– Kas yra muzikos terapija?
– Muzikos terapija – terapinė veikla, kurios metu kaip priemonę pasiekti tam tikriems terapiniams tikslams pasitelkiame muziką. Ypač svarbus kliento bei muzikos terapeuto bendradarbiavimas, santykis, aiškūs terapiniai tikslai.
– Kaip atrodo šis užsiėmimas?
– Na, ganėtinai kūrybiškai. Kartais jautriai, subtiliai, tačiau gali atrodyti ir dinamiškai, su daug garso ir judesio. Žmonės dainuoja, groja, improvizuoja, kalba.
– Tai grupinis ar individualus užsiėmimas?
– Muzikos terapija gali vykti ir grupėje, ir individualiai.
– Kiek laiko trunka viena muzikos terapijos sesija?
– Įprastai dirbant su suaugusiu asmeniu, viena sesija trunka vieną valandą, o jų rekomenduojama turėti bent dvylika.
– Kokio žanro muzika naudojama terapijos metu?
– Gali būti naudojama įvairių žanrų bei stilių muzika. Nuo klasikinių kūrinių, kurie dažniau naudojami receptyviosios muzikos terapijos metu, kai muzikos yra klausomasi, iki dainuojamų populiariosios muzikos dainų, dainuojamosios poezijos, improvizacijų ar roko, džiazo, folkloro muzikos.
– O kokie metodai taikomi muzikos terapijoje?
– Dažniausiai naudojami muzikos terapijos metodai: improvizacija, muzikos kūrimas, muzikos atlikimas, muzikiniai žaidimai. Aš naudoju dainų rašymą, kada drauge su klientu sukuriame jam svarbią terapinę dainą, tekstą ir muziką arba sukuriame terapinį tekstą pagal žinomos dainos melodiją.
Atsižvelgiant į kliento poreikius bei galimybes, gali pasireikšti ir muzikos terapeuto kūrybiškumas, pasiūlant tam tikras muzikines veiklas.
– Kam gali būti taikoma muzikos terapija?
– Muzikos terapijos klientų grupės ir taikymo sritys gali būti labai įvairios – nuo naujagimių iki garbaus amžiaus žmonių. Pati muzikos terapija skirstoma į neonatalinę (skirtą neišnešiotiems naujagimiams), paliatyvią (skirtą vyresnio amžiaus žmonėms), taip pat neurologinę, bendruomeninę, GIM (lydimoji vaizdinių muzikos terapiją), vibroakustinę ir kitas.
Nuo vaikų iki suaugusiųjų apimamas visas spektras muzikinių veiklų, kurių pagalba siekiama įgyvendinti tam tikrus psichinės, emocinės, fizinės sveikatos gerinimo tikslus. Taip pat – gerinti kognityvinius, funkcinius ar socialinius įgūdžius.
– Kokių sutrikimų žmonėms naudinga užsiimti šia veikla?
– Tyrimai rodo, kad muzikos terapija gali būti naudinga žmonėms, sergantiems demencija, vėžiu, Parkinsono liga. Taip pat ji gali padėti visiems, patiriantiems nerimo, nuotaikos sutrikimus, lėtinius ar ūminius skausmus, turintiems autizmo spektro sutrikimą, priklausomybes, ar žmonėms su mokymosi negalia.
– Ar žmonės, kuriems nėra diagnozuota jokia liga, gali lankyti muzikos terapijos užsiėmimus?
– Žinoma! Pas mane labai dažnai ateina žmonės, kuriems tiesiog svarbi jų emocinė sveikata.
– Ar šiai terapijai reikalingi kokie nors muzikiniai gebėjimai?
Pas mane labai dažnai ateina žmonės, kuriems tiesiog svarbi jų emocinė sveikata.
– Muzikinis pasirengimas ar muzikinė patirtis nėra būtina. Visi instrumentai yra lengvai valdomi. Galbūt svarbu, kad žmogui apskritai patiktų muzika ar muzikuoti, būtų smalsu. Mano praktikoje buvo žmonių, kurių gyvenime muzika neturėjo didelės reikšmės, tačiau pabandžius, susipažinus jie atrado santykį, pritaikė muziką kasdieniniame gyvenime.
