Pėstieji dviratininkų prisibijo
MTB dviratininkų filmuotų vaizdų Pavilnių ar Verkių regioniniuose parkuose internete galima rasti daugybę. Tuo neužsiimantiems žmonėms turėtų kvapą gniaužti, matant, kaip virš natūralių ar specialiai įrengtų kliūčių „skraido“ dviračiai.
Tačiau jeigu tuo metu eitumėte ar bėgtumėte šiuo taku, toks pro šalį švilpiantis dviratininkas galėtų ne juokais išgąsdinti. O ir saugomose teritorijose gali pridaryti žalos, kaip tikina netoliese gyvenantys, savo aplinkai neabejingi žmonės.
Jų teigimu, dar 2010 m. rudenį vienoje iš Pavilnių regioninio parko raguvų, einančių per Naujosios Vilnios pilkapyną, buvo įrengta nelegali trasa MTB dviratininkams.
Tuomet kreiptasi į Pavilnių ir Verkių regioninio parko direkciją, kadangi trasa važinėti ėmė ne tik dviračiai, bet ir motociklai. Tačiau esą direkcijos statomi įspėjamieji ženklai dingdavo dar tą pačią dieną.
Buvo nurimę, bet vėl grįžo
Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direktorė Jolanta Radžiūnienė 15min sakė, kad problema išties sena ir gerai žinoma. Jos teigimu, šiuo metu direkcijos darbuotojai sugalvojo naują būdą, kaip stabdyti lekiančius dviratininkus, tačiau įspėjo – priemonių imasi ne tik jie, bet ir, kaip spėjama, neapsikentę vietos gyventojai, o jų pasirinkti būdai kartais atrodo net labai pavojingi.
Vienu metu „karas“ ten buvo labai didelis, paskui lyg karta būtų pasikeitusi – gal vaikai užaugo ir važinėjančių beveik neliko, buvo ramu. O šių metų pavasarį vėl prisistatė tramplinų.
„Ši vieta – Naujosios Vilnios pilkapynas, už jo yra Barsukynės piliakalnis, apaugęs mišku. Ten netrūksta miško keliukų. Vienu metu „karas“ ten buvo labai didelis, paskui lyg karta būtų pasikeitusi – gal vaikai užaugo ir važinėjančių beveik neliko, buvo ramu. O šių metų pavasarį – ar kiti vaikai, šiaip žmonės, kažkokia organizacija vėl prisistatė tramplinų. Mums žmonės skambino, skundėsi, patikrinome ir ten tikrai įžūliai buvo padaryta“, – sakė J.Radžiūnienė.
Kaip juokauja direktorė, karantinas buvo tas metas, kai direkcijoje ir kilo sumanymas, kaip galima sustabdyti įsibėgėti parke mėgstančius dviratininkus.
„Darbuotojai nuvažiavo į tas trasas, tramplinus išardė, nes jie buvo padaryti iš šakų, rąstų, supilta žemė kai kur. O tuos pačius rąstus užtempė, padarydami tokias užtvaras – guli nukritę medžiai“, – pasakojo J.Radžiūnienė.
Net ir tie dviratininkai, kurie jokių papildomų trasų neįrenginėja, naudojasi tiesiog miško takeliais, nepatinka čia pasivaikščioti išsiruošusiems miestiečiams ar kaimynystėje gyvenantiems žmonėms.
J.Radžiūnienė sako, kad problemų daugiausia ir kyla tarp vaikščiotojų ir važinėtojų, nes jie kalniukus ir trasas darosi tais pačiais takais, kur kiti vaikšto.
„Koks nors žmogus, gyvenantis netoliese, gal nuolat vaikščiojo tais takais, turėjo maršrutą, o dabar nebegali praeiti, bijo, nes dviratininkai greitai važiuoja. Tada kiekvienas ieško savo teisių“, – kalbėjo direktorė.
Kiti būdai – gąsdinantys
Ji taip pat atskleidė, kad kai kurie žmonės savais būdais mėgina kovoti su kalnų dviratininkais. Kaip sako direktorė, už rankos niekas nepagautas, tačiau kažkas parkuose priraišioja STOP juostų – tai lyg ir nėra problema.
Jie paprastai kišenėje turi kokią nors virvutę, ant tų takelių jas užriša, o iš toli jų nematyti ir yra pavojinga. Galima nukristi nuo dviračio ar susižeisti dar rimčiau.
„Bet jie paprastai kišenėje turi kokią nors virvutę, ant tų takelių jas užriša, o iš toli jų nematyti ir yra pavojinga. Galima nukristi nuo to dviračio ar susižeisti dar rimčiau. Dviratininkai galvoja, kad čia direkcija taip daro ir skundėsi man sakydami, jog gerai, jeigu virvė per šalmą nuslys, o jeigu gerklę perrėš?
Direkcija tikrai tokių dalykų nedaro, aš pati kalbuosi su pėsčiaisiais, vietos gyventojais apie tai, įspėdama, kad viskam turėtų būti ribos, nes tai gali būti grėsmė gyvybei. Tik niekas neprisipažins, kas tas virves suraišiojo“, – pasakojo Verkių ir Pavilnių regioninių parkų direktorė.
Panašių situacijų prieš kelerius metus buvo ne viena Verkių regioniniame parke, prie Žaliųjų ežerų, tačiau vėliau nurimo. Pavilnių parke jų tebepasitaiko. Todėl ir patiems dviratininkams reikėtų rimtai pagalvoti apie tokią galimą grėsmę, kuri gali kilti ten, kur kertasi jų ir pėsčiųjų interesai.
