Viena iš mokymosi patiems mokytojams formų yra tarptautinės konferencijos. Grįžusi iš tokios, surengtos Jungtinėse Amerikos Valstijose, I.Bajalytė-Petkuvienė sako, kad kaip vieną pagrindinių žinių parsivežė informaciją, jog mokytis kelių užsienio kalbų šie vaikai gali ir sugeba. Tik vertinti pažymiais už antrosios kalbos mokymąsi jų nereikėtų.
Susitinka teorija ir praktika
– Daug metų dirbate su disleksiją turinčiais vaikais, įkūrėte mokyklą. Ar tokios konferencijos leidžia jums dar sužinoti kažką naujo?
– Konferenciją rengia Tarptautinė disleksijos asociacija, kurios narė aš esu. Kiekvienais metais šita konferencija organizuojama skirtingose vietose, kad išanalizuotume, kas įvyko per metus, įvertintume pokyčius, kurie įvyko.
Konferencijoje visada dalyvauja, taip sakyčiau, keturi pagrindiniai poliai: mokslininkai, atliekantys įvairius tyrimus; specialistai, kurie kuria mokomąją medžiagą ir kitas mokymo priemones; praktikai – žmonės, kurie tuos vaikus moko; ir tėvai, kurie atstovauja sau ir savo vaikams.
Pranešimų būna pačių įvairiausių, galima pasiimti sesijas, kurios yra įdomiausios. Mokslininkai kalba apie smegenis, apie aktivacijas, kokiomis kalbomis kalbant kuri smegenų dalis veikia, kaip dislektikus veikia dvikalbystė, jeigu jie gyvena šeimoje, kur vartojamos kasdien kelios kalbos, ar tai yra gerai, ar ne.
Tik būtų gerai tų vaikų pasiekimų nevertinti, nes jiems vertinimas sudėtingiausias, kadangi jie supranta, kad aukščiausių balų nepasieks.
Ar mokyti dislektikus užsienio kalbų – ar šis indėlis vertas įdėto triūso, ar visiškai nevertas? Nes Lietuvoje tų, kurie turi jau vidutinio lygmens disleksiją, rekomenduojama antros užsienio kalbos nemokyti. Vieną pagrindinę palieka, o antrosios atsisakoma. Dabar jau sakoma, kad atsisakyti kalbų nereikia, tik būtų gerai tų vaikų pasiekimų nevertinti, nes pats vertinimas jiems sudėtingiausias, kadangi jie supranta, kad aukščiausių balų nepasieks ir tada įvyksta kiti lūžiai.
Dar naujiena, kurią aš parsivežiau, yra ta, kad mokslininkai, atlikę tyrimus, suprato, jog disleksija dažnai keliauja su vadinamuoju kalbos vystymosi sutrikimu, kuris niekaip nepasireiškia blogu tarimu, mikčiojimu. Jis pasireiškia skurdžiu žodynu ir tuo, kad žmogus nepriima audio informacijos, jos negali įsiminti.
