tačiau vaikai pirmiausiai mato šiukšles, negatyvius dalykus. Todėl ir manau, kad reikia išmokyti pažinti ir domėtis gamta, įtikinti, kad ji vertinga, tada savaime ir šiukšlių klausimas ims spręstis. Šiuo reikalu dirbu daug, tikėkim, kad man ir toliau seksis.
– O ar pats save laikote sąmoningu vartotoju, kiek kasdienybėje jums rūpi ekologija, šiukšlių rūšiavimas, taros grąžinimas?
– Esu sąmoningas taros grąžintojas, ją keisdavau ir tada, kai grąžinimo sistema nebuvo tokia patogi. Šiukšles rūšiuoju, nes tai paprasta ir patogu – kai tą darai, šiukšles nešti tenka rečiau. Parduotuvėse atsisakau vienkartinių maišelių, net esu pamokslavęs pardavėjai dėl bereikalingo maišelių brukimo. Mėgstu į parduotuvę neštis pintą krepšį. Jis lengvas, labai patogus, produktus talpiai sudedu, jie nesitraiško.
Vengiu pirkti įvairų pigų, trumpaamžį šlamštą. Stengiuosi įsigyti ilgaamžes prekes, o įsigijęs, naudoju, kol tik įmanoma. Nesu pirkęs telefono, kompiuterio ar ko nors kito tik todėl, kad senasis nusibodo.