Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Gyvulininkystės institute dirba apie 80 darbuotojų, mokslininkų jame – 16. Visi gyvena Baisogaloje, vos vienas kitas doktorantas važinėja iš Kauno, kuris – už 100 km.
Saugo užšaldytą eržilų spermą
Institute galima susipažinti su ūkiniais gyvūnais, kurių išskirtiniai paveldimi požymiai yra susiformavę Lietuvoje. Kai kurios senosios Lietuvos gyvulių ir paukščių veislės jau išnykusios, kitos – žemaitukai, vietinės kiaulės bei avys, šėmi, baltnugariai galvijai, vištinės žąsys – atsidūrusios prie išnykimo ribos, todėl institute atliekami įvairūs tyrimai bei eksperimentinės plėtros darbai.
Be to, čia saugomas ir puoselėjamas intelektualinis ir istorinis gyvulininkystės mokslo palikimas.
„Jei turime genetinę medžiagą institute – užsiauginame eržilus reproduktorius arba kuilius reproduktorius, stengiamės užsišaldyti ir jų spermos. Tam, kad išliktų ateities kartoms, nes pas mus veikia ilgalaikio spermos ir embrionų šaldymo centras. Jei kas atsitiktų, jei išmirtų kokia veislės linija ar pati linija, kad turėtume galimybę atkurti.
Spermos turime nuo 1993 ar 1994 metų. Turime ir seno eržilo Agento, pradėjusio vieną labai svarbią, senovinę liniją, užšaldytos spermos. Ją galime panaudoti tik savo bandoje – platinti, parduoti negalime“, – paaiškino Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centro vadovė Rūta Šveistienė. Ji sako, kad tiek jų veikla, tiek pastatas, kuriame įsikūrę, yra įspūdingi.
Prižiūri elitinius eržilus
Šiuo metu institute prižiūrimi keturių linijų, keturių šeimų 89 žemaitukai (iš viso Lietuvoje jų – apie 900). Visi eržilai reproduktoriai yra įvertinti elito klase. Suaugęs žemaitukas sveria 400–500 kg, jo ūgis – apie 140 cm.
Kumeliukų per metus gimsta apie 60. Jų kaina, pasak R.Šveistienės, gali svyruoja nuo 500 iki 1000 eurų.
Žemaitukų arklių augintojų asociacija Lietuvoje buvo įkurta būtent instituto darbuotojų dėka.
Lietuvoje yra apie 900 žemaitukų.
„Vieni patys, kaip institutas, išsaugoti vienos ar kitos veislės tikrai negalime. Viskas remiasi į ūkininką, į augintoją. Jie turėtų auginti, o mes jiems tik padėtume rekomendacijomis ar genetine medžiaga, kurią atkūrėme ir išsaugojome. Atvažiuoja ūkininkai pas mus į seminarus, atliekame vertinimus.
Asociacijos, kurios užsiima veislininkyste ir saugo genetinius išteklius arba veisia, turi suderinti savo selekcines programas su mūsų centru. Kad nebūtų kitų veislių įliejimo, kryžminimo. Norisi, kad veistų grynuoju veisimu, nes vietinių veislių populiacijų skaičiai yra maži. Juk ir anksčiau veislės išnyko, nes atsirado poreikis didesnių, įdomesnių, gražesnių, pajėgesnių, su geresnėmis produkcinėmis savybėmis arklių ir gyvulių. Senos mūsų veislės yra neintensyvaus augimo“, – tai, kad mokslininkai bendradarbiauja su ūkininkais ir augintojais, patikino R.Šveistienė.
Pasak jos, institute prižiūrimi žemaitukai „įgauna pagreitį“ konkūruose, bėga lygiosiose lenktynėse, yra kinkomi, dirba šeimos ūkiuose.
Institute nustebina specialiai sukonstruota karuselė, į kurią įvestas gyvūnas priverstas nuolat judėti ratu – iš pradžių į vieną, po to – į kitą pusę: kad galva nesusisuktų ir kad ant vienos kojos nebūtų didelės apkrovos. Su instituto darbuotojais pajuokaujame, kad tokio „treniruoklio“ reiktų ir žmonėms skirtuose sporto klubuose.
„Štai vienas žirgas, kuris dabar treniruojasi – buvęs Lietuvos atviro konkūro čempionas. Matote tuos būdingus senovinius dryžius per nugarą?“ – šyptelėjo R.Šveistienė.
