Medžioklės įstatyme yra numatyta galimybė mokymo įstaigoms nemokamai naudotis medžioklės plotais – atlikti laukinės gyvūnijos, jos gyvenamosios aplinkos ir medžioklės mokslinius tyrimus, o prireikus – mokyti studentus medžioti.
Tokie medžioklės plotai vaizdingose Lietuvos vietovėse nemokamai suteikti Klaipėdos universitetui, Aleksandro Stulginskio universitetui, Miškų institutui, Vilniaus universitetui ir Gamtos tyrimų centrui. Visos šios įstaigos tvirtina, kad medžioklės plotai jiems reikalingi tyrimams.
Sąraše verslininkai ir valdininkių vyrai
Tačiau aiškėja, kad medžioklės plotuose galėjo vykti ne mokslinė veikla, o paprasčiausia medžioklė. Be to, medžiojo juose ne tik mokslininkai, bet ir verslininkai, valdininkai, vietos politikai.
15min.lt gautame asmenų, kuriems leidžiama medžioti Miškų institutui priklausančiuose medžioklės plotuose, sąraše figūruoja 29 pavardės, bet paties instituto atstovų tarp jų – tik septyni.
Čia yra konfidenciali informacija, kažkur jūs ten per giliai lendate, ne iš ten pradėjote lįsti, – pareiškė E.Samulionis.
Be mokslininkų, sąraše įrašyti aštuoni Telšių miškų urėdijos atstovai, tarp jų ir urėdijos juristas bei dviejų urėdijos darbuotojų giminaičiai.
Dar vienuolika žmonių sąraše pavadinti „rėmėjais“. Dauguma jų – žinomi vietos verslininkai ir valdininkai.
Jiems suteikta galimybė valstybės miškuose medžioti nemokamai, nors įprastai norint įstoti į medžiotojų būrelį tenka pakloti dešimtis tūkstančių litų, o paskui kasmet mokėti kelis tūkstančius litų siekiantį narystės mokestį.
Privatus reikalas
Vienas Miško instituto „rėmėjų“ yra įmonės „Eurošiluma“ direktorius, Plungės smulkiųjų verslininkų asociacijos vadovas Edmundas Samulionis. „Tvarkos ir teisingumo“ partijos narys dėl nuslėpto teistumo buvo pašalintas iš pastarųjų savivaldybės rinkimų kandidatų sąrašo.
Jis mielai sutiko papasakoti, kaip lapkričio 6 d. vakarą Miškų instituto medžioklės plotuose nušovė elnią, tačiau vos paklaustas apie tai, kaip išvis gavo galimybę medžioti valstybei priklausančiame miške, toną pakeitė.
„Čia aš jums į tą klausimą neatsakysiu. Čia yra tiksliai ne jūsų reikalas. Čia jokia paslaptis, bet privatus gyvenimas. Aš į privačius dalykus irgi nelendu, žmonėms į širdį nelendu. O jūs lendate man po skūra. Čia yra mano privatus reikalas“, – kartojo E.Samulionis.Vyras tikino, kad už galimybę medžioti Miškų instituto medžioklės plotuose Plateliuose nemoka nė cento, o kodėl sąraše yra vadinamas „rėmėju“ ir kaip kitaip, jei neremia finansiškai Miškų instituto veiklos, pasakyti nesutiko.
„Čia yra konfidenciali informacija, kažkur jūs ten per giliai lendate, ne iš ten pradėjote lįsti. Ar man dabar padėti ragelį, ar dar turite klausimų apie elnią? Aš neturiu laiko čia šnekėti, jūs lendate ten, kur nereikia“, – rėžė Plungės verslininkas, patardamas visus klausimus užduoti medžiotojų būrelio vadovui Sauliui Vorauskui.
Remia, bet ne pinigais
„Būrelio vadovu“ verslininko pavadintas S.Vorauskas iš tiesų yra Miškų instituto įgaliotinis. Jis yra pagrindinis medžioklių organizatorius valstybės Miškų institutui nemokamai suteiktuose miško plotuose. Paklaustas, ar, be medžioklių, tuose plotuose yra vykdomi kokie nors moksliniai tyrimai ar mokymai, jis sutriko.
