Projektui „Dovana Lietuvai“ seserį Viktoriją kalbinom apie pradėtas steigti klases Ukrainos vaikams, amžinus babos principus, kuriais ypač turėtume kliautis šiandien, ir viltį.
– Jei anksčiau reikėdavo pagalvoti, ko atsisakyti per gavėnią, dabar pats gyvenimas ant lėkštutės atneša iššūkių, tik spėk atsiliepti.
– Vos paskelbus iniciatyvą „Stiprūs kartu“ (https://stipruskartu.lt/lt/) žmonės paaukojo pusantro milijono eurų Rusijos užpultai Ukrainai. Tai buvo pradžia liudijimo, kaip galime greit susitelkti. Aukoti ne tik iš pertekliaus, bet ir iš to, ką turim ar ko patys atsisakom.
Kad pajėgtume atlikti savo pareigas, būtume dėmesingi vaikams, seneliams ir ligoniams, pasninkui galime pasirinkti riboti skaitomos informacijos srautą.
Mūsų kasdienis kruopščiai atliktas darbas, gerumas artimui ir išlaikytas blaivus protas dabar – tinkamiausias būdas neleisti agresoriui apimti mūsų jausmų, minčių.
Atsiimkime savo gyvenimą, nuraminkime pirmiausiai savo širdis.
Jeigu visą gavėnią nepirksiu saldainių, tikriausiai susitaupys visai nebloga suma, kuria labai konkrečiai prisidėsiu prie pagalbos kenčiantiems žmonėms. Tačiau gavėnia ne vien apie saldainius. Pvz., šįryt kalbėjomės su seserimis apie pasiruošimą priimti karo pabėgėlių šeimas. Vadinasi, bus natūralaus, neprisigalvoto, nepatogumo.
– Kodėl telkdama valstybines ir privačias ugdymo įstaigas mokyti karo pabėgėlių vaikus akcentuojate ugdymą?
– Per imigracijos repeticiją, kai pradėjome savanoriauti su kirtusiųjų Baltarusijos sieną vaikais, buvo akivaizdu, kad teikti pirminę humanitarinę pagalbą Lietuva pasiruošusi, bet viskas tuo ir baigiasi.
Ukrainos vaikų ugdymas leistų jiems greičiau susigrąžinti paprastą vaiko gyvenimą, jaustis priimtais mūsų bendruomenės, visuomenės nariais. Leistų kiekvienam kurti gėrį, kurio visi trokštame, nes gal greit būsime ne 3, o 6 milijonai, kaip sakė kroatė Maja.
– Kaip sekasi ieškoti ukrainietiškai ir rusiškai kalbančių mokytojų?
– Pradėjome vakar, o šiandien jau dvi turime. Viena dar tik keliauja, nežinome, ar jai pavyks sėkmingai pabėgti iš Ukrainos, tad meldžiuosi už ją ir laukiu. O kita yra Vilniuje – irgi nuo karo į Lietuvą pasitraukęs žmogus.
Kas būtų geriausia dovana Lietuvai? Pasidalinkite savo idėja!
Daželio „Mažutėliams“ salę pertvarkėme, kad tiktų ugdymui, atradome dar pora laisvų klasių, tad vien mums reikia 6 mokytojų, kurie kalbėtų ukrainiečių, rusų kalbomis. Jeigu, neduok Dieve, Ukraina bus užimta, jie bus tie, kurie užaugs ir atsikovos savo šalies laisvę.
–Kaip įsivaizduojate vaikų iš Ukrainos ugdymą?
– Manau, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai turėtų būti ugdomi jų gimtąja kalba. Nežinau, ar būtume pajėgūs tai užtikrinti pradinukams, tačiau juk Lietuvoje yra nemažai rusiškų mokyklų, kurios gana tuščios. Gal ten galima padaryti ugdymą ir ukrainiečių kalba?
Dėl vyresnių klasių mokinių man kol kas sunku pasakyti, tačiau būtų gerai visus mokyti jų kalba, tikintis, kad karas neužsitęs ir jie grįš toliau mokytis į savo šalį.
Dabar svarbiausia, kad kuo daugiau mokytojų sugrįžtų dirbti su vaikais į mūsų mokyklas po to, kai nusivylę savo darbu išėjo ar pakeitė darbo sritį.
– Kas dabar Jūsų prioritetas?
– Daryti gera, kurį galiu padaryti, ir neapleisti to, ką darome dėl savo vaikų. Girdžiu kritikos, kad labiau rūpinamės pabėgėliais, o mūsų pačių vaikai kaimuose neturi sąlygų, mokytojų, visko trūksta. Todėl ir sakau, kad turime mokyti visus vaikus, kokie tik yra Lietuvoje – ir turinčius specialiųjų poreikių, ir pabėgėlių, ir miesto, ir kaimo. Mūsų darželis yra viena iš kelių salelių, kur vaikai nėra rūšiuojami, nors tai daryti įmanoma visur.
