S.Bartkevičienės pirmosios patirtys jos pačios įkurtoje vaikų vasaros stovykloje bei įvairiose sostinės mokyklose vedant mokslinių tyrimų būrelius – nedžiugina. Jauna specialistė susidūrė su vadinamaisiais „supertėveliais“. Būta visko – grasinimų teismais bei atleidimu iš darbo.
Savo patirtimi S.Bartkevičienė sutiko pasidalinti ir su 15min. Jos įkurta vasaros stovykla veikia jau trejus metus, o būrelius vaikams Sabina veda ir šiemet.
Nors viešoje erdvėje pastaruoju metu kalbama apie mokytojų patiriamus sunkumus dirbant su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, apie per mažus atlyginimus ir didelius darbo krūvius, tačiau šie dalykai S.Bartkevičienės nuo švietimo sistemos neatgraso. Ji kelia kitą problemą – kai kurių tėvų visišką nepagarbą mokytojams.
Mokykloje bandė atkalbėti
Sabina pasakojo, kad mokytoja dirbti svajojusi nuo vidurinės mokyklos. Tiesa, nuo tokio pasirinkimo atkalbėti stengėsi jos pačios mokytojai, gabiai merginai sakydami, kad ši turi gerokai daugiau galimybių, kur galėtų save realizuoti.
„Bet aš norėjau dalintis gebėjimu mokyti, gebėjimu atrasti tam tikrus metodus. Man patiko dirbti su vaikais, nuo pat šešiolikos metų savanoriaudavau stovyklose ir supratau, kad tai – mano.
Tačiau kai ėmiau studijuoti, pirmasis išgąsdinęs dalykas – praktikos susiradimo vieta. Jauti, jog mokyklos tavęs priimti nenori. Atrodo, matai aiškią problemą, kad visur trūksta mokytojų, tačiau kai kreipiesi į tam tikras mokyklas, jos nepriima. Ne todėl, kad kažkuo netiktumei, nes juk tavęs dar nežino, nematę, negirdėję. Jiems tiesiog nereikia!“ – stebėjosi Sabina.
Pašnekovė svarsto, kad galbūt mokyklos, įsileidusios svetimą žmogų, bijo atskleisti savo vidines paslaptis, o galbūt nenori, kad kažkas iš šalies pamatytų įstaigos problemas.
„Kaip yra iš tiesų ir kodėl – aš nežinau. Praktikai priėmė tik tos mokyklos, kurios buvo sudariusios sutartis su universitetu. Arba – tam tikros specifinės mokyklos, kur aš pati tiesiog įrodžiau, kad galiu jiems padėti, nes studentai tikrai gali būti mokytojo padėjėjais“, – kalbėjo S.Bartkevičienė.
Žadėjo kreiptis į teismą
Praktikų metu Sabina dar kartą įsitikino, kad su vaikais dirbti jai patinka, tačiau būtent per praktiką ji pirmą kartą išgirdo savo kolegų pasakojimus apie kai kurių tėvų elgesį.
„Taip pat stebėjau ir iš šalies, kaip į mokyklą atėję tėveliai elgiasi su mokytojais, kokios situacijos pasitaiko. Būdavo, kad tėvai mokytojus išplūsdavo arba skambinėdavo naktimis, norėdami įrodyti savo tiesą. Ypatingai su tuo susiduria jauni mokytojai, kai tėveliai bando įrodyti, jog jie viską žino geriau“, – kalbėjo Sabina.
Suorganizavusi vaikų vasaros stovyklą ji pati taip pat susidūrė su keistu vieno vaiko mamos elgesiu. Kartą dėl gamtos sąlygų stovykloje dingo elektra, su trikdžiais veikė ir mobilusis ryšys. Sabina sako, kad tąsyk elektros tiekimo sutrikimai buvo fiksuoti ir kitose Lietuvos vietose.
„Visų pirma skubėjau greitai „pagauti ryšį“ ir susiskambinti su tėveliais, nes oro sąlygos buvo ne kokios, o jie patys susisiekti negalėjo. Pasakiau, kad pas mus gana saugu, tik dingo elektra. Kai kurie tėveliai siūlė padėti, paskolinti generatorius, bet atsirado tokių, kurie pradėjo grasinti teismais“, – pasakojo S.Bartkevičienė.
