Sarah Žagarę pamilo iš pirmo žvilgsnio. „Ar žinote tuos gražius medžius abiejose kelio pusėse, kurie matyti įvažiuojant į Žagarę? Pirmą kartą juos išvydusi prisiminiau tėvų namą Škotijoje, kur leisdavome vasaras.
Iškart pagalvojau, kad noriu čia pabūti ilgiau“, – pirmąją pažintį su miestu atsimena Sarah.
Kaip savanorė, ji darbavosi Žagarės regioninio parko direkcijoje.
Jos brolis, kuris gyveno Vilniuje, taip pat ir draugai, klausinėdavo: „Ką ten veikti? Kas toje Žagarėje?“
Vyšnių festivalis – Žagarės pažadinimas
Žmonės žinojo, kad yra toks miestas kažkur Šiaurės Lietuvoje, bet daugiau nieko. Manė, kad tai yra „eilinis kaimas“. Sarah visus kvietėsi į svečius, kad šie patys pamatytų, kur yra jos svajonių miestas ir kuo jis turtingas. Bet tam reikėjo papildomo „kabliuko“.
„Reikia grąžinti Žagarę į žemėlapį“, – audė mintį Sarah. Ji norėjo žmonėms parodyti miesto stipriąsias puses – žirgus, vyšnias ir menus.
„Reikia grąžinti Žagarę į žemėlapį“, – audė mintį Sarah. Ji norėjo žmonėms parodyti miesto stipriąsias puses – žirgus, vyšnias ir menus.
Sarah sudėliojo visa tai į festivalio rėmus ir pavadino Žagarės vyšnių festivaliu. Su skaidrėmis ir dideliu entuziazmu ji nuėjo pristatyti savo idėjos tuometinei seniūnei, kultūros darbuotojams, policijos atstovams. Klausėsi apie dešimt žmonių.
„Jie galvojo, kad aš išprotėjau, – juokiasi Sarah, – bet jeigu tiki savo idėja, tuomet viskas įmanoma. Net garsius atlikėjus samdėme neturėdami pinigų. Tikėjome, kad vėliau gausime lėšų sumokėti, kiek sutarta.“
Reikia tik paprašyti ir visada atsiras žmonių, kurie pasakys „taip“. Su tokiu požiūriu 2005 metais Sarah įkvėpė savanorius organizuoti pirmąjį festivalį.
Prisimenu, šeštadienio vakarą einu į koncertą ir matau, kaip žmonės išeina iš namų ir taip pat suka į šventės pusę.
Viena nieko nepadarysi. Pasirodo, kad miestelyje pilna tokių, kurie tik ir laukia prisidėti. Tuomet talkino Aida Visockienė, Tomas Daškus, Jūratė Sabaitė, Pranas ir Rita Milenčiai, Vytautas Pakatilius, Saulius Mitrikas, Edmundas Vaičiulis, Nijolė Gusienė ir kiti žagariečiai.
„Prisimenu, šeštadienio vakarą einu į koncertą ir matau, kaip žmonės išeina iš namų ir taip pat suka į šventės pusę. Minia vis auga. Man tai buvo jautrus momentas – stebėti, kad žmonės patikėjo idėja ir tai iš tiesų vyksta“, – teigia iniciatorė.
Su Vyšnių festivaliu Žagarė tikrai grįžo į žemėlapį. Antrus metus Sarah vėl ėmėsi koordinuoti renginį. Vėliau jį perėmė Žagarės regioninis parkas.
Mirusias erdves atvėrė menui
Geografiškai Žagarė yra Lietuvos pakraštys, o statistiškai – nykstantis miestas. Sarah svečiams, lankantiems ją iš viso pasaulio, taip miesto nepristato. Ji stoja į kovą su tais, kurie mini vien sausus faktus, užmiršdami gyvąją Žagarės pusę.
Rugpjūčio 11–13 dienomis įvyks antrasis meno festivalis „Fringe“. Jo pavadinimas, išvertus iš anglų kalbos, tą ir reiškia – „užribis, paribys“.
„Čia tiek daug renginių, kad neįmanoma visur suspėti – kultūra, menas, sportas. Žagarėje gyvena kūrybingi, atsidavę žmonės“, – sako Sarah.
Tai, kad Žagarė yra savotiškas nuo Lietuvos centro nutolęs užribis, savanorė išnaudojo naujai idėjai įgyvendinti. Rugpjūčio 11–13 dienomis įvyks antrasis meno festivalis „Fringe“. Jo pavadinimas, išvertus iš anglų kalbos, tą ir reiškia – „užribis, paribys“.