– Neretai cituojate savo babą. Ką ji pasakytų šiandien? Pasikalbate mintyse?
– Pasikalbu. Kaip būti žeme. Kaip nepasiduoti savo baimėms, kad kiti galėtų pabijoti šalia.
Baba yra visų kartų moterų sukaupta išmintis, kuri gyva. Ir, manau, ypač dabar turime ja kliautis.
Su amžiumi šis jausmas stiprėja, leisdamas iš perspektyvos pažvelgti į tai, kas vyksta ir priimti tai, ko negaliu pakeisti.
Yra dalykų, kurie amžini. Mėgstame juos vadinti vertybėmis, bet tiksliau būtų – principai, kuriais vadovavosi mūsų promotės ir kurie nesikeičia.
Kiekviena moteris (gal ir vyras, tik aš esu moteris, todėl negaliu kalbėti vyrų vardu), kai nutyla ir įsiklauso, užuot vaikydamasi kaučerių, savyje gali atrasti tos babos išminties. Gal todėl mano baba tokia populiari. Kartais net pavydžiu jai patiktukų, kurių surenka daugiau už mane (juokauju).
Babai skirtas knygos „Ir tarp puodų vaikšto Dievas“ skyrius. Ji talpina savyje daug moterų, kurios man buvo artimos, augino, formavo.
– Kokie tie babos principai?
– Mes turime mylėti savo artimą. Ir viskas.
Kai prisigalvojame „kvarbatkėlių“ apie dvi Lietuvas, mūsų skirtumus ir pan., baba stabdo. Kiek čia tos Lietuvos? Turi mylėti savo artimą. Taškas. O kaip – vieta pasireikšti kūrybiškumai, originalumui.
Turime savo gal kiek nedraugišką legendą apie pabėgėlius kurdus, kurie, vargšai, be vietos, atrodo mums pavojingi. Kaip turime naratyvą apie Ukrainos žmones – tokius pačius, kaip mes. Jie išgyvena baisias represijas, baisų sukrėtimą, bet, kai atvažiuos ir apsigyvens pas mus, staiga pamatysime, kad ir jie – tiesiog žmonės ir turėsime juos su viskuo priimti.
Labai norėčiau, kad dabartinė situacija turėtų įtakos ir beprasmiam atbėgėlių per Baltarusiją laikymui nelaisvėje. Gal mums pagaliau taps taip brangu išlaikyti Irako, Afrikos atbėgėlius, kad leisime jiems eiti dirbti? Juk jeigu leidome žmonėms dar pusę metų pasilikti Lietuvos teritorijoje, nėra prasmės tiesiog laikyti uždarius.
Tapę ginklais kitos valstybės rankose prieš mus jie tuo pačiu – ir aukos. Protu suprantu, kad šitų pabėgėlių tragedija tarnauja kaip atgrasymas kitiems. Tačiau širdimi tai sunku priimti. Nes prieglobsčio prašymas visada buvo šventas. Neatsiliepdami į prieglobsčio prašymą, elgtumėmės nežmoniškai.
– Vis dėlto, rūšiuojam net ir vaikus.
–Nė vienas vaikas negali būti vertesnis už kitą, kad ir kokiomis aplinkybėmis patenka į mūsų šalį. Todėl aš didžiuojuosi mūsų darželio vaikų tėvais, kurie yra nepaprastai solidarūs ir kantrūs. Pagalvokite, gali nutikti, kad jų vaikai bus iškraustomi į salę, nes atbėgėliams atiduoda grupę, o kai tėvų paprašome dar daugiau mokėti už privatų darželį, nes reikės išlaikyti papildomas vaikų iš Ukrainos grupes, sako: „Gerai“.
Nepaprastai daug jautrių žmonių aplinkui – tyliai savanoriaujančių, dirbančių ir kuriančių mūsų Lietuvą.
Šiandien vienas žmogus parašė, kad ukrainiečių klasei duos 1000 eurų, nors dar net neturėjom sąskaitos, nebuvome pradėję rinkti lėšų. Esu labai jam dėkinga. Ukrainiečių kalba parašius apie planus mokyti jų vaikus, iš karto atsirado norinčiųjų padėti. Žmonių gerumas kas kartą paliečia.
– Paskelbta 2021-ųjų Tolerancijos žmogumi, apdovanojimą skyrėte savanorių komandai, dirbančiais su pabėgėlių vaikais. Kas jie?
– Keistuoliai, kaip ir aš pati! Ką galiu daugiau pasakyti apie žmones, kurie penkias dienas per savaitę dirba su vaikais, o šeštą – su pabėgėlių vaikais savanoriauja.