Paaiškėjo, kad vienas vaikas paskambino tėvams ir pasakė, kad vakare nebuvo galimybės nusiprausti – tą vakarą dėl elektros gedimo nebuvo karšto vandens.
„Beje, mes stovyklose surenkame telefonus dėl tam tikros edukacinės programos, tačiau kai kurie tėvai vaikams liepė slėpti telefonus ir taip juos turėti“, – šyptelėjo S.Bartkevičienė.
Netrukus ji sulaukė vienos mamos žinutės, kuri norėjo už stovyklą susigrąžinti pinigus. Tačiau, sako pašnekovė, jau buvo praėjusios keturios ar penkios stovyklos dienos, sumokėta visiems paslaugų teikėjams, o dėl vieną vakarą sutrikusios elektros stovykla vyksta ir tai didelių nepatogumų nesukėlė.
O ji man: mūsų šeima yra teisininkai ir mes tikrai kreipsimės į teismą.
„Čia nėra problemos, nes programa pilnai vyksta ir nėra priežasties, kodėl vaikas turėtų iš stovyklos išvykti. O ji man: mūsų šeima yra teisininkai ir mes tikrai kreipsimės į teismą, nes vaikas neturi sąlygų nusiprausti.
Informavau ją, kad šaltas vanduo, maitinimas – karštas maistas – yra, programa vyksta, tik dėl oro sąlygų ji pakoreguota“, – pasakojo Sabina.
Tada vaiko mama paprašė, kad jai būtų atsiųsta stovyklos programa: „Taip, veiklos vyko ne visai pagal programą, nes lijo. Pagal programą vaikai turėjo užsiimti veiklomis lauke, tačiau dėl lietaus jas pakeitėme į veiklas viduje.
Atrodė, jog tėveliai ir toliau norėjo gilinti konfliktą. Galiausiai pasakiau, kad kreiptis į teismą yra jų teisė ir galima šią situaciją spręsti teisiniu keliu. Tačiau netrukus mama nurimo, o jos vaikas ir toliau liko stovykloje. Ši situacija parodo, kad net kai problemos nėra, tėveliai mėgsta ją iškelti“, – sakė pašnekovė.
Ant piršto užtiško karšti klijai
Šiuo metu įvairiose sostinės mokyklose Sabina veda būrelius vaikams. Anot jos, jie labiau primena pamokas, vaikai užsiiminėja įvairia su mokslu susijusia veikla.
„Pamaniau, kad pasibandysiu mokytojos profesiją būtent būreliuose ir, jei viskas sėkmingai tęsis, nuo rugsėjo pradėsiu dirbti mokytoja. Kantrybė galutinai išseko incidento, kuris įvyko per vieną iš būrelių“, – kalbėjo S.Bartkevičienė.
Tąsyk užsiėmimo metu vaikai naudojo karštų klijų pistoletus. S.Bartkevičienė sako, kad ne kartą jiems pakartojusi ir pravedusi saugumo instruktažą – ne tik kaip elgtis su karštų klijų pistoletu, tačiau ką daryti, jei klijai netyčia užtikš ant odos. Jei taip nutiktų – tos vietos nereikia trinti, valyti, tačiau iš karto pakišti po šaltu vandeniu ir tada lėtai nuimti klijus.
„Vienai mergaitei taip ir nutiko, ant piršto pagalvėlės užtiško keli lašai karštų klijų. Išsigandusi ji nusivalė į džinsus ir dėl to buvo pažeistas mažas lopinėlis odos, atsirado nedidelė žaizda.
Nedelsdama ėmiausi pirmosios pagalbos – nuvedžiau mergaitę prie kriauklės, kad ji pirštą palaikytų po šaltu vandeniu ir paskambinau jos tėčiui. Iki būrelio pabaigos buvo likusios penkios ar dešimt minučių, todėl pasiūliau jam ateiti į klasę ir paimti dukrą. Mat mergaitė labai jaudinosi.
Pati jos nuvesti negalėjau, nes tektų klasėje, kad ir trumpam, palikti kitus vaikus“, – pasakojo Sabina.