– Ar tai – nauja gydymo priemonė?
– Rašytiniuose šaltiniuose muzikos poveikis sveikatai minimas dar 1500 metų prieš Kristaus gimimą. Ir kiekvienoje epochoje aptinkama sveikatos gerinimo apraiškų, pasitelkiant muziką. Šiais laikais daugėja empirinių tyrimų apie muzikos terapijos taikymą bei poveikį, todėl manau, kad susidomėjimas šia tema tik auga.
– Kada Lietuvoje atsirado muzikos terapija?
– Prieš maždaug 30 metų, kai pradėjo atsirasti ja besidominčių žmonių, kaip ilgametės muzikos terapijos praktikės Vilmantė Aleksienė, Jautrė Šinkūnienė, Loreta Kačiušytė-Skramtai, Aldona Vilkelienė, Solveiga Zvicevicienė. Pirmieji Lietuvos muzikos terapeutai studijavo Norvegijoje ir įgiję žinių pradėjo veikti Lietuvoje. O 1997 metais Lietuvoje buvo įsteigta muzikos terapijos asociacija.
– Ar tai – veiksminga gydymo priemonė?
– Veiksminga tiek, kiek dera muzikinės veiklos su terapiniais ar sveikatinimo tikslais. Įsivertinus kliento galimybes, muzikos terapeutas parenka konkrečias veiklas ir nuosekliai stebi visą terapinį procesą, kurio pabaigoje vertina pokytį.
Pavyzdžiui, vienas iš muzikos terapijos tikslų gali būti padėti žmogui atsistatyti po insulto. Tuomet per 12 muzikinių užsiėmimų siekiama atstatyti gebėjimą judėti, pajudinti ar kilstelėti ranką. Siekiant šio tikslo, klientas pakviečiamas muzikuoti drauge – į palatą atnešamas mažas klavišinis instrumentas.
Galbūt pradžioje klientas tik sieks instrumento, gal visai neturės intereso, tačiau, užmezgus ryšį, įvyksta tikrai labai daug žmogui reikšmingų pokyčių. Jau, žiūrėk, per ketvirtą užsiėmimą terapeutas dainuoja, o klientas spaudžia vieną natą pritardamas. Svarbu įvardinti, ko yra siekiama, o paskui kelias nuo taško A iki taško B dažnai būna labai kūrybiškas ir skambus.
– Ar medikai bei psichologai pripažįsta muzikos terapiją kaip efektyvią gydymo priemonę?
– Vis dar iškyla diskusijų šia tema, tačiau situacija sparčiai keičiasi, kasmet parengiama vis daugiau muzikos terapijos magistrų, kurie savo darbais atskleidžia muzikos terapijos naudą ir efektingumą.
– Koks pacientų grįžtamasis ryšys apie muzikos terapijos seansus?
– Dažniausiai teigiamas. Žmonėms muzika asocijuojasi su švente, įkvėpimu, kažkuo nekasdienišku.
– Kaip muzika padeda išspręsti žmonių problemas?
– Patys žmonės sprendžia savo problemas, muzika yra tik priemonė, kaip geriau save pamatyti, pajusti, patirti naujai.
Žmonėms muzika asocijuojasi su švente, įkvėpimu, kažkuo nekasdienišku.
– Kuo muzikos terapija skiriasi nuo kitų muzikos veiklų?
– Muzikos terapija skiriasi nuo muzikinio užsiėmimo arba tiesiog muzikos klausymosi savo terapiniais tikslais ir į juos orientuotomis veiklomis. Nėra tikslo išmokyti ar sukurti. Mes per muziką siekiame atliepti žmogaus poreikius, padėti jaustis geriau, padėti sveikti.
– Kaip Jūsu gyvenime atsirado muzikos terapija?
– Iš poreikio judėti, smalsumo. Darau tai, kur matau prasmę – gilinuosi į muzikos terapiją bei vokalo psichoterapiją.
– Kokių sunkumų patiriate šiame darbe?