Tai socialinio darbo studentės, dirbančios labai sunkų darbą dienos centruose su sudėtingais vaikais ir paaugliais, o šeštadieniais važiuojančios pas mažylius į Ruklą. Muniras yra atsidavęs matematikos mokytojas, mokantis kurdų, farsi, kitas kalbas. Ilgai ir kantriai jis Rukloje savanoriavo, nes labai labai vargome su leidimais ne Europos Sąjungos piliečiui pas mus dirbti. Viliuosi, kad įdarbinti ukrainiečius mokytojus bus lengviau.
Su pabėgėlių vaikais savanoriauja Vilniaus universiteto, Mykolo Romerio universiteto, kitų aukštųjų dėstytojai, mokytojai iš tarptautinių, lietuviškų mokyklų ir darželių. Caritas padalinio „Teachers for refugees“ darbą koordinuoja mūsų idėjinis vadas Bartas, su kuriuo pradėjome šitą visą procesą.
Ukrainos žmonės pas mus gyvens, kiek reikės. O Baltarusijos sieną kirtę pabėgėliai, kaip supratau, bus grąžinti namo. Kai žinai, kas jų ten laukia, irgi yra labai baisu.
– Ką sunku toleruoti metų tolerancijos žmogui?
– Beprasmį smurtą, beprasmę kančią. Esu gana ūmaus būdo, ir kai matau, kad kažkas bukai daroma iš kvailumo, irgi būna sunku. Kiek galiu, valdau ūmumą.
– Priešus, beje, turėtume ne toleruoti, o netgi mylėti? Dabartinėje karo situacijoje paklausčiau – kaip?
– Mylėti priešus – ne glostyti palei plauką, o išlaikyti žmogiškumą net tada, kai sunku tai daryti. Todėl man svarbu, kaip Ukraina elgsis su belaisviais. Jeigu sugebės išsaugoti žmogiškumą ir orumą, tai bus didžiulė pergalė.
Aš niekada nekariavau ir neteko gintis, nors, žinoma, gali tekti, bet suprantu, kad labai sunku gyvenant širdplėša nepratrūkti smurtu. Labai viliuosi ir meldžiuosi, kad su paimtaisiais į nelaisvę Rusijos kariais būtų elgiamasi išlaikant žmogiškumą ir orumą. Parodant, kad jie užpuolikai, tačiau Ukrainos žmonės tik ginasi.
Nematau kito kelio kaip nesutikti su režimu, priešintis visais būdais, net gerumu.
Žinoma, mes labai palaikome Ukrainą ir fone tvyro nežinia, kaip bus su mumis pačiais. Turime NATO apsaugą, bet galiausiai gintis reikia patiems. Yra nerimo, kas bus toliau.
– Jums irgi?
– Nepasakyčiau, kad jaučiuosi rami. Visų pirma dėl vaikų. Nenorėčiau, kad joks vaikas augtų karo sąlygomis. Man labai graudu ir liūdna dėl to, kas vyksta.
Kita vertus, esame suaugę žmonės ir turime susitikti su savais iššūkiais, kurie brandins.
Tikiuosi, išgyvensim, bet labai neramu dėl visų pažeidžiamų žmonių, kurie negali apsiginti. Sukrėtė mažyčių sergančių vaikų, kurie buvo priversti palikti palatas ir slėptis slėptuvėse, nuotraukos. Dėl bombardavimų jie neteko būtinos medicininės priežiūros. Žinoti ir matyti tai labai sunku, nes visų pirma krinta silpniausieji.
– Ukrainoje ir Jūsų pačios šaknys?
– Mano močiutė gyveno Ukrainoje, nors aš pati niekada nesu buvusi šioje šalyje.
– Esame atkaklios kovos už laisvę liudininkai. Ko, Jūsų nuomone, patys išmokome per atgautos Lietuvos Nepriklausomybės metus ir ką galbūt reikėtų pasikartoti?
– Jau nebijom galvoti, ką galvojam. Nors dar girdžiu: „Nežinau, ką galvoti“. Tai rodo, kad už žmogų labai ilgai buvo galvota. Kaip tai nežinai, ką galvoti? Kad ir kvailai, galvok pats. Bandyk. Nes niekas kitas už tave nepagalvos.
Labai norėčiau, kad išmoktume pagarbiai vieni su kitais kalbėtis.
– Kaip mums sekasi?
– Manau, dar sunkiai, nes daug riksmo, nepagarbos. Girdimesni tie, kurie garsiai šaukia, agresyviai reiškiasi. Kita vertus, mokomės pagarbaus dialogo. Stebiu teigiamus pokyčius socialiniuose tinkluose, kur, atrodė, jau visiškai blogai. Bet jeigu pats brėži aiškią ribą ir kalbiesi tinkamu būdu, kitas taip pat atsiliepia.
