Nuo Katedros aikštės iki vaikų namų
Apsilankymai vaikų namuose ir mokyklose, dalyvavimas kultūriniuose renginiuose ir islamo pristatymas, kraujo donorystės akcijos, medžių sodinimas, viešųjų Vilniaus erdvių tvarkymas po švenčių – visomis šiomis veiklomis užsiima savanoriai iš asociacijos „Ahmadija“.
Su asociacijos darbo vaisiais visi vilniečiai galėjo susipažinti sausio 1 d. ryte – „Ahmadija“ savanoriai, susirinkę dar neprašvitus, rinko šiukšles ir tvarkė Katedros aikštę. Tiesa, jiems tai darant budėjo apsaugos darbuotojai – saugojo nuo nemalonių incidentų, kuriuos sukelti galėjo anaiptol ne draugiškiausias dalies lietuvių požiūris į musulmonus.
Organizacijos vadovas Ahmedas Farazas teigia – tik atvirumas ir sėkminga integracija į visuomenę, gerbiant jos papročius, gali pamažu keisti stereotipus ir skatinti pasitikėjimą tarp skirtingų tautų ir religijų atstovų Lietuvoje.
Pasak Lietuvoje penkerius metus gyvenančio 32 metų pakistaniečio A.Farazo, lietuviai mažai žino apie islamą, bet savo veiklos pavyzdžiu rodyti, kad tikrasis islamas yra taikos ir meilės artimui religija, yra pačių musulmonų pareiga. Apie tai, kuo ypatinga „Ahmadijos“ musulmonų pasaulėžiūra ir kaip jiems sekasi Lietuvoje, su A.Farazu kalbėjosi 15min žurnalistas.
Atstovauja islamo atšakai, gimusiai prieš 120 metų
Su A.Farazu susitinkame Žirmūnuose įsikūrusioje „Ahmadija“ asociacijos būstinėje. Tai gana nedidelis kambarys. Jo sienos nukabinėtos nuotraukomis iš įvairios visuomeninės veiklos, kurią vykdo organizacija, už vadovo kėdės matyti pakabinta lenta su asociacijos šūkiu „Mylėk kiekvieną – nekęsk nė vieno“, o virš arabiškų knygų pilnos lentynos matyti Lietuvos vėliava.
Jau pokalbio pradžioje A.Farazas nustebina, demonstruodamas puikias lietuvių kalbos žinias. Pokalbis vyksta lietuviškai, ir laisvai lietuvių kalba perteikti mintis A.Farazui nekyla jokių problemų. Gerai išmokti kalbą vyrui padėjo ne tik nuolatinis bendravimas su lietuviais, bet ir pasirinkta studijų kryptis – 2012 m. į Lietuvą atvykęs A.Farazas čia baigė lietuvių filologijos bakalauro studijas, o dabar magistrantūroje studijuoja Taikomąją kalbotyrą.
Asociaciją „Ahmadija“ A.Farazas su bendraminčiais Lietuvoje įkūrė 2015 m. Šios asociacijos nariai save priskiria tam tikram specifiniam islamo religijoje susiformavusiam judėjimui, kuris vadinasi Ahmadija. Supratus, kaip susiformavo ir kokios vertybes akcentuoja pasaulinis Ahmadija judėjimas, tampa aiškiau, ir kodėl dabar jo atstovai Lietuvoje taip akcentuoja atvirumą.
Ahmadija judėjimas gimė XIX a. pabaigoje dabartinės Indijos teritorijoje, tuomet valdytoje Didžiosios Britanijos. Jo pradininkas buvo 1835-1908 m. gyvenęs Mirza Gulamas Ahmadas. Judėjimo šalininkai tiki, kad Mirza Gulamas Ahmadas buvo naujasis Mesijas, kurio pasirodymą neva išpranašavo dar pats Mahometas.