Vadino idiote, grasino, jog daugiau nedirbs
Tačiau į klasę įžengęs mergaitės tėtis, nė neapžiūrėjęs į dukters pirštą, viešai ir kitų vaikų akivaizdoje išplūdo S.Bartkevičienę.
„Jis stovėjo labai arti prie manęs, veidas prieš veidą. Šaukė, vadino idiote, klausdamas „ką tu darai, kodėl jie iš viso dirba su karštais klijais“. Dar rėkė, kad pasirūpins, kad prisiekia, jog tai būtų mano paskutinė darbo diena, kad aš gyvenime daugiau niekada nedirbsiu mokytoja, o jei jis mane dar kartą pamatys prie šios mokyklos durų, tai „taip ir žinok“.
Prasidėjo puolimas, aš bandžiau išlikti rami, sakyti, kad pirmoji pagalba suteikta, kad nudegus pirmoji pagalba yra šaltas vanduo. Sakiau, kad jei labai neramu – gali nuvažiuoti į ligoninės priėmimo skyrių“, – apie nemalonią patirtį kalbėjo S.Bartkevičienė.
Vietoje to, kad tėvas nuramintų vaiką, jis dar labiau išgąsdino.
Sabina pasakojo, kad pirštą nusideginusi mergaitė tėčio paklausė, ar odos lopinėlio nebeturės visą gyvenimą, tačiau šis vėl ėmė šaukti, kad nežino, ar visada taip liks, kad važiuos į ligoninę ir ten pasakys. Vietoje to, kad tėvas nuramintų vaiką, jis dar labiau ją išgąsdino ir privertė pravirkti. Tėvas rėkė ir ant manęs, o aš tuo tarpu bandžiau nuraminti mergaitę. Tada nebeatlaikiau spaudimo pati ir man pradėjo byrėti ašaros“, – kalbėjo Simona.
Dar tėvui esant klasėje ji susisiekė su mokyklos vadove ir informavo apie incidentą, siūlė su įstaigos vadove pasikalbėti ir tėvui, tačiau šis nesutiko: „Nors su juo pasikalbėti direktorė norėjo. Tačiau jis tepasakė, kad pamatysime, kas mums bus.“
Vaikas – klientas, mokytojas – paslaugų teikėjas
Apie šį įvykį Sabina papasakojo socialiniame tinkle ir sulaukė daugybės reakcijų. Savo patirtimi pasidalino kitos mokytojos – tiek dirbančios dabar, tiek buvusios. Kai kurios rašė, kad čia normalu ir nereikia taip imti į širdį. Tokia, sakė jos, mokyklose yra kasdienybė.
„Ta prasme? Mes taip gyvename? Aš nesuprantu. Man net sunku patikėti“, – stebėjosi Sabina.
Pasak jos, toks tėvų elgesys, su kuriuo teko susidurti jai ir kitoms mokytojoms, tik atitolina jaunus specialistus nuo šios profesijos. Stebina tai, kad šaukti ant mokytojo mūsų visuomenėje laikoma norma.
„Aš nutariau: darysiu viską, kad kol kas mokytoja nebūčiau. Stebėsiu, kaip keisis situacija. Arba turėsiu atrasti stebuklingą nuostabią mokyklą, kurioje administracija gintų mokytojus. Esu girdėjusi, kad tokių mokyklų yra, bet jos labai pavienės. Jei atsiras tokia, kuri užstotų mokytoją ir kur mokytojas, o ne tėvai, būtų pirmoje vietoje – tokioje mokykloje dirbčiau“, – kalbėjo pašnekovė.
Stebina tai, kad šaukti ant mokytojo mūsų visuomenėje laikoma norma.
Jauną specialistę stebina požiūris į mokytoją, ypač privačiose mokyklose: „Labai daug kur praktikose susidūrėme, kai privačiose mokyklose dažnai mokytojas lieka paskutinėje vietoje. Tėvai yra klientai, vaikai irgi klientai, o jūs, sakė mums, esate paslaugų teikėjai. Jūs ne švietėjai, tad prašome paslaugą teikti teisingai.
Bet tu nori būti švietėjas, o ne paslaugų teikėjas, nori skleisti mokymą, naudoti išmoktus metodus, tobulinti švietimą, bet tavimi niekas nepasitiki. Motyvacija būti mokytoju tikrai nekyla.
