Vertindama Seimo rinkimuose dalyvaujančių politinių partijų programas N.Putinaitė susidarė įspūdį, kad politikams aukštojo mokslo klausimas yra nepatogus: „Nes jį keičiant galima sulaukti nemažai triukšmo. Keisti sunku, nes įsivelia akademinė bendruomenė – administracija, studentai“.
Politikų tikslai apsiriboja Lietuva
Mokslininkė išskyrė tris kriterijus – lokalinę, tarptautinę ir globalinę ambicijas – pagal kuriuos vertino programas ir sprendė apie politinių partijų keliamų tikslų mastą.
Lokalinė ambicija į aukštąjį mokslą, V.Putinatės teigimu, yra reikšminga sprendžiant vietinio lygmens problemas.
Visas aukštasis mokslas suvokiamas kaip paskirtis valstybės užsakymo reikmėms.
„Lokaline ambicija remiasi dauguma partijų programų“, – sako mokslininkė ir teiginį pagrindžia pavyzdžiais iš partijų programų. Jose, anot V.Putinatės, rašoma apie universitetų ir kolegijų paskirtį – rengti aukštos kvalifikacijos specialistus valstybės ūkio reikmėms arba kaimui, minimi valstybės ūkio plėtrai reikalingi specialistai.
„Visas aukštasis mokslas suvokiamas kaip paskirtis valstybės užsakymo reikmėms“, – konstatuoja VU TSPMI dėstytoja.
Socialinis prieinamumas, N.Putinaitės nuomone, yra kitas lokalus partijų išskirtas siekis.
„Pavyzdžiui, kuo didesniam skaičiui studentų suteikti nemokamą aukštąjį mokslą arba aukštojo mokslo studijos bus nemokamos, arba didinamas valstybės finansuojamų vietų skaičius“, – nuostatas iš politinių partijų programų skaito N.Putinaitė.
Neramina, kad aukštasis mokslas suvedamas į profesinio mokslo lygį.
Ji teigia radusi ir tokių nuostatų, kurioms įgyventi partijos neturi įgaliojimų: „Pavyzdžiui, pasižadėjimas periodiškai atnaujinti studijų programas. To partija tikrai negali daryti“.
N.Putinaitės nuomone, partijoms keliant tik lokalias ambicijas, nėra prasmės imtis universitetų konsolidacijos.
„Neramina, kad aukštasis mokslas suvedamas į profesinio mokslo lygį“, – sako mokslininkė ir pastebi partijų siekį profiliuoti ir specializuoti universitetus, kuris jos nuomone, nesiderina su pačia universiteto sąvoka.
Socialdemokratai nefinansuos socialinių mokslų
Kalbėdama apie tarptautinę ambiciją, N.Putinaitė teigia ją radusi tik dvejose partijų programose. Tokią ambiciją politologė apibūdina kaip aukštojo mokslo tikslą tapti konkurencingu valstybės varikliu tarptautiniu mastu.
„Keliamas tikslas turėti 2 universitetus [...] regiono lyderius, kita [partija] mini jau 2–3 nacionalinius universitetus, kurie galėtų konkuruoti tarptautiniu lygiu ar patekti tarp 100 geriausių Europos universitetų. Manau, tokia ambicija iš tiesų ir turėtų būti“, – tvirtina N.Putinaitė.
Pavyzdžiui, konservatorių programoje yra labai aiškiai išreikšta tarptautinė ambicija, bet visi aukštojo mokslai tikslai yra nukreipti į ekonomiką.
Globalios ambicijos, kuri reiškia Lietuvos aukštojo mokslo, jo idėjų įtaką pasauliui, N.Putinaitė neatrodo nei vienoje partijų programoje.
„Aukštajam mokslui keliami tikslai dažniausiai susiję su ekonomine gerove“, – tokią išvadą daro mokslininkė.
„Pavyzdžiui, konservatorių programoje yra labai aiškiai išreikšta tarptautinė ambicija, bet visi aukštojo mokslai tikslai yra nukreipti į ekonomiką“, – sako N.Putinaitė.
Socialdemokratų programoje mokslininkė teigia radusi dviprasmybę. Anot jos, partija neketina finansuoti studijų socialinių mokslų studentams, tačiau kelia aukštas tikslus socialiniams mokslams, pavyzdžiui, sprendžiant aktualias valstybės problemas.
„Man kyla klausimas, kaip nenumačius vietų socialiniams mokslams galima sukurti tyrėjų, kurie tas problemas spręstų“, – svarsto VU TSPMI politologė.
Ji taip pat apgailestauja, kad aukštasis mokslas netapatinamas su valstybės demokratijos stiprinimo varikliu.
„Turint galvoje, kad Europoje, pasaulyje, netgi šalyse, kurios turi labai stiprias demokratijos tradicijas, [dabar] kalbama apie demokratijos krizę. Šis klausimas Lietuvoje dar aktualesnis, nes ir [demokratijos] tradicija daug trumpesnė“, – sako. N.Putinaitė.
