Visą gyvenimą vyro muštos ir galiausiai jį nužudžiusios moters istoriją skaitykite čia.
„Nėra vienintelio atsakymo, kodėl vienos moterys kenčia smurtą, kitos ne, – įsitikinusi prischologė Edita Čekuolienė. – Tačiau labai daug priklauso nuo moters patirties vaikystėje. Yra moterų, kurios savo vyrus palieka po pirmo rankos pakėlimo prieš jas. Tačiau yra ir tokių, kurias vyrai talžo kasdien, bet jos vis tiek lieka su jais.“
Jei būdama mergaitė moteris matė, kaip kentėjo jos močiutė, mama, ji kančią ima suvokti kaip neišvengiamą gyvenimo dalį. Jai kančia tampa norma. Jai skauda, ji kenčia, bet jai tai norma. „Įdomiausia tai, kad tokios moterys labai dažnai susiranda smurtaujančius vyrus, – kalbėjo E.Čekuolienė. – Jos tokius vyrus pritraukia nesąmoningai, nes tas, kuris gali pakelti ranką, joms yra artimas – taip elgėsi jų tėvas.“
Tačiau moterims, prieš kurias vaikystėje nė sykio nebuvo pakelta ranka, sutuoktinio smurtas dažnai prilygsta didžiulei tragedijai. „Jos tai suvokia kaip pakeltą kumštį prieš jų gyvenimą ir jos nekenčia. Jos nelaukia antrojo rankos iškėlimo. Jos išeina iš namų, skiriasi, nesvarbu, yra tam sąlygų ar ne.“
Jos tokius vyrus pritraukia nesąmoningai, nes tas, kuris gali pakelti ranką, joms yra artimas – taip elgėsi jų tėvas.
Kaltinti – trumparegiška
Smerkti moteris ar teigti, esą jos pačios kaltos, kad nenusigręžia nuo savo smurtaujančių vyrų – trumparegiška. Specialistai pažymi, kad smurtą kenčiančios moterys tiesiog nežino, kaip gyventi be smurto, nes neturėjo kitokio pavyzdžio – jų šeimoje smurtas buvo norma. „Mergaitė yra labai gera gyvenimo mokyklos mokinė. Ypač pirmoji dukra, – sakė E.Čekuolienė. – Ji kartoja visas savo prosenelės, senelės, mamos klaidas. Jei tos moterys netikusiai gyveno, ji tiesiog nesąmoningai kartos jų elgesio modelius.“
Šiuo atveju nei empatija, nei griežtas pasakymas „išeik iš namų“ nepadės. Norintys pagelbėti tokiai moteriai turi nukreipti ją pas specialistus. „Šioms moterims padėti galima ne smerkimu, bet padedant suvokti, kas yra smurtas ir kad jo nereikia kęsti, – aiškino E.Čekuolienė. – Padedant joms suvokti, kad smurtas nėra norma, net jei jos išaugo tokioje aplinkoje. Moteris ne pati pasirinko šią gyvenimo naštą. Dažnai ji tiesiog gimė šeimoje, kur matė tokį modelį.“
Slepia, nes gėda
Ne mažiau svarbi priežastis, kodėl moterys dažnai tyliai kenčia smurtą – įsivaizdavimas, kad smurtas šeimoje yra gėda. Šalies nevyriausybinės organizacijos teigia, kad apie patiriamą smurtą kasmet praneša vos 10 proc. aukų.
„Smurtas – tai šeimos gėda. Moteris suvokia, kad už vyro ištekėjo ir su juo gyvena savo noru, kad jos niekas nelaiko per prievartą, – aiškino E.Čekuolienė. – Negana to, ji už to vyro ištekėjo iš meilės. Todėl kam nors pasakyti, kad yra mušama jai – gėda.“ Tačiau tai, kad smurtas yra slepiamas rodo, kad moteris supranta, jog tai nešvarūs, bjaurūs santykiai.
Apie smurtą vengiama kalbėti dar ir todėl, kad manoma, jog kalbėjimas niekuo nepadės. „Kartais moterys tiesiog nenori, kad jų skausmu dar kas nors mėgautųsi. Nuo artimųjų savo išgyvenimus jos slepia nenorėdamos jų jaudinti ir manydamos, kad vis tiek jie niekuo negalės padėti, – aiškino psichologė. – Slepiama iš beviltiškumo. Jei moteris negauna supratimo ir paramos, ji niekur ir nesikreipia. Juk jei žinotumėte, kad jus užpuolus šaukiantis pagalbos vietoj policijos ateis dar daugiau banditų, jūs tikriausiai nerėktumėte.“
Šis straipsnis buvo spausdintas savaitraštyje „15min“, visą savaitraštį rasite čia.
