Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) Žėručio rajono štabo viršininko, kovojusio ir besislapsčiusio Anykščių, Utenos ir Molėtų rajonuose, A.Kraujelio-Siaubūno palaikų buvo ieškoma kelis dešimtmečius.
1965 m. kovo 17 d. būdamas kagėbistų apsuptyje A.Kraujelis-Siaubūnas buvo priverstas nusišauti. A.Kraujelio sunaikinimo operacijai vadovavo KGB mjr. Nachmanas Dušanskis, atpažinimo aktą pasirašė KGB jaun. lt. Marijonas Misiukonis – vėliau KGB pulkininkas, LSSR vidaus reikalų ministras, generolas-majoras, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministras.
Našlaičių kapinių paslaptys
Plačiau apie A.Kraujelį-Siaubūną ir jo palaikų paieškas kalbėta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ir Vilniaus universiteto atstovų surengtoje spaudos konferencijoje.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) direktorė Birutė Burauskaitė tvirtino, kad tai naujas ir labai reikšmingas visai Lietuvai atradimas – išvadas teismo medicinos ekspertų jie gavo tik trečiadienį, kad tai tikrai buvo A.Kraujelis-Siaubūnas.
„Tiek metų, dešimtmečiais, daugiau nei 50 metų slėpti palaikai... Ypatingai buvo užslaptinta, nedokumentuojama, kur buvo partizanų palaikai paslėpti. Atrandame juos, paslapties šydas nukrenta. Tuos darbus mes tęsime, tikimės, dar ne vieną kartą susitikti ir pranešti gerų naujienų“, – kalbėjo B.Burauskaitė.
LGGRTC Memorialinio departamento vyr. patarėjas Eugenijus Peikštenis priminė, kad tyrimai Našlaičių kapinėse tęsiami jau trejus metus, pernai atrasti Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai. Jis priminė, kad darbas buvo didžiulis – tiek su artimaisiais, tiek su istorine medžiaga, tiek su atrastais palaikais.
VU Medicinos fakulteto ir Istorijos fakulteto dr. Justina Kozakaitė prie atrastų palaikų duobės atvyko jau su visa medžiaga, kokie galimi sužeidimai gali būti ant A.Kraujelio-Siaubūno kūno, todėl, kaip sakė E.Peikštenis, jau tada buvo galima daryti visas prielaidas, kad tai šio partizano palaikai.
LGGRTC vyr. istorikas Dalius Žygelis pasakojo apie A.Kraujelio biografiją, kad jis anksti tapo partizanu, dar būdamas nepilnamečiu. Buvo ryšininkas, o vėliau pasitraukė į mišką, į ginkluotų partizanų gretas, nors buvo atkalbinėjamas, skatintas geriau veikti gyvendamas kasdienį gyvenimą. 1952 metais jų būryje liko tik du partizanai – Siaubūnas ir Vladas Petronis-Nemunas. Pastarasis neatlaikė įtampos ir pasidavė.
Kai buvo surastas, A.Kraujelis atsišaudė, metė granatą, tačiau ji nesprogo, tik išbaidė saugumiečius. Tai leido jam išlipti iš slėptuvės, užlipo ant aukšto, buvo sužeistas ir, jausdamas, kad jėgos slenka, nusišovė.
Jo palaikų apžiūra vykdyta 1965 m. kovo 18 d. Utenos rajono centrinės ligoninės lavoninėje. Todėl Našlaičių kapinėse buvo ieškoma tos dienos palaidojimų.
„Man teko daug dirbti su partizanų paieškomis, bet nežinau daugiau tokios šeimos, kuri dėtų tiek pastangų, kaip Antano Kraujelio, kad jo palaikai būtų surasti“, – kalbėjo D.Žygelis.
Jis taip pat priminė M.Misiukonį, apie kurį A.Kraujelio šeima sakė, kad jiems nereikia pastarojo bausmės, tegu tik pasako, kur palaidotas Siaubūnas. Tuomet M.Misiukonis sakė, kad palaikai buvo išvežti į Vilnių. Tada tie duomenys neatrodė tikri, nes apie Našlaičių kapines niekas nieko nežinojo. Dabar paaiškėjo, kad M.Misiukonis nemelavo.
