Sedeikių kaimas, kuriame – keletas vienkiemių, pasitinka liūties nuprausta žole ir daugybe uodų bei kitų, skaudžiai geliančių vabzdžių. „Vakar čia kaip iš kibiro pliaupė, kokią valandą, dar nebuvome tokios liūties matę“, – tokiais žodžiais pasitinka sodybos šeimininkai Kazys ir Ligita Morkūnai. „Ir žaibavo. Šiek tiek“, – priduria septynmetė jų anūkė.
Taip užsimezga pokalbis su žinomais tautodailininkais, vytelių pynėjais. Šeimininkai norėtų sodybą aprodyti, mes mielai pasižiūrėtume, tačiau nuo skaudžių įgėlimų tenka sprukti į trobą per žemas XIX amžiaus duris. „Aš tai nejaučiu, bet jūs iš miesto atvažiavote, geriau pasaugosime“, – juokiasi Kazys. Viduje mus pasitinka maloni vėsa, ant sienos kabančios padėkos ir diplomai Morkūnams, jų darbai – drožinėti, pinti, klijuoti.
Sodybą įsigijo 1988 metais
Morkūnai – ne vietiniai, tačiau Ligita užaugusi netoliese esančiuose Anykščiuose, iš ten pat ir Kazio šeima. Dabar šeima gyvena Jonavoje, dirba mokykloje. Abu – tautinio paveldo meistrai, žinomi pynėjai iš vytelių.
„Lietuvoje iš viso yra apie 135 tautinio paveldo meistrai, bent iki Naujųjų tiek buvo. Mes su Ligita tą turime. Kažkaip suspėjame – abu turime du mėnesius atostogų“, – vis ragindamas gerti čiobrelių arbatą ir vaišintis kaimynės suslėgtu sūriu bei čia pat dūzgiančių bičių medumi apie laiką senoje sodyboje, kurioje įkurtas ir Pintinių muziejus, kalba šeimininkas.
Sodybą Anykščių rajone, Sedeikių kaime, Morkūnai įsigijo prieš 30 metų. Kaip sako K.Morkūnas, „1988 metų rudenį, kai niekas nepirko“. „Kai pirkome, tuometis mokyklos, kur dirbau, direktorius sakė: „Ar tu durnas, Kaziuk, kolektyvinį sodą nusipirk“, – praėjus beveik trims dešimtims metų juokiasi K.Morkūnas.
Ir iki šiol sodybos šeimininkai stengiasi išlaikyti senąjį trobos ir kitų statinių vaizdą, nors juos kruopščiai prižiūri. Čia nėra vandentiekio – vandenį tenka atsinešti iš šulinio kieme, o semti iš pastarojo senoviniu būdu. Nėra ir tualeto namuose, tik lauke, o tai tampa tikru išbandymu atvažiuojantiems vaikams ir užsieniečiams, kai nei vieni, nei kiti nieko panašaus iki tol nebuvo net regėję. Stogą vienam iš pastatų Kazys dengia nendrėmis, tik vis nespėja – „tai lietus, tai uodai puola, tai dar kas“.
„Jeigu Ligita leis, aš pirmas pasakysiu, – paklaustas, kodėl nesistengia senojo namo modernizuoti, sako K.Morkūnas. – Tai ir sveikatingumo šaltinis, jau kiek metų nesu nedarbingumo lapelio turėjęs. Čia ir vandenį nešioji, ir pašienauti reikia, malką supjauti, prikalti kokią lentą ar stogą pataisyti, tu visą laiką veiki. Ir upelis šalia, maudomės. Viduje kažkas tokio yra, norisi išlaikyti, parodyti.“
Ne tik pinti krepšiai
Pintinių muziejų Morkūnai įkūrė senuose ūkiniuose pastatuose. Klėtyje – daugiausia jų pačių nupinti krepšeliai, saulutės sienoms papuošti, angelai, daili skrynia, krėslai. Atsisėdęs į pintą krėslą ir užsimaukšlinęs pintą skrybėlę gali pasidaryti puikų projektą.
Kai pirkome, tuometis mokyklos, kur dirbau, direktorius sakė: „Ar tu durnas, Kaziuk, kolektyvinį sodą nusipirk“, – prisiminė K.Morkūnas.