Būtent jam ir jo pasekėjams, tiki Ahmadija judėjimo šalininkai, buvo lemta atnaujinti islamą, grąžinti šią religiją prie ištakų, teisingo kelio, kurį praktikavo Mahometas ir pirmieji musulmonai, bei taikiu keliu paskleisti po pasaulį.
Ahmadija judėjimo pradžia laikoma 1889 m. kovo 23 d., kuomet Mirza Gulamas Ahmadas formaliai priėmė pirmųjų savo pasekėjų ištikimybės priesaiką. Nuo tada judėjimas sparčiai augo ir plėtėsi: iš pradžių jo bendruomenę sudarė vos kelios dešimtys narių, tačiau dabar Ahmadija bendruomenei visame pasaulyje save priskiria per 10 milijonų musulmonų. Bendruomenės padalinius dabar galima rasti beveik visame pasaulyje – daugiau negu 200 valstybių ir teritorijų.
Tiesa, Ahmadija nariai vis dar tik sudaro tik mažą dalį visų pasaulio musulmonų. O pagrindinės islamo srovės Mirza Gulamo Ahmado Mesijumi nelaiko. Dėl to ir Ahmadija nariai kai kuriose pasaulio valstybėse – Saudo Arabijoje, Indonezijoje, Bangladeše, Pakistane – yra vadinami eretikais ir persekiojami.
„Ahmadija“ asociacija yra būtent pasaulinio Ahmadija judėjimo padalinys Lietuvoje. Tiesa, Lietuvoje šis judėjimas nėra ypatingai gausus – šiuo metu, A.Farazo teigimu, jam priklauso apie 15 aktyvių narių. Daugelis narių yra atvykėliai iš kitų šalių – Pakistano, Anglijos, Vokietijos, tačiau prie judėjimo prisijungė ir keli lietuviai.
Praktikoje, teigia A.Farazas, bendruomenės nariai elgiasi panašiai kaip ir kiti musulmonai. Švenčia Ramadaną ir kitas šventes, meldžiasi penkis kartus per dieną, laikosi Korano, o skirtumai yra labiau teoriniai.
Akcentuojama integracija į visuomenę
Koks yra tas teisingas islamo kelias, prie kurio nori sugrįžti Ahmadija musulmonai? Pasak A.Farazo, jie tiki, kad islamas – taikos religija, ir islamo vardu negali būti pateisinamas joks smurtas ir žmogžudystės. Būtent tai jie nori pabrėžti tiek savo tikėjimu, tiek kasdiene veikla.
„Dabar islamas ir musulmonai visuomenėje turi daug negatyvių asociacijų. Mums gaila dėl to, nes islamo mokyme iš tikrųjų nėra jokių dalykų, kurie leistų daryti blogus darbus ir tada pateisinti tas blogybes.
Dabar islamas ir musulmonai visuomenėje turi daug negatyvių asociacijų. Mums gaila dėl to, nes islamo mokyme iš tikrųjų nėra jokių dalykų, kurie leistų daryti blogus darbus ir tada pateisinti tas blogybes.
Islamas sako: jei kažkas nužudo žmogų, tai jis nužudo visą žmoniją. O musulmonas turi būti toks, kuris gerus žodžius sako arba savo elgesiu niekam netrukdo. (...) Islamas yra meilė visiems. Mūsų šūkis yra „Mylėk kiekvieną, nekęsk nė vieno“. Iš to prasideda islamas. Islamas moko, kaip gyventi taikiai, vieniems kitus suprasti“, – sako A.Farazas.
Pasak A.Farazo, būtent siekiant taikaus sugyvenimo ir buvo įkurta asociacija „Ahmadija“. Jo teigimu, pasaulyje daug problemų kyla būtent dėl to, kad atvykėliai nenori integruotis į valstybes, kuriose apsigyvena.
Integracijos svarbą, jo teigimu, pabrėžia ir dabartinis asociacijos dvasinis lyderis kalifas Mirza Masrooras Ahmadas.