Nežinau daugiau tokios šeimos, kuri dėtų tiek pastangų, kaip Antano Kraujelio, kad jo palaikai būtų surasti, – kalbėjo D.Žygelis.
Rasti palaikai per Antanines
VU Istorijos fakulteto Archeologijos katedros doc. dr. Gintautas Vėlius pradėdamas savo kalbą šyptelėjo, kad Antano Kraujelio palaikai atrasti per Antanines.
A.Kraujelio palaikai atrasti už 38 metrų nuo Adolfo Ramanausko Vanago palaidojimo vietos. „Juos skyrė 8 metai ir 38 metrai“, – sakė G.Vėlius.
Jis prisiminė, kad iki kasinėjimų kapinėse buvo atliktas didžiulis darbas bandant nustatyti galimą konkrečią palaidojimo vietą. 2017 metais Našlaičių kapinėse buvo rasti vyro palaikai – jis buvo palaidotas su diržu, ant kurio sagties matėsi geležinis vilkas, Gediminaičių stulpai. Tai leido suvokti, kad šis asmuo nėra kriminalinis nusikaltėlis, čia atvežtas iš kalėjimo, nes ten diržų nebūdavo galima turėti.
„Istorikams teks dar atsakyti į klausimą, kas šis žmogus. Bet šis radinys leido manyti, kad šioje vietoje gali būti palaidoti partizanai“, – kalbėjo G.Vėlius.
Tai tapo paieškų kapinėse pradžia. „Tai, kas suvirpino širdį, buvo archeologinių tyrimų metu rastas diržas. Toks, kokį dėvėjo ir A.Kraujelis-Siaubūnas. Tai jau leido manyti, kad jį radome, bet turėjome laukti tyrimų rezultatų“, – sakė istorikas.
„Tyrimai dar tik prasidėjo“, – jį patikslino Justina Kozakaitė. Jos teigimu, padėjo identifikuoti palaikus turimas išsamus apžiūros dokumentas, kuriame pažymėtos visos pažeistos Siaubūno kūno vietos. „Didžiausi sužalojimai koncentravosi galvos srityje, taip pat krūtinės. Pažeistas kairės pusės viršugalvis, sulaužyta nosis. Kitas svarbus paminėjimas – šviežiai išmušti priekiniai dantys ir pažeisti šonkauliai“, – sužeidimus vardijo mokslininkė.
Išsamesni tyrimų rezultatai bus maždaug po mėnesio.
Tyrimai Našlaičių kapinėse bus tęsiami. Taip pat turėtų būti tyrimai atliekami kitose Lietuvos vietose, nes plaukia prašymai ir vietų nuorodos, kur galbūt palaidoti irgi partizanai. „Pinigų trūksta, viskas finansuojama iš LGGRTC lėšų“, – teigė E.Peikštenis.
B.Burauskaitė teigė, kad šiemet gauta papildomai 50 tūkst. eurų, esą suma nedidelė, bet vis dėlto gauta papildomai.
Prašė surasti jo kaulus
„Aš tiesiog nerandu žodžių, aš taip sukrėsta, – kalbėdama graudinosi Janina Šyvokienė, A.Kraujelio sesuo. – Tai didi pergalė, bet ir labai skauda.“
Ji prisiminė, kad grįžus šeimai iš Sibiro visi buvo susitikę su Antanu, prašė ką nors daryti, kad liktų gyvas. „Jis sakė – aš dar kurį laiką liksiu gyvas, bet laisvės nesulauksiu. Jūs sulauksit. Labai prašau, suraskite mano kaulus. Šiandien jo prašymas įvykdytas ir aš labai dėkinga, lenkiu galvą prieš žmones, kurie atliko šį darbą“, – su ašaromis kalbėjo J.Šyvokienė.
Antanas kovojo dvidešimt metų dėl laisvos Lietuvos – okupantų jis nepripažino, tikėjo, kad gyvensime savo tėvynėje be okupantų.