„Fringe“ festivalis kilęs iš Škotijos, Edinburgo miesto. Pirmasis įvyko prieš 70 metų. Jo veidą suformavo netikėti, neplanuoti eksperimentinių menininkų pasirodymai netradicinėse erdvėse. Ši idėja ir „Fringe“ pavadinimo festivaliai išplito po visą pasaulį.
„Vietiniai žmonės prisimena, kad menininkai visada atvykdavo į Žagarę. „Vyšnių festivalis“ meno beveik nebeturi. Norėjau jį vėl grąžinti, – teigia pašnekovė, – nors Žagarė yra maža, joje yra pakankamai vietos dviem festivaliams.“
Pirmasis „Fringe“ įvyko 2015 m., kai Žagarė buvo Lietuvos kultūros sostine. Netikėčiausias, net mirusiomis laikomas, miesto erdves užpildė meno instaliacijos, performansai, koncertai.
Pavyzdžiui, apleista Žagarės pieninė atsiskleidė kaip neišsemiama, mistiška, puikios akustikos erdvė. Švėtės pakrantė pirmą kartą priglaudė žiūrovus, kurie stebėjo koncertą kitame krante esančio namo balkone.
Norėjau parodyti Žagarės potencialą. Dainavimas balkone, pieninė. Miestas turi savo veidą, savo erdves. Jis nėra mirštantis.
Performansai užpildė Žagarės dvaro parką, miesto aikštę ir gatves. Autobusų stotyje įvyko spektaklis. Minios „Fringe“ festivalis, skirtingai nei „Vyšnių“ festivalis, nesutraukė.
„Atėjo nedaug žmonių, bet man nesvarbu. Norėjau parodyti Žagarės potencialą. Dainavimas balkone, pieninė. Miestas turi savo veidą, savo erdves. Jis nėra mirštantis“, – tikina Sarah.
Ji džiaugiasi, kad atsirado vietos kitoje šviesoje atsiskleisti Žagarės jaunimui. Nedidelio miesto žmonės vienas kitą pažįsta nuo vaikystės, turi susidarę nuomonę apie vienas kito gebėjimus.
„Ketvirtadienį menininkai tapė ant didelio balto namo prie turgaus aikštės. Kai kurie jiems padėję gimnazistai penktadienį ryte nepasirodė mokykloje. Mokytoja nesijaudino. Pasakė, kad įsitraukimas į festivalio veiklas ne mokykloje – taip pat svarbi išsilavinimo dalis“, – prisimena Sarah.
„Fringe“ festivalis sujungė dar didesnę žagariečių komandą – nemažai jų greta stovėjo ir „Vyšnių festivalio“ aušroje.
Paversti Žagarę meno meka padeda: Židrija Janušaitė, Jūratė Sabaitė, Aida Visockienė, Diana Sičiovienė, Andrius Petkauskas, Aušra Petrauskienė, Orinta Orlickienė, Izabelė Visockaitė, Edmundas Vaičiulis.
Galvojau, kad mano idėjos yra kvailos. Tik būdama 16 metų pradėjau jas įgyvendinti.
Dabar oficialiai pagrindinis festivalio organizatorius – Žagarės kultūros centras, o rėmėjas – Lietuvos kultūros taryba.
Pačios Sarah jokioje scenoje nepamatysi. Jauna trijų vaikų mama dažniausiai užima žiūrovo poziciją. Tačiau visi žino, kad ji ir yra iniciatorė, organizatorė, uždeganti visus veikti, kurti.
„Esu labai drovus žmogus. Nemėgstu scenos. Slepiuosi po organizatorės vaidmeniu“, – atvirauja pašnekovė.
Dar mokyklos laikais jai kildavo beprotiškos idėjos ką nors suorganizuoti, tačiau nedrįsdavo garsiai apie jas išsitarti: „Galvojau, kad mano idėjos yra kvailos. Tik būdama 16 metų pradėjau jas įgyvendinti. Pirmiausia organizavau skautų stovyklą į Kroatiją.“
Sarah augo Londone, gyveno Kanadoje, Kenijoje, išmaišė visą pasaulį. Vyras – žagarietis. Ryšių ji turi visur. Jos darbas – nuolat palaikyti kontaktą su įvairiais žmonėmis ir organizuoti tarptautinius renginius.
Sarah yra senovinių automobilių lenktynių organizatorė, daugiausia dirbanti iš namų internetu. Kitąmet žagariečiai greičiausiai sulauks ir šių senovinių lenktyninių automobilių pasirodymo.
Kultūros ketvirtadieniai
„Žagarė – gražiausia vieta pasaulyje. Kas savaitę – nemokami kultūriniai renginiai. Nemokamos lindihopo pamokos“, – sako Sarah.
Ji pati dažnai ir būna renginių gausos priežastimi. Įvyko 15 renginių, kurie sukviesdavo ketvirtadieniais. Taip gimė projektas „Kultūros ketvirtadieniai“.