Negalime sakyti, kad per 30 Nepriklausomybės metų kažko galutinai išmokome, nes nuolat mokomės: dialogo, dalintis, solidarumo, įsiklausymo, gyventi vieni su kitais, gyventi laisvėje, kurti savo šalį.
Kaip mokytoja matau mokymosi procesą – savo ir kitų. Manau, vis mokomės iš naujo nebenaudoti Dievo, religijos, kaip įrankio savo tikslams pasiekti. Nebūtinai politiniams, bet ir „auklėjant“ namiškius: „Dievulis mato!” ir pan. Laukiu pavasario bažnyčioje, kai bus daugiau sielovados negu politikos. Jaučiu maldos – kaip rupios, juodos duonos poreikį ir atgimimą. Dėl to ypač džiaugiuosi per 30 metų užaugusia nauja karta.
– Bet gal dabar ne melstis – veikti reikia?
– Malda nėra pakaitalas duonai, kuria gali pasidalinti, drabužiui, kuriuo gali aprengti kenčiantįjį. Malda stiprina atjautą ir kūrybingumą, kad turėtume drąsos priimti ir duoti.
Tai aišku, kad reikia melstis! Malda pirmiausiai veikia besimeldžiantįjį. Atbudina atjautą ir skvarbų žvilgsnį.
Jei meldžiamasi, kad kažkas praregėtų, tai irgi gerai. Bet pirmiausiai besimeldžiantis atranda šaltinį, išblaivantį žvilgsnį, nuvalantį baimę ir neviltį. Tie, kas meldžiasi, priima:
- dalykus, kurių negali pakeisti,
- sprendimus, kurie įpareigoja daryti visą, ką tik gali.
– Kas, Jūsų nuomone, būtų geriausia dovana Lietuvai šiandien?
– Linkėčiau vilties. Visų pirma žmonėms, kurie gyventi nenori. Jiems – vilties užsikabinti. Mums vilties, kad Lietuva, kaip jauna demokratinė valstybė, bręs ir ko dar nemoka išmoks.
Vilties švietimui, visoms kitoms sritims, kur dabar dega raudonos lemputės. Jeigu mes visi dirbsim, pasidarysim.
Kaip kasant daržą nematyti galo, kada tuos akmenis išrinksi, kada kas pasėta išaugs, svarbu ir netraukti tų gležnų daigų už ausų. Leisti stiebtis, tikint, kad patys augs. Kantriai laistyti. Taigi, vilties dirbti toliau, nesustoti.
Linkėčiau daugiau vilties dėl žmonių išganymo. Vilties, kad mes visi kartu galim gyventi – ne tik Lietuvos žmonės, bet ir einantys, praeinantys, ateinantys, išeinantys. Kad visiems mūsų žemė būtų vilties.
– Pastarąsias savaites ir kitokių minčių ataidi: kad Lietuva – amžinas pakraštys, keliavo iš rankų į rankas, o valstybingumas būdavo trumpalaikis. Abejonėse, kodėl staiga turėtų būti kitaip, irgi yra beviltiškumo.
– Žinoma, bent iš dviejų pusių nesame saugūs. Scenarijai gali kartotis. Blogis nėra originalus, jis eina savo pramintais šunkeliais. Tik meilė ir gerumas yra kūrybingi, vis randantys naujų kelių gelbėti gyvenimą. Turiu labai daug vilties, kad apsiginsim, nebeprarasim valstybingumo. Ir ji tikrai nėra vien įsikibusi į NATO.
Viltis mus moko ne tik žiūrėti į istoriją gailestingai, bet tikėti ateitimi.
Šviesos yra. Nes valstybės, kurių žmonės vieningi, išsilavinę, moka kalbėtis ir susitarti, nepasiimamos.
– Kuo remiasi Jūsų viltis?
– Mano viltis, sakyčiau, antgamtinė. Nežinau, kaip mūsų istorija toliau klostysis, tačiau pasitikiu Dievu. Mano viltis – kaip mestas į ateitį akmenukas. Į Dievišką ateitį, Amžinybę, kuriai nėra pabaigos.
Sako, vilkis geriausio, ruoškis blogiausiam. Tai apie apdairumą. Kita vertus, sveika pasikartoti, kad ne tik mūsų, bet ir agresoriaus būtis trapi. Nieko nėra amžino.
– Nieko nieko amžino nėra?
– Amžini babos principai! Ir meilė, kuri niekada nesibaigia.
Kas būtų geriausia dovana Lietuvai? Pasidalinkite savo idėja!
Projektą „Dovana Lietuvai“ inicijuoja „Perlas“.