„Aš juk ne mokytojas. Aš nieko nemokau. Aš vykdau tik medžioklėtyros projektą, kas jame numatyta dėl populiacijos, ir ūkininkauju medžioklės plotuose. Prižiūriu biotechninius statinius ir populiaciją reguliuoju – medžioju“, – pasakojo S.Vorauskas.
Jis tikino už savo darbą negaunąs nė lito, nors mišką prižiūri kasdien – tvarko bokštelius, šeria gyvūnus: „Tikrai man Miškų institutas nėra nė lito algos išmokėjęs, nors galėtų.“
S.Vorauskas spėliojo, kad Miškų institutas jį įgaliotiniu pasirinko dėl geros reputacijos ir atsidavimo miškui bei gyvūnams ir neblogų santykių su vietiniais žmonėmis. Tuo tarpu viso sąrašo sudarymas, pasak S.Vorausko, yra griežtas ir nuo seno susigulėjęs. Jis teigė, kad Miškų institutas nustato, kas atstovaus jam ir kas bus rėmėjai, o urėdija pati atrenka, kas bus jos atstovai sąraše ir galės medžioti.
S.Vorauskas pripažino, kad rėmėjais gali būti tiek tie žmonės, „kurie gali tai sau leisti“, o tarp jų daugiausia vietos verslininkai, savivaldybės tarybos narys, valdininkai, ūkininkas.
„Čia atranka nesudėtinga – patenka iškilesni aplinkinių vietovių medžiotojai, turintys selekcininkų kategoriją, kurie laikosi etikos normų. Svarbiausia, kad žmogus galėtų, norėtų, prisidėtų. Jiems reikia atitinkamą kiekį pašarų duoti, laukelius apsėti, bokštelius taisyti. Aišku, finansų jiems irgi tenka skirti, nes reikia atvažiuoti, rasti laiko“, – pasakojo jis.
Jis pripažino, kad rėmėjais gali būti tiek tie žmonės, kurie gali tai sau leisti, o tarp tokių daugiausia yra vietos verslininkų, savivaldybės tarybos narys, valdininkai, ūkininkas.
„Iš Nacionalinio Žemaitijos parko nebeturime žmogaus, nes jam interesų konfliktas kilo, juk pats turi mus ir prižiūrėti“, – pripažino, kad anksčiau kartu medžiodavo ir Žemaitijos nacionalinio parko aplinkosaugininkas, S.Vorauskas.
Jis tikina, kad medžioti Miškų instituto plote rėmėjams tenka nedažnai, nes čia galioja labai griežti apribojimai, medžioti galima tik tykant ir sėlinant.
„Per metus nušauname 40-60 bebrų, iki 40 šernų, pernai nušovėme 4 elnius ir 2 briedžio jauniklius“, – vardijo S.Vorauskas.
Tikrinti giminystės ryšius – žema
Pagal 2006 m. aplinkos ministro Arūno Kundroto nustatytas taisykles, sąrašą žmonių, kurie gali vykdyti „medžiojamų gyvūnų gausos reguliavimą“ valstybės Miškų institutui suteiktuose medžioklės plotuose, suformuoja Miškų instituto koordinacinė taryba, o tvirtina Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas (RAAD).
Tose pačiose taisyklėse numatyta, kad medžioti galima kviesti ir su mokslu nesusijusius žmones.
Mes tikrai nežiūrime į jų piniginę, bet žiūrime į darbus. Pinigai čia nefigūruoja jokia išraiška. O dėl urėdijos ten pati urėdija juos deleguoja, nes yra tų miškų valdytoja. Aš ten tikrai nežiūriu, kas kieno žmona ir su kuo miegojo, – teigė O.Belova.
Tačiau nei Šiaulių RAAD, nei Miškų institutui nekilo klausimų, kodėl nemokamai medžioti Miškų instituto plotuose Telšių urėdija siunčia savo darbuotojų giminaičius ir kodėl į sąrašą patenka vieni verslininkai, o ne kiti.
