Tačiau savame kieme skandalai tik prasideda, bet toli gražu nesibaigia. Kaip tokie vidaus konfliktai matomi ir vertinami už valstybės ribų? Pokalbis „Savaitėje“ su viešųjų ryšių ekspertu Mykolu Katkumi.
– Kokia šitų dviejų ministrų skandalų kaina premjero ir vyriausybės reputacijai?
– Nuo metų pradžios pastebima labai aiški tendencija, kad Lietuvos žmonės nori pokyčių politinėje sistemoje. Ir kiekvienas toks skandalas, į kurį įsivelia arba yra įveliama valstybė, vyriausybės nariai, atstovai, kenkia ne tiek atskiroms politinėms partijoms, pavyzdžiui, V.Baltraitienei arba Darbo partijai, o, visų pirma, tai kenkia visai vyriausybei ir vyriausybės vadovui. Visiškai akivaizdu, kad kiekvienas toks skandalas artėjant rinkimams tik patvirtina žmonių nuostatą balsuoti už kažką kitą, kas nėra valdančiojoje koalicijoje, ar tai būtų konservatoriai, ar tai būtų valstiečiai-žalieji, ar gal net Liberalų sąjūdis, bet balsuoti prieš dabartinę valdžią, kad tokie dalykai vyktų.
Be jokios abejonės, dabartiniu metu prezidentė, niekada per daug nemėgusi, yra išėjusi į tokią atvirą opoziciją su valdančiąja dauguma, ir akivaizdu, kad ji naudojasi tais skandalais, prikišamai parodydama, kad, jos nuomone, dabartinė valdančioji dauguma nėra geriausias pasirinkimas šiuose rinkimuose.
– Bet iš kitos pusės, kaip jūs vertinate abiejų šitų ministrų, kurie dabar yra patekę į skandalą, viešąją komunikaciją?
– Turime du labai skirtingus skandalus. Vienu atveju, aš kalbu apie medžiokles, kuris yra tų visų besitęsiančių skandalų žemės ūkio sektoriuje dalis, ir šitame skandale yra akivaizdu, kad su komunikacija nebuvo susidorota. Iš pradžių neigta, paskui teigta, paskui teisintasi, tikrai situacija tokia gana juokinga atrodo. Visi supranta, kad greičiausiai ten nieko ypatingai blogo neįvyko, visi puikiai supranta, kad medžioklės, žvejybos, pavyzdžiui, G.Bushas net į savo rančą veždavosi kitų valstybių vadovus – tai yra visiškai normali politinė praktika.
Politikoje dažnai sakoma, kad ne taip svarbu, kas įvyko, bet kaip tu į tai sureagavai, tai ta reakcija, kažkoks blaškymasis tarp įvairių versijų rodo, kad, matyt, kažkas buvo negerai. Žinoma, žiniasklaida džiaugiasi, smaginasi tas istorijas keldama į viešumą, ir tokiu būdu linksmindama mus, tautą.
– Ir vis labiau klampindama ministrę.
– Ir vis labiau klampindama ministrę. Pono J.Oleko skandalas yra truputėlį kitoks. Visų pirma, tai Lietuvoje yra labai sudėtinga situacija su viešaisiais pirkimais. Ir akivaizdu, kad tų problemų turbūt neišvengiama ir krašto apsaugos sistemoje. Iš kitos pusės, šita istorija yra šiek tiek keistoka, nes paprastai Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT) būna ta institucija, kuri suranda pažeidimus ir paskui juos viešai paviešina, šiuo atveju, kaip bent jau viešoje erdvėje buvo skelbta, pati kariuomenė surado tuos pažeidimus, kreipėsi į Generalinę prokuratūrą.
Nuo metų pradžios pastebima labai aiški tendencija, kad Lietuvos žmonės nori pokyčių politinėje sistemoje.
Dar daugiau, kai Generalinė prokuratūra nerado nusikaltimo sudėties, kariuomenė apskundė tą Generalinės prokuratūros sprendimą. Ir jau tada Generalinė prokuratūra kreipėsi į VPT išnagrinėti, ir tada staiga, praėjus dviem su puse metų, išeina toks pranešimas spaudai, kurio pirmos turbūt septynios eilutės yra kaip naujienų portalo antraštės – šaukštai už tiek, kitas – už tiek, auksiniai šaukštai ir t.t. Ir akivaizdu, kad tokioje įtemptoje politinėje situacijoje kaip prieš rinkimus, tai sukelia didžiulį sprogusios bombos įspūdį, kurioje ministrui tenka eiti į absoliučią, visišką gynybą. Tačiau kyla ir kitų klausimų, kodėl tai viešinti reikėjo prieš rinkimus?
Ir kitas dalykas, kas mane labiausiai į šitą temą įvėlė ir labiausiai sunervino, yra tai, kad vis dėlto mūsų tarptautiniai partneriai labai ilgai kalba, kad mums reikia didinti savo asignavimus gynybai, ir šioje situacijoje tikrai po Ukrainos įvykių Lietuva pirmą kartą pasiekė bendrą susitarimą, kad reikia didinti išlaidas gynybai iki NATO standartų.
Tai Rusijos propaganda visose vietose, dabar matome, tai vyksta Švedijoje, visą laiką labai nuosekliai dirba, viskas daroma, kad tik tie įsipareigojimai NATO nebūtų įgyvendinami, ir kad tik NATO aljansas nestiprėtų, nes kuo mažiau NATO, kaip supranta Rusija, tuo daugiau yra Rusijos galios. Tai štai, mano nuomone, tokioje jautrioje situacijoje, kai mes matome, kas darosi už sienos, kai už sienos vyksta didžiuliai kariniai mokymai, vis dėlto prieš rinkimus metant į tokią įelektrintą erdvę tokius pareiškimus, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, nėra visiškai tiesa, nes pati kariuomenė susivokė ir kreipėsi, mano nuomone, kai kuriems valstybės tarnautojams reikėtų šiek tiek daugiau atsakomybės jausti.
Aš manyčiau, kad vis dėlto pareigūnai turėtų suprasti, kad mes gyvename ne karo, bet informacinio karo sąlygomis su Rusija. Ir kiekvienas mūsų suklydimas bus ištiražuojamas daugybėje kitų vietų. Galbūt verta tuos savo pastebėjimus dėl pirkimų, ypač, jeigu jie neįgyvendinti, pasakyti gal truputėlį tyliau.
– Aš, kai jūsų klausausi, galvoju, ar visa šita priešrinkiminė Lietuvos situacija – ir dabar, kas yra įvykę, ir šiek tiek anksčiau, kas vyko – jums neprimena tokio mūšio lauko su tarsi trimis frontais – vienas Daukanto aikštėje, kitas – Nepriklausomybės, o trečias – V.Kudirkos?
– Žinote, čia pas jus labai mažai tų frontų, pasakyčiau, man atrodo, tų frontų gerokai daugiau. Aš manau, taip, mes tarpusavyje konkuruokime, pykimės ir politikuokime, bet vis dėlto reikia prisiminti – tarptautiniai ryšiai, tarptautiniai santykiai ir užsienio politika dar niekada Lietuvos valstybėje nebuvo tokie svarbūs nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Nuo to laiko, kai mes įstojome į NATO ir ES, mes 10 metų galėjome tarptautinę politiką pamiršti, ką mes iš esmės ir padarėme, išskyrus kelis bandymus. Šiais metais mes esame tarptautinės politikos dalis ir tik išlikdami vieningi mes galime kažkaip savo laivą išsaugoti visame šitame griaudžiančiame vandenyne.
Ačiū jums už šitą pokalbį.
