A.Korsakas sako, jog dabartinė muitinė daug modernesnė, nei buvo jam pradėjus ten dirbti. Naujų technologijų įranga per pastaruosius metus padėjo Lietuvoje sumažinti šešėlį daugiau kaip dvigubai – iki 17,5 proc. Tačiau teigia, jog be sąžiningų muitinės pareigūnų išmanioji technika būtų niekas.
– „Jei esi muitininkas, tu privalai važinėti su surūdijusia sena mašina ir gyventi sugriuvusioje lūšnoje, nes jei turi kažką naujesnio, geresnio – tu kyšininkas ir tokio aplinkinių požiūrio niekaip nepakeisi“, – tokius žodžius pasakė jaunas muitininkas. Ar lipdamas savo karjeros laiptais jautėte tokį visuomenės požiūrį?
– Taip, jaučiau. Anksčiau yra buvę muitininkų, kurie bandė darbe „prasigyventi“, tačiau tokie jau seniai nedirba, nes buvo pažaboti teisėsaugos institucijų. Kyšininkavimą išgyvendina ir vyriausybės programa kovai su korupcija. Pagaliau muitininko darbas šiuo metu nėra toks „prestižinis“, koks buvo seniau. Jaunimas nenori eiti dirbti į muitinę arba, kiek padirbę, išeina dėl mažo atlyginimo. Kita vertus, sulaikyti kontrabandininkai ar kiti pažeidėjai sąmoningai skleidžia neigiamą informaciją apie muitinės pareigūnus.
– Ką turėtų keisti valstybė ir jos tarnautojai, kad sugriautų nusistovėjusius stereotipus dėl kyšininkavimo?
– Čia daugiau padėtų Muitinės departamentas viešindamas ir populiarindamas žiniasklaidoje nelengvą muitinės pareigūnų darbą, kaip, pavyzdžiui, šiuo metu daro Valstybinė sienos apsaugos tarnyba. Jie rodo kontrabandos atvejų filmuotą medžiagą ne muitinės priežiūros zonoje.
– Pagal išsilavinimą Jūs – pedagogas bei teisininkas. Kaip likimo kelias atvedė Jus į užimamą postą?
– 1986 m. baigęs tuometinį Valstybinį Vilniaus pedagoginį institutą (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas), dirbau rajono miestelio pagrindinėje mokykloje mokytoju bei direktoriaus pavaduotoju mokymo reikalams. Tuo metu rajone penkis metus atidirbusiems mokytojams nereikėjo tarnauti sovietų kariuomenėje. Po penkių metų grįžau į gimtąjį Vilnių ir po nepavykusio pučo Maskvoje nusprendžiau eiti dirbti bendrojo karinio parengimo instruktoriumi Valstybės sienos apsaugos tarnyboje. Tuo metu VSAT buvo pietų pertrauka ir, kaip pasakė budintysis, nebuvo nei vieno karininko, galinčio mane priimti. Tada nusprendžiau nueiti į Vilniaus teritorinę muitinę ir įsidarbinti ten, nes buvau girdėjęs, kad po 1991 metų liepos mėnesį OMON sušaudytų Lietuvos muitinės pareigūnų Medininkų muitinės poste Vilniaus teritorinėje muitinėje trūksta pareigūnų.
Muitinėje parašiau prašymą ir po kiek laiko gavau atsakymą, kad esu priimtas muitinės inspektoriumi – stažuotoju Medininkų kelių poste. Jau dirbdamas muitinėje nepriklausomos Lietuvos laikais baigiau Mykolo Romerio universitetą, įgydamas teisės ir valdymo magistro laipsnį.
– Liaupsinama modernioji rentgeno įranga, padedanti muitininkams greičiau aptikti kontrabandos krovinius. Galbūt didžiausius darbus gali padaryti ne išmanios priemonės, o atsidavę darbuotojai?
– Ir išmaniosios priemonės, ir sąžiningi muitininkai atlieka didžiausius darbus. Technika reikalinga, kai kontrabandiniai kroviniai išmaniai paslepiami: dvigubas automobilio dugnas, kuro bakas, dujų balionas, dvigubos puspriekabės sienos, net varomieji ratai. Kontrabandininkų išradingumas yra beribis, todėl be specialiosios technikos šiais laikais yra labai sudėtinga.