„Aš nesidomiu jų finansais. Jie nėra milijonieriai, kaip koks Antanas Bosas. Nė vienas. Tai eiliniai verslininkai, ne iš turtingųjų. Mes tikrai nežiūrime į jų piniginę, bet žiūrime į darbus. Pinigai čia nefigūruoja jokia išraiška. O urėdija juos deleguoja, nes yra tų miškų valdytoja. Aš ten tikrai nežiūriu, kas kieno žmona ir su kuo miegojo. Tai yra žema“, – 15min.lt teigė Miškų instituto koordinacinės tarybos pirmininkė, Miškų instituto Miško apsaugos ir medžioklėtyros skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja Olgirda Belova, pati turinti teisę medžioti tuose laukuose.
O.Belova pasakojo, kad jai net sunku išvardinti visus Miškų instituto atliekamus tyrimus, susijusius su medžioklėtyra. Tarp jų – ir tokie, kurie patenka į tarptautinius leidinius, yra pristatomi tarptautinėse konferencijose. Apie juos ji pasakojo kone dvidešimt minučių.
„Tiriame viską – nuo žvėrių socialinių ryšių, mitybos iki jų poveikio gamtai“, – apibendrino mokslininkė.
Pasak jos, leisti mokslo tikslams valstybės skirtuose medžioklės plotuose gyvūnus šaudyti verslininkams institutas privalėjo dėl to, kad pats tam neturi nei laiko, nei lėšų: „Reikalas tas, kad yra biotechninės priemonės, kurias mes privalome vykdyti, bet negi aš, moteriškė, bėgsiu kalti bokštelių? Jie padeda suarti laukelius, padeda mums atlikti bandymus. Čia reikia arba darbo jėgos, arba finansų. Jie aukojasi praktiškai.“
Tiesa, O.Belova neslėpė, kad tokių geradarių netrūksta. Miškų institutas, pasak O.Belovos, nesugeba įtraukti į rėmėjų sąrašus visų norinčių ir net sudaro eiles.
Pinigų neturi ir nenori
Miškų instituto direktorius Marius Aleinikovas tikino, kad rėmėjais tapę medžiotojai patys prisideda prie mokslinių tyrimų vykdymo, o medžioja tik retkarčiais: „Tokiems moksliniams tyrimams valstybė lėšų neskiria, todėl jie truputį padeda mums darbais ir prisideda prie tyrimų, bet jokių piniginių lėšų mes iš jų neimame ir negalime imti.“
M.Aleinikovas suskaičiavo, kad institutui geriau leisti medžiotojams jų valdomuose valstybės plotuose medžioti nemokamai.
M.Aleinikovo teigimu, šiemet rėmėjai jau patiekė 300 kg grūdų, du ritinius šieno, druskos, obuolių, 300 kg kukurūzų, apsėjo vieną lauką, perkasė bebrų užtvanką.
Tačiau kaip ši parama įforminama, lieka neaišku, nes Miškų institutas neturi paramos gavėjo statuso.
M.Aleinikovas pripažino, kad buvo ir medžiotojų, kurie norėjo tapti instituto rėmėjais ir už tai siūlė 70 tūkst. litų finansinės paramos Miškų instituto tyrimams, tačiau tokios paramos buvo atsisakyta.
Apskaičiuota, kad institutui geriau leisti medžiotojams jų valdomuose valstybės plotuose medžioti nemokamai. „Mes esame valstybinė įstaiga. Tuos plotus mums davė valdyti valstybė. Mes tikrai negalime ir nenorime imti jokios paramos“, – sakė M.Aleinikovas.
Jis tikino, kad medžioklės plotai Miškų institutui yra būtini, kad būtų galima atlikti medžioklėtyros projektus, o bendradarbiauti su būreliais jiems būtų neįmanoma, nes jie norėtų nušauti daugiau žvėrių nei būtina tyrimams, iškreiptų natūralią miško gyvūnų populiaciją.