Kartais atrodo, kad geriau vaikams suorganizuosiu savaitės stovyklą, kur man nereikia kiekvieną dieną matytis su tėvais, kur tam tikrus klausimus užtenka išspręsti telefonu. Man rodos, taip galėsiu suteikti vaikams daug daugiau naudos, ne tiesiogiai mokslo naudos, ne matematikos ar kitų dalykų žinių, bet emocinio raštingumo, kritinio mąstymo.
Noriu, kad mūsų karta kažkaip keistųsi. O mokykloje man kol kas atrodo per sudėtinga, ten tenka aukoti savo asmeninę laimę, savo emocijas ir būti nuolat žeminamai. Nematau reikalo.
Taip, aš džiaugiuosi, kad yra mokytojų, kurie tai atlaiko ir žiūri pro pirštus. Bet... O kokia kaina? Žinau iš kolegų: jie nesijaučia laimingi, būna, kad verkia, kankina nemiga, tenka gerti raminamuosius vaistus. Situacija tikrai prasta.“
Kodėl tėvai taip elgiasi?
Sabina svarsto, kad toks tėvų elgesys gali būti ir dėl to, jog jie nepasitiki mokytojais, savo laiku, ypač sovietmečiu ar nepriklausomybės pradžioje, mokykloje turėję neigiamų patirčių, patyrę neteisybės jausmą.
„Bet dabar nepasitikėti mokytojais aš nematau pagrindo, tai neteisinga. Taip, žinoma, būna ir prastų mokytojų, tačiau jų nėra tiek daug.
Galbūt vyresni žmonės nepasitiki šiuolaikiniu jaunimu, nes mato, kad skiriasi jaunų žmonių vertybės nuo jų pačių – kalbant apie skirtingų kultūrų, homoseksualių žmonių nediskriminavimą ir panašiomis temomis. Vyresnės kartos žmonės dar yra su labai, sakykime, stipriu požiūriu, stipria nuomone, o jaunesnė karta į tai žiūri jau laisviau.
Kartais tėvai, tai matydami, dar labiau nepasitiki mokytojais, nes įsivaizduoja, kad jie skleis neteisingas ideologijas rodydami pagarbą visiems. Galėtų būti ir tokios priežastys“, – mintimis dalijosi S.Bartkevičienė.
Ši problema, sako pašnekovė, pati savaime neišnyks. Jei vaikai mato tokį tėvų elgesį – dalis tokio elgesio modelio lieka ir vaikuose.
„Jei ateina tėtis ir prie kitų vaikų mokytoja vadina idiote, tai tu, būdamas pirmokas ar antrokas dar neturi išsivysčiusio kritinio mąstymo, tu gerbi savo tėvus ir manai, kad jie elgiasi teisingai. Ir taip tavyje irgi išliks nepagarba mokytojui.
Man atrodo, kad tai irgi priežastis, kodėl mokytojams tampa vis sunkiau dirbti su vaikais – nes jie vis mažiau gerbia mokytojus, juos vis sunkiau klasėje suvaldyti, jie į tave žiūri net ne kaip į sau lygų, bet kaip į žemesnį“, – kalbėjo S.Bartkevičienė.
Liepė tylėti, nes vaiko tėvas – teisininkas
Kartą praktikos metu pašnekovė matė, kaip vaikas į mokytoją paleido batą. Pedagogė pasakė administracijai, tačiau išgirdo, kad verčiau tylėtų, nes to vaiko tėvas yra teisininkas.
Tai, sako Sabina, dar vienas šios problemos sluoksnis – mokytojams grasina ir juos plūsta dažniausiai tam tikras pareigas užimantys žmonės: teisininkai, policininkai ir panašiai.
„Aš esu kilus iš mažo miestelio ir man buvo šokas atvykus į Vilnių. Pas mus mokykloje ne taip dalykai vykdavo, nes miestelyje visi vieni kitus pažinodavo, nebūdavo valdžios žmonių. Visi paprastesni ir žmonių supratingumas didesnis.
Bet kai susiduri su valdžiomis, teisininkais, teisėjais, policininkais ir panašiai – tiek vaikai yra išmokę manipuliuoti savo tėvų pareigomis, tiek tėvai dažnai nori rodyti savo valdžią.