Anksčiau yra buvę muitininkų, kurie bandė darbe „prasigyventi“, tačiau tokie jau seniai nedirba, nes buvo pažaboti teisėsaugos institucijų.
– Kaip elgiasi sulaikomi kontrabandininkai?
– Labai įvairiai. Vieni, apsimetę verslininkais, reikalauja, kad jų netikrintų, nes skuba į darbą ar į verslo susitikimą. Kiti teigia, kad apie gabenamą kontrabandą nieko nežino, nes automobilis yra ne jų, o kai automobilis vairuojamas savininko, stebisi, kas galėjo tų cigarečių pridėti. Dar kiti piktdžiugiškai kalba, kad vežė, veža kontrabandą ir ateityje tą patį darys. Visai kito plauko, dažniausiai smulkesni kontrabandininkai ramiai laukia, kol bus surašytas administracinis nusižengimo protokolas, ir nuoširdžiai gailisi dėl to, kas įvyko, dažniausiai skųsdamiesi dėl sunkios materialinės padėties.
– Per didelę savo darbo patirtį galbūt pastebėjote kažkokią tendenciją – kada nusikaltimų vykdoma daugiau, kada mažiau?
– Šokia tokia tendencija yra. Pavyzdžiui, žiemos metu asmenų, vežančių kontrabandą per muitinės postą padaugėja, nes per pasienio ruožą jiems yra sudėtingiau pernešti krovinį dėl ant sniego liekančių pėdsakų. Vasarą, kai sniego nėra, visur žalia, sulapoję, kontrabandininkai „persimeta“ iš postų į pasienio ruožą, nes išlieka mažiau pastebimi ir pažeidžiami. Nelegalūs imigrantai taip pat pažeidžia valstybės sieną dažniau vasarą, negu žiemą. Be to, kontrabanda vasarą yra plukdoma ir upėmis.
– Ar galėtumėt savo darbą pavadinti kupinu rutinos?
– Tikrai ne, nes kiekvieną dieną situacija yra skirtinga: įvairūs pažeidimai, įvairūs keleiviai, pagaliau bendravimas su žmonėmis. Būna ir konfliktinių situacijų, kurias reikia laiku ir vietoje išspręsti.
– Kaip ir kiekvienas žmogus, savo darbą pradėjote ne viršininko kėdėje. Gal prisimenate kokių kuriozinių nutikimų dirbant inspektoriumi?
– Jau pirmąją darbo dieną įvyko kuriozinis nutikimas. Žinojau, kad esu paskirtas dirbti į Medininkų muitinės kelio postą. Tais laikais nebuvo jokių navigacijos priemonių, tad teko vadovautis kelio ženklais. Pagal juos nuvykau į Medininkų miestelį, ieškodamas muitinės posto. Iš miestelio pasukau į senąjį Medininkų kelią, kuriuo ilgokai važiavau, kol supratau, kad esu Baltarusijos teritorijoje. Teko grįžti atgal ir, klausinėjant vietinių gyventojų, kur yra muitinė, ieškoti man paskirtos darbo vietos. Pasirodė, kad postas yra naujajame Medininkų kelyje už kelių kilometrų nuo senojo!
– Dirbant muitinėje prioritetu yra jaunatviškas veržlumas ar ilgalaikė patirtis?
– Šiuo metu muitinės prioritetas yra jaunimas, tačiau jam iš tiesų trūksta patirties. Aš manau, kad jaunatviško veržlumo ir ilgalaikės patirties simbiozė yra pats efektyviausias veiksnys.
– Ko galėtumėt palinkėti jaunuoliams, besirenkantiems muitininko darbą?
– Kantrybės, veržlumo, sumanumo, akylumo, noro dirbti, o ne „uždirbti“, o tada ir darbo rezultatai pasimatys, ir karjeros aukštesnis laiptelis bus ranka pasiekiamas.
Tekstas publikuotas Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto svetainėje www.universitetozurnalistas.kf.vu.lt