D.Pavalkis rado mokslo grūdą
Švietimo ir mokslo ministerija, kuriai pavaldus Miškų institutas ir kitos mokymo įstaigos, galimai ne mokslui, o pramogai naudojančios valstybės joms nemokamai skirtus miškus, neseniai gavo anoniminį skundą dėl medžioklės Miškų instituto plotuose ir asmenų, turinčių teisę juose medžioti, sąrašo sudarymo skaidrumo.
Tačiau Švietimo ir mokslo ministras „darbietis“ Dainius Pavalkis tikino iš Miškų instituto sulaukęs krūvos dokumentų, kurie jį įtikino.
„Medžioklė yra toks smagus dalykas, kad ja visi domisi. Ir mes pradėjome domėtis, ką jie veikia su tuo mišku, ir vertinsime visų mokslo institucijų informaciją, ką jie daro. Miškų institutas jau yra atsiuntęs publikacijų sąrašą, kuris atrodo įspūdingai. Reiškia, jie iš tikrųjų kažką daro. O ką daro kiti universitetai, negaliu pasakyti“, – 15min.lt sakė D.Pavalkis.
Ministras dar abejoja, ar Miškų institutui tikrai reikia tiek ploto, kiek jis turi dabar, ar tikrai yra vykdoma tik selekcinė medžioklė, tačiau moksline instituto veikla neabejoja.
D.Pavalkis taip pat pripažino, kad kol kas nesidomėjo, kaip sudaromi asmenų, kurie gali medžioti mokslui skirtuose plotuose ir kokią realią pagalbą mokslininkams jie teikia, sąrašai: „Aš manau, kad jie moka. Tik moka neoficialiai. Pašarai – irgi pinigai. Dyzelino pripylė į kokį traktorių – irgi yra pinigai. Mes pradėjome domėtis ir tikrai žiūrėsime, kas ten darosi“, – žadėjo ministras.
V.Mazuronis kirs „džiungles“
Tačiau aplinkos ministras V.Mazuronis žodžių į vatą nevynioja. Pasak jo, tai, kas vyksta mokslui valstybės nemokamai duodamuose miškuose, yra nomenklatūrinis paveldas.
„Labai įdomi ten situacija. Džiunglės ten, mano nuomone. Tie plotai naudojami ponų medžioklėms – toks mano įspūdis. Čia juk viskas aišku ir man, ir jums. Yra sudaryti draugų, naudingų žmonių sąrašai, kurie nemokamai medžioja tuose plotuose. Teisinėje valstybėje tokių dalykų būti negali“, – 15min.lt sakė jis.
Ministras tikina, kad jau artimiausiu metu bus keičiamos 2006 m. aplinkos ministro nustatyta tvarka, pagal kurią mokslo institucijoms buvo leista į „mokslines“ medžiokles kviesti verslininkus ir vietos politikus.
V.Mazuronis žada, kad tai jau artimiausiu metu mokslo įstaigoms bus uždrausta. Be to, Aplinkos ministerija rengia ir Medžioklės įstatymo pataisas, pagal kurias ketina įvesti mokestį už mokslo reikmėms naudojamus medžioklės plotus.
„Nepaisant to, kad ten mokslo reikmėms tie plotai naudojami, man atrodo, jie turėtų būti mokami. Aš sutinku, kad kaina neturi būti tokia, kaip medžiotojų būreliams, galima diskutuoti, ar 50 ar 30 proc. pigiau, bet, mano manymu, jei atsirastų nuomos kaina, tai jie pagalvotų, ar tikrai reikia“, – teigė aplinkos ministras.
V.Mazuronis taip pat pripažįsta, kad įstatymo pataisas Seime priimti nebus lengva. Ir dabar V.Mazuronis užsimena negaunantis visos informacijos apie neva mokymo reikmėms naudojamus medžioklės plotus, nes jam atrėžiama, kad tai Švietimo ir mokslo, o ne Aplinkos ministerijos reikalas.