Pulkinės žąsys jau išnyko
Žemaitukai, pasak Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centro vadovės, žinomi jau nuo VI amžiaus. Pavadinimas kildinamas arba nuo žodžio „žemas“, arba „Žemaitijos“. Tai yra lietuviškas karo žirgas: ištvermingas, sudėjimas – pakankamai tvirtas, su plačia krūtine. Vienintelis „minusas“ – neaukštas, tad būtent dėl ūgio tapo nepopuliarus, kai pradėta kinkyti žirgus į karietas, naudoti raitajai kariuomenei ir policijai.
„Žemaitukas sutinkamas tik Lietuvoje, veistas tik čia, kilmės knyga vedama tik mūsų šalyje. Dabar žemaitukai skinasi kelią ir į užsienį – iškeliauja tik ramūs, naudojami vaikų sportui, domisi jų sperma ir ūkininkai iš Suomijos. Žemaitukas nėra vien tik vaiko žirgelis. Buvo karo žirgas, pagrindine darbo jėga Lietuvoje, o dabar yra šeimos žirgas. Patogūs jie ir miške veikiančiam kaimo turizmui, nes nėra aukšti. Kadangi nebaisu nuo jo nukristi, svarbus ir sporte“, – patikino pašnekovė.
Šiurkščiavilnių avių institute – apie 250, o štai pulkinės žąsys Lietuvoje jau išnykusios – atkūrus nepriklausomybę jų mūsų šalyje jau nebebuvo.
Žemaitukas nėra vien tik vaiko žirgelis.
„Vištines žąsis mes atkūrėme iš 100 kiaušinių. Iš vandens paukščių kolekcijos, nes Lietuvoje jų taip pat jau nebebuvo, buvo vien produktyvios veislės. Su visomis veislėmis yra sudėtinga, nes atkurtos jos iš minimalaus skaičiaus – išsaugoti šeimas, linijas yra labai sudėtinga, nes, žiūrėk, gimsta vien berniukai ar vien mergaitės ir dar netipiniai, ne tokie, kokių reikia. Žirgus atrenkame veislei ir reprodukcijai tik su gerais eksterjeriniais požymiais, negali būti jokių ydų. Taigi mes labai susiauriname genetinį panaudojimą“, – paaiškino R.Šveistienė.
Paklausta, ar taip veisimą kontroliuojant, vis dar pasitaiko apsigimimų, ji atsakė teigiamai: išlenda kokios nebūdingos spalvos, pvz., viena balta žemaituko koja.
Pasiteiravus, koks yra ilgiausiai institute gyvenantis gyvūnas, pašnekovė įvardijo, kad neseniai vienam augintojui pardavė 25-erių metų kumelę.
„Ji yra labai gera, gražiai išsilaikiusi, nepasakysi, kad tiek metų, davusi daug gero prieauglio, tad atidavėme į labai geras rankas. Puošia sodybą“, – atskleidė instituto darbuotoja.
Į institutą atvykę lankytojai gali ne tik susipažinti su dvaro ūkyje saugomomis senosiomis lietuviškomis ūkinių gyvūnų veislėmis, pabendrauti su ūkio augintiniais, sužinoti apie jų išskirtines savybes, bet ir dalyvauti ekskursijoje po Baisogalos dvarą, kurio durys lankytojams įprastai yra užvertos.
Dvare – jau beveik 70 metų
LSMU Gyvulininkystės institutas Baisogalos dvare įsikūręs jau beveik 70 metų (sovietiniais metais gyvavo tokia politika, kad žemės ūkio institucijas reikia kelti arčiau provincijos), todėl ir pats dvaras gana gerai išsilaikė – nuolat buvo mokslininkų prižiūrimas (po karo kurį laiką veikė mokykla), vandalų nenuniokotas, 1974 metais restauruotas.
Architektūros paminklo statusą Baisogalos dvaras turi vienintelis Radviliškio rajone.
Iki mūsų dienų išliko 17 reikšmingų elementų (durys su autentiškais stiklais, koklinės krosnys, ąžuolo panelės, slenksčio detalė iš XIX a.), tačiau nėra žinomi dvaro statybos metais.
Pulkinės žąsys Lietuvoje jau išnykusios.
„Atvažiuoja architektai iš Verkių rūmų, sako, kad net ten nėra tokių koklių – čia visi jie yra vertingi“, – pristatė ekskursiją surengusi LSMU Gyvulininkystės instituto darbuotoja.
Kai Lietuvai atkūrus nepriklausomybę į Baisogalą atvyko buvusių dvaro šeimininkų – dvarininkų Komarų, palikuonys, iš jų pateiktų brėžinių paaiškėjo, kad statinio sienos – labai storos, būdingos XVIII a. pab. Dvarą statė paskutinio Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio giminaitis. Būtent jis įsakė kasti tvenkinius, statyti triaukštę rotondą.