„Jis kiekvieną penktadienį kalba su bendruomenės nariais ir aiškina, kaip reikia gyventi. Pabrėžia, kad visi, kurie išvyksta iš šalies ir atvyksta į kitą šalį, joje turi kuo greičiau integruotis. Ir mylėti šalį, kurioje apsigyvena. Jis sako ir pranašas Mahometas tą patį sakė: naudokit visus savo gebėjimus, jėgas tautos labui. Tai reiškia, kad apsigyvenęs naujoje šalyje aš turiu išmokti jos kalbą, suprasti ir gerbti kultūrą, tradicijas“, – aiškino A.Farazas.
Jo manymu, tai nereiškia, jog visos kultūros turi tapti vienodos: visi gali laikytis savo bendruomenės vertybių ir tradicijų, tačiau taip pat turi nepamiršti, kad gyvena šalia kitų kultūrų, ir imtis veiksmų, kad geriau gyventi būtų visai žmonijai, ne tik savo kultūros žmonėms.
„Būtent todėl mes įkūrėme „Ahmadija“ asociaciją. Visi asociacijos nariai yra Lietuvos gyventojai – vieni studijuoja, kiti dirba. Bet per asociacijos platformą visi galime tarnauti šaliai, tarnauti žmonijai, gyventi geriau ir prasmingiau. Dėl to, pavyzdžiui, per Kalėdas mūsų nariai surenka pinigus ir važiuoja į vaikų namus, per Vasario 16-ąją taip pat vykome į vaikų namus, su vaikais bendravome, himną giedojome drauge“, – sako A.Farazas.
„Ahmadija“ veiklą pastebi ne tik žiniasklaida: kovo pradžioje A.Farazą buvo pasikvietęs Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Anot A.Farazo, susitikimas buvo labai malonus ir suteikė daug motyvacijos toliau stengtis.
Lietuvių ir urdų kalbos – panašios
Lietuvoje A.Farazas gyvena su žmona ir trimis vaikais. Žmonai – 27 metai, ji kartu su vyru atkeliavo iš Pakistano. Vyriausiam vaikui Mortazui – 7 metai, jis jau eina į pirmą klasę lietuviškoje mokykloje.
„Gražiai, laisvai kalba lietuviškai. Antras vaikas – mergaitė, jai 5 metai, eina į darželį. Ji irgi turi draugų, kalba lietuviškai. Jauniausias sūnus gimė prieš 9 mėnesius, jau Lietuvoje“, – sako A.Farazas.
Sūnui išmokti lietuvių kalbą yra lengviau – augdamas jis nuolat ją girdi savo aplinkoje. O ar sunku buvo pakistaniečiui mokytis lietuviškai? A.Farazas pripažįsta – pradžioje išties buvo sunku. Tačiau naujos kalbos mokymasis jam kaip tik tapo iššūkiu.
Be to, gimtoji A.Farazo urdų kalba, kaip ir lietuvių, priklauso indoeuropiečių kalbų grupei, tad pakistanietis, pradėjęs mokytis kalbą, rado ir netikėtų panašumų.
„Aš net bakalaurinį darbą rašiau iš abiejų kalbų panašumų ir skirtumų. Pavyzdžiui, žodis „akis“. Jis urdų kalboje turi tą pačią šaknį „ak“. Arba žodis „avis“ – urdų kalba tai būtų „aves“. Panašumų daug, esu netgi sąrašą sudaręs. Yra ir leksikos, ir gramatikos panašumų. Pavyzdžiui, „džiunglės“ lietuvių kalboje yra tik daugiskaitinis daiktavardis, vienaskaitos neturi – urdų kalboje yra taip pat“, – sakė A.Farazas.