Per metus turėjome 20 skirtingų svečių iš Lietuvos ir kitų šalių. Mano vaikai gauna patį geriausią išsilavinimą su jais bendraudami.
Visa tai prasidėjo nuo Sarah pažįstamos parodų kuratorės iš Didžiosios Britanijos, kuri ieškojo, kur parodyti filmą. Sarah ir Žagarė! Visi Sarah draugai žino, kad visus žmones, kurie turi, ką parodyti, arba nori išvysti kažką įdomaus, reikia siųsti pas Sarah į Žagarę.
„Kultūros ketvirtadieniais“ žagariečius aplankė keletas muzikos grupių iš Latvijos, atlikėjai iš Čekijos, taip pat mados dizainerė, mokiusi vaikus ir jaunimą.
„Per metus turėjome 20 skirtingų svečių iš Lietuvos ir kitų šalių. Mano vaikai gauna patį geriausią išsilavinimą su jais bendraudami. Aš pati taip augau“, – pasakoja Sarah.
Žagarietė stengiasi, kad šio miesto žmonės kuo daugiau išeitų iš namų, bendrautų ir jaustųsi vienas kito dalimi. Neužtenka vien sugalvoti idėją ir užmegzti kontaktą su muzikos atlikėjais. Didžiausias darbas – sukviesti žagariečius į renginius. Dalis žmonių remia Sarah idėjas, jas papildo ir padeda įgyvendinti. Kita dalis žmonių – ne tokie drąsūs.
„Į kultūrinius renginius neateina labai daug žmonių. Reikia juos atsivesti už rankos, – teigia žagarietė. – Žmonės yra drovūs. Kai pradedi sveikintis, šypsotis, jų veidai keičiasi. Vyksta nuostabūs dalykai, tačiau tai užima laiko.“
Pernai vyko „Fringe“ stiliaus vakaras „Meeting Point“, kur performansus surengė keli menininkai. Kaip sako Sarah, tikslas yra pabūti kartu, stovėti šalia kaimyno ir su juo šnekėtis – galbūt netgi apie tai, kad nesupranti, apie ką šis pasirodymas.
Sarah sako, kad Žagarėje nuolat lankosi žmonės, net kai nevyksta festivaliai. Tačiau labiausiai ji džiaugiasi atvažiuojančiais arba grįžtančiais čia gyventi.
Interneto ryšys – vienas geriausių pasaulyje, Rygos oro uostas – už 90 kilometrų. Žagarėje galima dirbti nepriklausomu darbininku, dizaineriu, programuotoju, amatininku.
„Kartais girdžiu, kaip tėvai ar seneliai klausia jaunimo, ko jie čia sėdi, kodėl ne Anglijoje, Airijoje ar Norvegijoje?
Vyresnioji karta susipažinusi tik su tradicinėmis darbo vietomis parduotuvėje, gamykloje, ūkiuose, versle. Tokių darbų Žagarėje yra labai ribotas skaičius, tačiau dabar yra kitų galimybių.
Interneto ryšys – vienas geriausių pasaulyje, Rygos oro uostas – už 90 kilometrų. Žagarėje galima dirbti nepriklausomu, laisvai samdomu darbininku, dizaineriu, programuotoju, amatininku.
Noriu pasakyti lietuviams, gyvenantiems užsienyje – pagalvokite apie grįžimą namo, į Lietuvą, į Žagarę. Pagalvokite apie šeimos sukūrimą čia. Jūs nesigailėsite. Palikti Angliją, Airiją ar Norvegiją nereiškia, kad jums nepasisekė. Norėti grįžti namo yra gerai“, – ragina Sarah.
Mums rūpi: iniciatyvos, kurios įkvepia
Apsidairykite aplinkui. Esame tikri, kad kiekvienas pažįstate žmogų, kuris be jokio atlygio yra sukūręs ką nors gražaus savo miesteliui ir bendruomenei arba pasielgęs taip, kaip kiti niekada nesiryžtų. Laikas su jais susipažinti iš arčiau!
Pažįstate tokį žmogų, o gal tai jūs? Parodykite jį visai Lietuvai arba nesislėpkite, jūsų pastangos vertos dėmesio. Parašykite mums laišką adresu mumsrupi@15min.lt, taip pat prisekite nuotrauką, iliustruojančią iniciatyvą.
Apie įdomiausias iniciatyvas sužinos visa Lietuva. Kiekvieną savaitę publikuosime tekstus apie iniciatyvius Lietuvos žmones, o socialinėje medijoje juos rasite pažymėtus #mumsrupi grotažyme. Galbūt tai įkvėps norinčius kurti, bet vis dar dvejojančius.