Vėliau į savo rankas dvarą perėmę itin turtingi Komarai jį išplėtė, padarė, kiek įmanoma gražesnį. Savo puošniausią išvaizdą statinys turėjo 1912 metais. Baisogala visuomet buvo karališkasis dvaras.
Svečiams likti neleisdavo
Užsukame į instituto mokslininkų posėdžių salę. Anksčiau joje veikė valgomasis, kuriame netrūko spintų, pilnų porceliano ir sidabro. Paskutinysis iš Komarų labai mėgo bronzines statulėles, laikrodžius.
Žinoma, kad Komarų dvare, kurio apie 1000 ha užėmęs ūkis (institutas dabar valdo apie 700 ha) buvo laikomas pavyzdiniu – važiuodavo stažuotis studentai iš Lenkijos bei Latvijos, lankėsi daug žymių žmonių – beveik visi Lietuvos dvarininkai, Antanas Smetona, Augustinas Voldemaras, net būsimasis to meto popiežius Pijus XII (italas Eugenio Pacelli).
Tiesa, dvaro diva laikyta Komarienė niekada neleisdavo svečiams likti nakvoti – liepdavo išvykti.
Netrukus mes jau – pobūvių (šokių) salėje. Balkone grodavo orkestras, kurio, sėdėdama viena, mėgdavo klausytis paskutinioji Komarienė. Yra pasakojimų, kad Komarienė grodavo fortepijonu, o Komaras šokdavo su savo dukromis (turėjo tris, tačiau viena mirė anksti – 6-erių metukų, kai šeima buvo pabėgusi nuo karo į Kaukazą).
Kadangi Komaras neturėjo vyriškos giminės palikuonių, Baisogalos Komarų giminės šaka yra laikoma išnykusia. Likę palikuonys, kurie noriai lanko dvarą, gyvena Lenkijoje.
Mūsų laikais pobūvių salėje vyksta koncertai.
Komaro likimas žiaurus
Vladislovas Komaras, anot LSMU instituto darbuotojos, besiremiančios Komaro liokajaus prisiminimais, buvo geras žmogus. Jei kokio dvaro darbininko, valstiečio nudvėsdavo karvė, jis padovanodavo kitą.
Išsilavinusi Komarienė versdavo laikytis vyrą dietos, jei nepatikdavo pačios svoris, užsidarydavo 3 paras kambaryje ir valgydavo tik balintą pupelių sriubą.
V.Komaro likimas buvo itin liūdnas. Prasidėjus okupacijai, visi dvarininkai bėgo, tik ne V.Komaras. Ar dėl to, kad buvo naivus, o gal labai mylėjo savo ūkį (prašė okupantų palikti jam mažą kambarėlį, kad tik galėtų dirbti ūkyje), nusprendė nebėgti – neva nieko blogo nepadarė, į politiką nesikišo.
Komarienė, padedama giminaičių, spėjo pasitraukti į Lenkiją. Viena iš dukrų studijavo agronomiją Anglijoje ir kaip tik buvo pakeliui į Lietuvą – pasiruošusi perimti ūkio valdymą. Deja, tai neįvyko.
V.Komarą okupantai išvežė į Vilniaus sunkiųjų darbų kalėjimą – ten beveik apako. Buvo tardomas 1,5 paros be pertraukos, apkaltintas šnipinėjimu, nes daug važinėjosi po Vakarų Europą (su žmona dažnai leido laiką Nicoje), tačiau neprisipažino, kad yra šnipas.
Dvarininkas galiausiai buvo ištremtas į Kazachstaną, Karagandos sritį, kur po metų mirė. Palaidojimo vieta nėra žinoma.
Žurnalistų turą po kaimo sodybas organizavo Lietuvos kaimo turizmo asociacija. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi.
LSMU Gyvulininkystės institutą Baisogaloje bus galima aplankyti „Atvirų dienų kaime“ metu. Šiais metais akcija vyks rugsėjo 9-11 dienomis.
Rugsėjo 9 dieną 10–16 valandomis lankytojai kviečiami dalyvauti ekskursijoje po dvarą, susipažinti su dvaro ūkyje saugomomis senosiomis lietuviškomis ūkinių gyvūnų veislėmis, pabendrauti su ūkio augintiniais, taip pat sužinoti apie jų išskirtines savybes.
Būtina išankstinė registracija el.paštu: gencentras@lsmuni.lt arba telefonu +37067127620.
