„Mokyklose per mažai dėmesio skiriama jauno žmogaus kritinio mąstymo ugdymuisi. Pedagogų pagrindinis tikslas – kuo geriau paruošti mokinius brandos egzaminams, – sako Šiaulių universiteto Filosofijos ir antropologijos katedros dėstytoja Aneta Rostovskytė. – Pavyzdžiui, istorijos pamokose mokiniai stengiasi įsiminti kuo daugiau datų, faktų ir, nors negali patikrinti jų pagrįstumo, nesvarsto kitų galimų versijų. Tik vienos istorijos žinojimas gali tapti viena iš įvairių konfliktų ir nesutarimų tarp valstybių priežasčių.“
Anot A.Rostovskytės, ne ką geresnė situacija ir literatūros pamokose. Jose mokiniai supažindinami su Lietuvos ir užsienio rašytojais, nurodant svarbiausius jų biografijos faktus, parašytus kūrinius ir nagrinėtas temas.
Tik vienos istorijos žinojimas gali tapti viena iš įvairių konfliktų ir nesutarimų tarp valstybių priežasčių.
Vis dėlto dažniausiai neklausiama, kokios aplinkybės lėmė vienokį ar kitokį autorių požiūrį, vertybes, pasirinktas temas ir pan. Analizuoti kūrinius tenka per daug nenutolstant nuo literatūros tyrinėtojų, kritikų įžvalgų, kurias švietimo ir mokslo, kultūros ministerijų ekspertai atrinko kaip teisingas ir pateikė mokytojams kaip orientyrus.
Mokiniai turi suvokti tekstą taip, kaip jį suprato ekspertų parinkti literatūrologai, abejojama ir nepasitikima autentiškomis mokinio mintimis, individualiu požiūriu.
„Etikos pamokose nagrinėjamos iš kartos į kartą perduodamos vertybės. Daugelis joms paklūstame, kai kuriuos dalykus darome net nesuprasdami, kodėl tai darome,“ – pastebi Šiaulių universiteto dėstytoja.
A.Rostovskytės teigimu, kritinio mąstymo esmė – diskutuoti ir apsvarstyti kiekvieną tiesą, kuri yra pateikiama kaip objektyvi. Ji pastebi, kad net kai kuriuose vadovėliuose, pavyzdžiui, pilietiškumo pagrindų, autoriai nevengia atskleisti savo nuostatų, vadovaujasi stereotipais, tarkime, rašydami apie naujuosius religinius judėjimus, etnines grupes, subkultūras.
„Per menkas dėmesys kritinio mąstymo ugdymuisi gali būti ir viena priežasčių, kodėl nuo mažens plinta patyčios, nepagarba kitaip galvojantiems,“ – sako A.Rostovskytė.
Ji ragina mokytojus ir mokinius dažniau provokuoti diskusijas, išdrįsti klausti „Ar gali būti kitaip?“
Per menkas dėmesys kritinio mąstymo ugdymuisi gali būti ir viena priežasčių, kodėl nuo mažens plinta patyčios, nepagarba kitaip galvojantiems.
Tokiu būdu kiekvienas galės rasti savitą požiūrį, kurio nederėtų „primesti“ kitiems. Arba kitaip tariant, neprivaloma suprasti, perimti kitaip mąstančio žmogaus idėjų, pakanka suprasti, kad tuos pačius dalykus suvokiame skirtingai. Kritiniam mąstymui būdinga požiūrių įvairovė ir aplinkybių analizė.
A.Rostovskytė apie kritinį mąstymą diskutavo su Šiaulių moksleiviais vienoje mokslo kavinių. Renginys suorganizuotas įgyvendinant projektą „Nacionalinės mokslo populiarinimo priemonių sistemos sukūrimas ir įgyvendinimas“, kurį vykdo Lietuvos mokslų akademija kartu su partneriais, vienas jų – Šiaulių universitetas. Europos socialinio fondo ir LR valstybės biudžeto lėšomis finansuojamas projektas vykdomas pagal 2007–2013 m. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 3 prioriteto „Tyrėjų gebėjimų stiprinimas“ priemonę „Žinių apie mokslą ir technologijas gilinimas ir sklaida tarp mokinių ir jaunimo bei lyčių lygybės moksle skatinimas“.