Klojime ekspozicija gerokai įvairesnė ir senesnė. Čia yra visko, net akys mirga: autentiškos aukštaitiškos lovos, pintas kūdikio lopšys, buities rakandai, kurių daugelis jau ir pavadinimus pamiršęs. O kitoje pusėje – visa kolekcija senų radijo imtuvų, televizoriai, kurių jau nepamatysi namuose, telefono aparatai. Net mobilieji, kurie seniai nebeskamba, o ir iš atminties jų vaizdas baigia išsitrinti.
„Vaikai „Šilelio“ būna nematę“, – šypsosi Kazys. Kartu su žmona jie čia vedžioja lankytojus, kurių užsuka vos ne kasdien, tiesiog pamato prie kelio stovintį nedidelį stendą ar išgirsta apie neįprastą muziejų neįprastoje vietoje iš čia jau buvusiųjų. Kiti atvažiuoja čia tyčia, tarkim, organizuotai vežamos vaikų grupės.
„Padarėme muziejų, o kartu – juk metai ne jaunyn eina – norisi parodyti, kad susipažintų, ką mes čia darome. Mūsų tas pynimas yra tautinis paveldas. Tai kai kas nors paprašo, mes pravedame edukacines programas. Daugiausia tai mokiniai pavasarį autobusais atvažiuoja, – apie tai, kuo dalijasi su lankytojais, pasakoja Kazys. – Pamokome pinti, bet ilgai tik tuo užsiimti vaikams nuobodu. Tačiau aplinkui turime gražių ir įdomių vietų.“
Miesto vaikams – stebuklai
Atvažiuoja čia vaikų iš mokyklų, įvairių centrų, kurie buria socialiai remtinų šeimų atžalas. Tokius lankytojus Pintinių muziejus priima nemokamai, šeimininkai viską aprodo, pynimo pamoką praveda ir dar vietos pievų čiobrelių arbata su medumi pavaišina.
„Turime paruošę programą. Štai kelios grupės stovyklavo, tai vieniems davėme krepšiukus pinti, kitiems – gėlytes, malūnėlius pasigaminti. Žiūrime pagal laiką, kiek jie gali skirti, taip pat – vaikų amžių, ką jie galėtų sugebėti“, – pasakoja Morkūnai.
Sodybos šeimininkai džiaugiasi, kad sugeba prikaustyti net ir labiausiai išlepusių ar sunkiausiai suvaldomų vaikų dėmesį. Kaip pasakoja Ligita, kartą pas juos lankėsi vaikų iš socialinės rizikos šeimų grupė. Viena mergaitė kruopščiai pynė krepšelį – labai atsakingai ir rimtai. O kartu atvažiavusios pedagogės negalėjo tuo atsistebėti, kadangi šiaip mergaitė yra itin sunkaus būdo, ją suvaldyti būna nelengva.
Buvo diplomatų vaikai, tai jie nežinojo, kaip naudotis lauko tualetu, – juokiasi Kazys.
Kazys svečius vedasi ir bičių apžiūrėti, kurių aviliai stovi čia pat, prie sodybos pastatų. Kartais kuriam smalsuoliui ir įgelia bitė, bet, kaip sako K.Morkūnas, „taip jie susipažįsta su viskuo“.
Lankosi čia paprastai miesto vaikai, o šiems tikri stebuklai yra kaimo aplinka, natūrali gamta, šalia tekantis upelis. Ir dar šis tas, pasak K.Morkūno: „Vienais metais buvo mūsų diplomatų vaikai iš Strasbūro, tai jie nežinojo, kaip naudotis lauko tualetu, niekada nebuvo matę.“
Mums rūpi. Iniciatyvos, kurios įkvepia
Apsidairykime aplink. Esame tikri, kad kiekvienas pažįstate žmogų, kuris be jokio atlygio yra sukūręs ką nors gražaus savo miesteliui ir bendruomenei arba pasielgęs taip, kaip kiti niekada nesiryžtų. Laikas su jais susipažinti iš arčiau!
Pažįstate tokį žmogų, o gal tai jūs? Parodykite jį visai Lietuvai arba nesislėpkite, jūsų pastangos vertos dėmesio. Parašykite mums laišką adresu mumsrupi@15min.lt, taip pat prisekite nuotrauką, iliustruojančią iniciatyvą.
Apie įdomiausias iniciatyvas sužinos visa Lietuva. Kiekvieną savaitę publikuosime tekstus apie iniciatyvius Lietuvos žmones, o socialinėje medijoje juos rasite pažymėtus #mumsrupi grotažyme. Galbūt tai įkvėps norinčius kurti, bet vis dar dvejojančius.