– Muzikos terapeutui svarbu rūpintis ir savo emocine, psichine bei fizine sveikata. Kai pavyksta išlaikyti asmeninį balansą ir pasiseka dirbti palaikančioje, profesionalioje komandoje, visi kylantys sunkumai yra sprendžiami, o jų, kaip ir kiekviename darbe, yra įvairiausių: perdegimas, nuovargis, nesusikalbėjimas ir t.t.
– Ar tiesa, kad išvykstate į užsienį studijuoti vokalo psichoterapijos?
– Taip, nuo rudens pradedu mokytis vokalo psichoterapijos pas vokalo psichoterapijos pradininkę, profesorę Diane Austin, kuri Niujorke yra įsteigusi muzikos psichoterapijos centrą. Ji rengia dviejų metų sertifikuotus vokalo psichoterapijos mokymus Braitone (Anglija) muzikos terapijos magistrams.
– Be muzikos terapijos vedate „Laisvo oro choro“ užsiėmimus savo studijoje „Vokologija“. Kas tai?
– Per savo turimus muzikinius įgūdžius ieškojau būdo, kaip labiau pažinti žmogų. Apskritai, man žmogus įdomus kaip reiškinys. Baigusi muzikos terapijos studijas, įkūriau erdvę, kurioje kiekvienas save gali tyrinėti per balsą, kurti glaudesnį santykį su savimi, pamatyti bei išgirsti save naujai.
Į „Vokologiją“ ateina įvairiausių žmonių: mamos, tėčiai, įmonių vadovai, terapeutai. Mes dainuojame, kalbame, judame, įrašinėjame, stebime bei koncertuojame.
– Kaip kilo idėja sukurti „Laisvo oro choro“ užsiėmimus?
– 2009 m. nuvažiavau į Bobby McFerrino meistriškumo mokymus Estijoje, o 2019 m. – į trijų dienų mokymus Osle pas Rhiannon, ilgametę Bobby McFerrino bendražygę. Ten pamačiau grupinės improvizacijos balsu metodą. Iki šių man reikšmingų susitikimų turėjau tik pojūtį, kaip norėčiau dainuoti su žmonėmis, o ten pamačiau, kad mano turimas pojūtis jau turi formą – šie žmonės jau tai daro.
„Laisvo oro choro“ idėja tokia, kad visi norintys dainuoti ir improvizuoti gali veikti šioje formoje. Be to, kiekvienas turi galimybę patirti skirtingus muzikinius uždavinius, kaip pagrindinio ritmo laikymas, prisiderinimas prie kito, melodijos dainavimas, improvizacija.
– Kaip „Laisvo oro choro“ užsiėmimai susiję su muzikos terapija?
– Žvelgiant iš muzikos terapijos perspektyvos, tai tam tikras bendruomeninės muzikos terapijos atitikmuo. Dainuodamas grupėje žmogus patiria alternatyvų veikimo visuomenėje modelį. Jei žmogui būdinga kontroliuoti, dominuoti arba atsitraukti, nutilti, tai anksčiau ar vėliau pasireiškia muzikuojant su kitais. „Laisvo oro chore“ pakviečiu žmones patirti save kitaip, per tam tikrą muzikinę užduotį veikti naujai.
– Kodėl jums svarbi ši veikla?
– Supratau, kad mane motyvuoja net ir niekada nedainavusiam žmogui padėti surasti formą, kaip skambėti ir kaip su tuo skambėjimu būti. Balsas žmonėms dažnai yra gana intymi tema, prie kurios prisilietus atsiskleidžia puokštė įsitikinimų, nuoskaudų ir kartu atradimų.
– Kokią įtaką žmogaus balsas daro psichologinei sveikatai?
– Balsas yra žmogaus pagrindinė komunikacijos priemonė, pagal kurią žmogus liudija savo buvimą, išreiškia save, užmezga ryšį su kitais. Kai nepavyksta išreikšti savęs, išgirsti savo poreikių, įvardinti juos, užmegzti ryšio su kitais, gali kilti emociniai ar net psichologiniai iššūkiai.