Man atrodo, kad kai tu tikrai atsakingai dirbi savo darbą – tu visada gerbsi kitą žmogų ir niekada taip nesielgsi su savo vaiko mokytoju.
Galbūt net pasakyčiau, kad ne aukštas pareigas užimantys žmonės taip elgiasi, bet tie, kurie žūtbūt siekia valdžios, postų ir iki to ateina netinkamu būdu – per pažintis ar panašiai. Nes jei žmogus pareigas, poziciją pasiekė savo darbu, tokie žmonės gerbia kitus ir galima su jais susikalbėti“, – sakė S.Bartkevičienė.
Daugiau dėmesio – iš mokyklų administracijos
Kaip spręsti šią problemą, aiškaus atsakymo nėra. Tačiau, svarsto pašnekovė, pradėti reiktų nuo mokyklos administracijos požiūrio.
„Aš buvau pagalvojusi apie tai, kad prieš pradedant vaikui eiti į pirmą klasę direktorius su pavaduotoju turėtų pasikviesti tėvelius, suorganizuoti bendrą susirinkimą. Kuo aiškiau akcentuoti, kad mokytojai baigę universitetus, kad dirba profesionalai, išsilavinę žmonės, norintys skleisti švietimą, perduoti žinias, ugdyti ir kad mes turime jais pasitikėti“, – kalbėjo Sabina.
Jos nuomone, jei mokykloje iškyla incidentas, tėvai pirmiausia turėtų kreiptis į mokyklos administraciją, o ne plūsti mokytoją. Jau po to pokalbis galėtų vykti tarp trijų pusių – atsakingo asmens, tėvų ir mokytojo.
„Norisi, kad tie pokalbiai būtų adekvatūs ir mokytojams nereikėtų patirti tiesioginių tėvų išpuolių. Kad taip gali būti – žinau, nes be blogų patirčių turėjau ir gerų.
Jei mokykloje iškyla incidentas, tėvai pirmiausia turėtų kreiptis į mokyklos administraciją, o ne plūsti mokytoją.
Vieną iš praktikų atlikau mokykloje, kur viskas grindžiama bendruomene. Tėvai su mokytojais, administracija nuolat susitinka, skatinamas tarpusavio bendradarbiavimas, ryšys, yra bendros veiklos.
Tuomet ir tokių dalykų nebūna, nes tėvas net nedrįstų pakelti balso prieš mokytoją, su kuria kartu leidžia laiką prie laužo vakare, vyksta į išvykas. Tada užsimezga kontaktas, atsiranda pasitikėjimas.
Manau, kad tokiu modeliu – skatinti bendradarbiavimą – turėtų naudotis ir kitos mokyklos. Kol kas mes tik apsimetame, kad taip darome, bet ryšys nėra sukuriamas.
Mokyklų administracijai reiktų prisiimti daugiau atsakomybės, užkirsti kelią mokytojo žeminimui“, – kalbėjo pašnekovė.
Mokykloje nesijaučia saugi
Ar mokytojas mokykloje jaučiasi saugus? Sabina sako, jog priklauso nuo konkrečios situacijos. Dėl įvykio, kuomet mergaitei ant piršto užtiško klijai, ji jautėsi saugiai: žinojo, kad viską padarė gerai.
Tačiau būna dalykų, kuomet pats abejoji, kiek saugus savo darbe esi. Kartais, anot pašnekovės, sudėtinga įrodyti ir atskirti, kur yra tavo galios sukontroliuoti situaciją, kur yra tavo atsakomybė.
„Tarkime, jei klasėje susimuša vaikai – ar tai reiškia, jog mokytojas negeba kontroliuoti klasės? Yra tam tikros interpretacijos ir visuomenės primesta, kad tu esi už tai atsakinga, nors taip nėra. Tau fiziškai neįmanoma tam tikrų dalykų sukontroliuoti, kai esi vienas klasėje su 18–20 vaikų.
Nepasakyčiau, kad Lietuvoje mokytojas yra tinkamai apsaugotas ir per didelė laisvė palikta dalykų, už kuriuos mokytojai atsakingi. Aš irgi nesijaučiu saugi. Pasakyčiau, kad nešu per daug didelę ir stiprią atsakomybę“, – teigė S.Bartkevičienė.