Incidentų neišvengė
Kaip į Lietuvoje gyvenančią musulmonų šeimą žiūri aplinkiniai? Anot A.Farazo, kartais viešajame transporte ar turguje nutinka įvairių incidentų, bet apskritai, jo nuomone, dauguma lietuvių bendrauja pozityviai.
Neskuba A.Farazas smerkti ir žmonių, kurie musulmonus laiko grėsme – anot jo, tai paprasčiausias nežinojimas.
„Kai transportu keliaujame, yra pasitaikę atvejų, kai žmonės pyksta. Keliauju su vaikais ir girdžiu kalbant: čia musulmonai, elkimės atsargiai. Yra buvę incidentų turguje. Bet į viską atsakome gražiai, su šypsena. Be to, tikrai nenoriu pasakyti, kad čia kiekvieną dieną patiriame problemų. Yra labai daug gerų žmonių. Ir tie, kurie pyksta, nesakyčiau, kad yra blogi. Ne, jie irgi geri žmonės. Tik gal mūsų nesupranta, todėl ir pyksta.
Yra labai daug gerų žmonių. Ir tie, kurie pyksta, nesakyčiau, kad yra blogi. Ne, jie irgi geri žmonės. Tik gal mūsų nesupranta, todėl ir pyksta.
Jei jie mus pažintų, žinotų, kad mes čia gyvename ir esame dori žmonės, tas pyktis išnyktų“, – kalba A.Farazas.
Su kaimynais lietuviais pakistantietis teigia sutariantis puikiai ir laisvalaikiu mėgstantis su jais bendrauti.
„Jei namie per šventes ar šiaip ką įdomesnio gaminame, mes tikime, kad reikia dalintis su kaimynais. Kai anksčiau dar gyvenau kitoje vietoje, kartą ėjau pas kaimynę pasiūlyti jai maisto. Iš pradžių, atrodo, ji nesuprato, kodėl. Nors pas mus visi suprastų – kad kaimynai su kaimynais dalinasi, bendrauja. Bet galiausiai išsiaiškinom ir viskas buvo gerai“, – sakė A.Farazas.
Nors dažnai gamina savo kultūros patiekalus, pakistanietis teigia pamėgęs ir Lietuvoje mėgstamą maistą – kibinus, šaltibarščius. Nors apskritai jam maistas čia atrodo per švelnus – jo krašte, teigia, daug aštresnis. Ragavo A.Farazas ir cepelinų, nors ne tokių, kokius įpratę valgyti lietuviai.
„Kadangi musulmonams neleidžiama valgyti kiaulienos, man lietuviai draugai sako: „Sunku su tavim“. Bet padaro cepelinų su vištiena. Tai man jie labai patinka“, – sako A.Farazas.
Pakistaniečio teigimu, jo namai dažnai pilni svečių: užsuka ne tik kaimynai, bet ir Lietuvoje pažinti draugai iš universiteto. Šeima ir pati stengiasi pažinti Lietuvos kultūrą: dažnai lanko muziejus, bažnyčias, stengiasi daug bendrauti su žmonėmis, skaito lietuvišką literatūrą. Kartais A.Farazas užsiima ir vertėjo darbu.
Vis dėlto, kad ir koks būtų užimtas, pagal islamo papročius A.Farazas kasdien penkis kartus per dieną meldžiasi. Jam tai yra svarbu: anot A.Farazo, jis kas kartą susimąsto, kokius gerus darbus padarė nuo paskutinės maldos, ir tai jam padeda bėgant dienai priimti teisingus sprendimus, rinktis teisingą kelią.
Į „Facebook“ gauna žinučių apie sprogimus
Paklaustas, kokie lietuvių būdo bruožai jam krito į akį, pakistanietis teigė, kad jį sužavėjo lietuvių meilė krepšiniui.
„Buvau su draugais ne kartą žiūrėti krepšinio. Kai tauta išeina iš namų į lauką, švenčia, tokia vienybė atrodo labai bendruomeniškai. Kaip ir kartu giedamas himnas. Visa tai labai vertinu ir man labai patinka, kai visi švenčia kartu“, – sako A.Farazas.