„Jo palaikų paieškos buvo nuo pat pradžių, kai jis žuvo. Kai sužinojome apie jo mirtį, sesuo nuvažiavo į Uteną, stovėjo prie milicijos pastato ir prašė pamatyti jo palaikus, kad vėliau neatvažiuotų ir nereikalautų jo ieškoti, kad galėtų brolį palaidoti. Ją išstūmė, ji toliau stovėjo ir prašė. Ji prastovėjo visą dieną prie durų ir jai neleido. Ar tai žmonės? Jų žmonėmis negalima pavadinti. Jau jis nebegyvas, bet jo neleido palaidoti“, – pasakojo J.Šyvokienė.
Jis sakė – aš dar kurį laiką liksiu gyvas, bet laisvės nesulauksiu. Jūs sulauksit. Labai prašau, suraskite mano kaulus. Šiandien jo prašymas įvykdytas, – sakė J.Šyvokienė.
Šeima toliau palaidojimo vietos ieškojo, manė, kad kur nors Utenos apylinkėse. Žmonės kalbėjo, kad palaikai buvo išmesti į ežerą, paskui – kad milicijos pastato kieme, po garažu.
Bandyta kalbėtis su galimais liudininkais, žmonių ieškota, klausinėta. Buvo pasakyta, kad viename karjere palaidotas, bet tai irgi nepasitvirtino. Paklausta, ar klaidinama šeima buvo sąmoningai, ji sakė nežinanti.
D.Žygelis teigė manąs, kad tie liudininkai patys šeimos narius susirasdavo, todėl tikėtina, jog stengėsi klaidinti tyčia.
Kartu su A.Kraujelio-Siaubūno palaikais surasti dar penkių žmonių palaikai, tačiau kas jie, G.Vėlius teigė negalįs – laikomasi taisyklės, kad neturint tyrimų rezultatų apie įtarimus nesakoma. Tačiau gali būti, kad tai irgi rezistencijos dalyviai.
Žmonos prisiminimai
A.Kraujelio-Siaubūno sesuo Janina Šyvokienė-Kraujelytė yra išleidusi knygą „Gyvenimą paaukojęs Tėvynei“, kurioje sudėti A.Kraujelio sesers ir artimųjų prisiminimai. Jo žmona, Janina Snukiškytė, papasakojo apie partizano mirtį.
„...tai buvo lemtingoji kovo 17 diena, namą apsupo ir darė kratą nuo 9 valandos. Visur išbadė, apžiūrėjo visas grindis, kol surado slėptuvę. Buvo klaikiai baisu laukti tas minutes.
Kai aptiko bunkerį, švogerį stūmė pirmą prie angos. Pasigirdo šūvis, švogeris krito, tuomet visi saugumiečiai išbėgo laukan.
Žiūriu – Antanas vaikšto po kambarį. Klausia: „Ar jų daug?“ Sakau: „Daug...“ Paprašė duoti suknelę, norėjo bandyti bėgti. „Į moterį gal nešaus?!“ – mąstė jis.
Jis dar bandė nušauti saugumiečių šunį – du kartus iššovė. Aš puoliau prašyti, kad nešaudytų, o tuo metu sesuo Ona atnešė raštelį, kuriame buvo parašyta: „Kraujeli, pasiduok, tau bausmė bus dovanota“. Jis nusišypsojo ir sako: „Tuoj maskoliams pasiduosiu“.
Aš truputį sudvejojau, galvoju, o gal jis sutiks?
Jis atsisuko į mane ir sako: „Nebijok, tau nieko nebus, viskas aišku, pasiimk Alvyduką (sūnaus du vardai buvo: Antanas ir Alvydas), o aš tuoj pasiduosiu“.
Antanas sudegino dokumentus ir užšoko ant aukšto. Šūvis, ir kažkas krito.
Aš bėgte ant aukšto, žiūriu – guli kraujuose, pajudinau už rankos, matau, kad jau nebegyvas. Ranką pabučiavau ir nulipau nuo aukšto.
Sesei pasakiau, kad Antanas nusišovė. Ji pradėjo verkti. Sakau: „Einu pasakysiu, kad nusišovė“. Pasakiau.“
Lygiai prieš metus, 2018 m. birželio 7 dieną paskelbta, kad Našlaičių kapinėse rasti Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai. Pernai rudenį jis palaidotas Antakalnio kapinėse, valstybės vadovų panteone.
