STRATA tyrimo duomenimis, 2015–2020 metais mokslus aukštosiose mokyklose tęsiančių moksleivių dalis mažėjo visose socialinėse grupėse, tačiau daugiausia – tarp vidutinio ir žemo socialinio-ekonominio statuso moksleivių.
2020-aisiais jie į aukštąsias mokyklas įstojo atitinkamai tris ir keturis kartus rečiau nei aukščiausio socialinio-ekonominio statuso moksleiviai. 2020 metais įstojusiųjų dalis tarp žemiausio statuso moksleivių siekė 17 proc., tarp aukščiausio – 68 proc. Įstoję žemesnio statuso moksleiviai dažniau studijuoja kolegijose, rečiau – universitetuose, ypač geriausiai vertinamuose.
STRATA vyriausioji politikos analitikė Indrė Pusevaitė pastebi, kad tokį atotrūkį stipriai lemia prastesni pažeidžiamesnių moksleivių mokymosi pasiekimai ankstesniuose ugdymo etapuose.
„Matome, kad galimybių studijuoti atotrūkis susiformuoja dar bendrojo ugdymo mokyklose, o prasti mokykliniai akademiniai pasiekimai ypač apriboja moksleivių galimybes. Jeigu visų moksleivių, nepriklausomai nuo jų statuso, lankytos mokyklos ir mokymosi rezultatai būtų kokybiškai vienodi, būtų galima tikėtis, kad į aukštąsias mokyklas įstojusių žemiausio statuso moksleivių dalis padidėtų apytiksliai iki trijų kartų“, – teigia I.Pusevaitė.
Pasak STRATA, prastesnius mokymosi rezultatus iš dalies galima sieti su nevienodu kokybiškų valstybinių bendrojo ugdymo mokyklų prieinamumu. Mažų pajamų šeimų moksleiviai taip pat rečiau gali sau leisti papildomą mokymosi pagalbą – skaičiuojama, kad dvyliktokai iš pažeidžiamų šeimų korepetitorių paslaugomis naudojasi 2,5 karto rečiau nei iš labiausiai pasiturinčių. Taip pat dažnas iš jų turi prastesnes sąlygas mokytis namuose.
Dėl žemesnių mokyklinių pasiekimų socialiai pažeidžiamesni moksleiviai, kandidatuojant į valstybės finansavimą studijoms, yra mažiau konkurencingi – 2020 metais žemiausio statuso moksleiviai valstybės finansavimą studijoms gavo 4 kartus rečiau nei aukščiausio statuso.
I.Pusevaitės teigimu, situacija, kai neužtikrinama vienoda bendrojo ugdymo kokybė, o valstybės finansuojamos vietos skirstomos beveik išimtinai pagal mokyklinius rezultatus, sukuria paradoksą: dažniausiai už studijas moka tie, kurių galimybės mokėti yra mažiausios.
„Dėl to, kol nemažės pasiekimų atotrūkis bendrojo ugdymo etape arba nesikeis priėmimo kriterijai, valstybės finansuojamų vietų skaičiaus didinimas savaime nebus efektyvi priemonė siekiant suteikti lygias galimybes studijuoti. Reikalavimų siekiantiems studijuoti mažinimas taip pat nėra tinkamas sprendimas, nes nors padidina galimybes studijuoti, nereiškia vienodos galimybės studijas baigti ir įgyti kokybišką aukštąjį išsilavinimą“, – sako analitikė.
Anot jos, iš atliktų tyrimų žinoma, kad bendrojo ugdymo etape prasčiau pasiruošę moksleiviai įstoja į prasčiau vertinamas aukštąsias mokyklas, be to, dažniau studijų nebaigia.
Tyrimas taip pat atskleidžia, kad žemesnio statuso moksleiviams jau 10 klasėje universitetinis išsilavinimas mažiau patrauklus nei koleginis ar ypač profesinis. Dešimtokai iš mažų pajamų šeimų beveik perpus rečiau nurodo, kad įgyti aukštąjį išsilavinimą jiems asmeniškai yra svarbu. Jie yra prasčiau informuoti apie aukštojo mokslo teikiamas galimybes, prasčiau išmano priėmimo procesą.
Svarbiausiu uždaviniu mažinant galimybių studijuoti atotrūkį STRATA kelia siekį užtikrinti vienodai kokybišką bendrąjį išsilavinimą valstybinėse mokyklose.
Pasak I.Puseivaitės, tai leistų sumažinti galimybių studijuoti skirtumus, nerizikuojant studijų kokybe.
„Lygiagrečiai svarbu plėtoti alternatyvius patekimo į aukštąsias mokyklas kelius – brandos atestato rezultatai neturėtų visam laikui užkirsti kelio studijuoti“, – pagrindines rekomendacijas įvardijo I.Pusevaitė.