Taip pat jis teigė pastebėjęs, kad su lietuviais sunku iškart užmegzti pokalbį: pirmiausia reikia užsitarnauti pasitikėjimą. Tada jau galima maloniai bendrauti ir rasti draugų. Jis pripažino, kad pirminius sunkumus bendraujant gali lemti ir lietuvių įgimtas nepasitikėjimas kitų kultūrų žmonėmis.
„Yra mitų apie musulmonus arba užsieniečius, kartais jie gal ir bijo. Suprantu, kad jie mažai žino apie mus. Arba jei žino apie islamą, tai žino apie grupes, kurios islamo vardu daro blogybes. Tai galvoja, kad mes tokie patys. Bet kai susipažįsta su mumis, jokių pykčių nebelieka. Nes norint mus suprasti, reikia pažinti visą 120 metų mūsų bendruomenės istoriją. Jokių pykčių, jokio blogio pas mus nėra“, – akcentuoja A.Farazas.
Pakistanietis sakė mėgstantis pasiteirauti lietuvių, ką jie mano apie islamą.
„Man įdomu pasiklausyti žmonių komentarų. Kartą taksi važiuodamas paklausiau vairuotojo, kaip vertina islamo mokymą. O jis man atsakė – aš nenoriu apie tai kalbėti, aš ne toks, gal ne visi jie teroristai, bet man neįdomu. Tai va tokios sąsajos iš karto.
Jei kalbu apie islamą, kodėl jie iškart galvoja apie terorizmą? Aš sakau – aš nekalbu apie tai. Aš kalbu apie islamo gyvenimą, kad melstis penkis kartus per dieną, ar jums čia gražu atrodo, ar per daug, ar per mažai. Ką apie pasninką per Ramadaną manote. Ne apie tuos blogus dalykus. Negražu, kad žmonės tik tai su islamu sieja, bet ką padarysi. Gyvename čia, žmonės mus mato, gal pakeis požiūrį“, – sako A.Farazas.
Pasak jo, organizacija „Facebook“ tinkle irgi sulaukia piktų žinučių iš žmonių, kuriems islamas atrodo baisus.
„Kai feisbuke dedam nuotraukas, kartais būna komentarai „Sprogsit“. Iš tikrųjų aš visiems atsakingai sakau – niekada nesprogsim. Gyvensim draugiškai, gyvensim taikiai, visada laikysimės šalies įstatymų, kaip ir lietuviai“, – sakė A.Farazas.
Kai feisbuke dedam nuotraukas, kartais būna komentarai „Sprogsit“.
Pokalbio pabaigoje užduodu A.Farazui paskutinį klausimą – ką jis labiausiai norėtų akcentuoti ir pabrėžti būsimiems interviu skaitytojams?
„Noriu, kad suprastumėte, ką mes darome, kad reikia islamą suprasti, koks jis iš tikrųjų yra. Mūsų bendruomenės dvasinis lyderis pasaulyje pažįstamas kaip taikos ambasadorius, susitinka su parlamentų pirmininkais, premjerais. Ir jis visur kalba apie taiką. (…) Islamas niekaip neturi būti sulyginamas su terorizmu. Islamas pirmiausiai yra taika ir taškas“, – sako A.Farazas.
Prieš 2019 m. sausio 1 d. naktį į švarinimosi akciją A.Farazas žada kviesti ir lietuvius savanorius. Visuomenė, prie kurios kūrimo nori prisidėti „Ahmadija“, yra tokia, kurioje švarinimosi akcijos vyksta nuolat, o Katedros aikštę tvarkančių musulmonų nesaugo apsauga. Bet ar pavyks „Ahmadija“ asociacijai ir jos vadovui įtikinti lietuvius, kad islamas – tai taikos religija, parodys tik ateitis.
