K.Milušauskaitė interviu 15min.lt papasakojo apie naktinį Londono gyvenimą ir lietuvių linksmybes.
– Sakoma, kad lietuviams svarbu tik prisigerti ir susimušti. Ar dažnai tenka išvesdinti pašėlusius tautiečius?
– Taip, pasitaiko, neslėpsiu. Tačiau viduje konfliktų būna labai retai. Apie agresyvius klientus daugiausiai kalba tie, kurių mes neįleidžiame. Kad reiktų išvesti, pirma reikia įsileisti. Apsaugos darbuotojai prie įėjimo labai atidžiai tikrina ateinančius. Jie gerai parengti perprasti žmogaus nuotaiką.
Yra žmonių, kurių metų metus neįleidžiame į vidų. Kai kurie pasitaiso, tada atšaukiame draudimą.
Jei kyla įtarimų ar kaip nors pasireiškia agresija, darbuotojas pasako, kad šį vakarą neįleis. Tai – psichologinis triukas, po kurio žmogus atsiskleidžia. Agresyvus puola, grasina, rėkauja. Akivaizdu, kad jis būtų tą padaręs viduje. Jei pasakius, kad neįleisi žmogus elgiasi ramiai, tampa aišku, kad jis atėjo ne bėdų kelti, o smagiai praleisti laiką.
Yra žmonių, kurių metų metus neįleidžiame į vidų. Kai kurie pasitaiso, tada atšaukiame draudimą. Ne tik lietuviai prisigeria ir mušasi. 25 proc. visos žmonijos alkoholio vartojimas sukelia agresiją.
– Kodėl emigracijoje pradėjote būtent pramogų verslą?
– Dar gyvendama Lietuvoje dirbau pramogų sferoje. Manau, mano įgūdžiai tinkamiausi tokiam darbui. Be to, esu žmogus, energijos pliūpsnį pajaučiantis į antrą dienos pusę ir naktį. Todėl pasirinkau šią sritį.
Prieš dešimtmetį pradėjau dirbti Londono naktiniame klube „Raduga“, kuris priklausė mano vyrui. Fotografuodavau, dirbau su reklama. Po truputį pradėjome rengti lietuviškus koncertus. Vėliau pradėjome ieškoti didesnių patalpų.
Mano vyras klubą įrengė tuo metu dar nelegaliems rytų europiečiams. Būdavo vienas vakaras per savaitę, kuomet žmonės susirinkdavo pašokti. Po truputį išsinuomavome didesnes patalpas, paskui – dar didesnes, kol nusipirkome savo ir pradėjome plėstis.
– Britai tvirtina, kad pasilinksminti išėjusį lietuvį lengva atskirti pagal aprangą. Ar tikrai tautiečiai į klubą išsipusto?
– Visiška tiesa. Britai rengiasi paprastai, laisvu stiliumi, o mūsiškiai puošiasi. Mergaitės ateina labai elegantiškos, gražios, pasitempusios. Anglų paprastumas turi įtakos jų išvaizdai, o mūsiškiai nori atrodyti išskirtinai gražiai.
Manau, rytų europiečiai dažniausiai dirba paprastesnius darbus, kuriuose nereikalaujama išskirtinė išvaizda. Savaitgaliais žmonės nori parodyti gražiąją savo pusę. Lietuviai klubuose dažnai atrodo, kaip iš elito vakarėlio ar nulipę nuo podiumo. Man tai labai gražu.
Ne tik lietuviai prisigeria ir mušasi. 25 proc. visos žmonijos alkoholio vartojimas sukelia agresiją.
– Ar sudėtinga išlaikyti klubą Londone?
– Nelengva, bet smagu. Kadangi daugėja naujų butų ir pastatų, Londone aplinka naktiniams klubams tampa nepalanki. Aplink klubus kyla gyvenamieji namai, į juos atsikraustę žmonės pradeda skųstis dėl garsios muzikos arba išeinančių ir triukšmą keliančių žmonių. Labai sunku atrasti vietą, kurioje toks verslas galėtų egzistuoti. Kai kurie klubai bankrutavo, nes aplink atsiradus gyvenamiesiems rajonams privalėjo keisti verslo specifiką arba parduoti patalpas.
Lietuviai kartais bando atsidaryti naujus klubus, tačiau neįvertina, kaip tai sudėtinga. Pirma turi mokėti suvaldyti publiką. Antra – išmanyti visus įstatymus ir vietos taisykles. Nėra taip, kad atveri duris ir nueini miegoti.
Tam, kad veikla būtų sėkminga, savininkai turi išmanyti viską, kas susiję su jų verslu. Nuo kokteilių sudedamųjų dalių iki apsaugos darbuotojo psichologinio ir fizinio pasiruošimo. Turi būti pasirengę bet kuriuo metu pakeisti bet kurį darbuotoją ir puikiai atlikti jo darbą. Šis darbas – mano aistra, turiu alkoholio licenciją, apsaugos darbuotojo licenciją, tad galiu be problemų laukan išprašyti kiekvieną triukšmadarį. Manau, vadovas privalo tai sugebėti.
– Į naktinį klubą dažnas ateina ieškoti antrosios pusės. Ar pastebite, kaip tai vyksta ir ar lietuviams sekasi taip susipažinti?
– Sekasi. Berniukai dažniausiai tuo tikslu ir renkasi į klubą. Tikrai nemažai porų susipažino po mūsų stogu, sėkmingai sukūrė šeimas ir augina vaikučius.
Jei atvirai, manau, kad lietuvių požiūris į santykius pagedo. Jiems šeima nebėra tokia vertybė, kokia būdavo anksčiau. Kadangi pažįstu savo klientus, puikiai matau, kaip šeimas turintys tautiečiai smaginasi ne su savo sutuoktiniais. Ir dar mus perspėja, kad kitą savaitgalį ateis su žmona/vyru, tad laikytume paslaptį. Ir mergaitės, ir berniukai daro taip pat. Vieną kartą lietuvė besilinksmindama pasakė, kad netikėtai atvažiavo jos vyras ir tuoj įeis į vidų, o tada kils bėdų. Tai išleidome ją pro galinį išėjimą, kad nesusipyktų.
Lietuviai dabar labiau pašėlę, nei anksčiau. Mes, žinoma, neišduodame paslapčių, nes tai ne mūsų kompetencija, bet viską matome. Dabar šeima – nebėra šventa ir kai kam tai atrodo normalu.
Lietuviai klubuose dažnai atrodo, kaip iš elito vakarėlio ar nulipę nuo podiumo.
– Vyrauja nuomonė, kad lietuves labiau žavi užsieniečiai vyrai nei lietuviai. Ką apie tai manote?
– Nepasakyčiau. Manau, lietuves žavi užsieniečių gebėjimas prieiti prie moters, mandagumas. Mūsų lietuviai didesni stačiokai, grubesni, kiek valdingesni.
Griebia už parankės, grūda į mašiną – „pasakiau namo“. Užsieniečiai sužavi tuo, prie ko lietuvės nėra įpratusios. Bet visgi manau, kad poras renkasi ne pagal tautybę, rasę ar religiją. Svarbu, iš kokios šeimos žmogus atėjo, kaip bendrauja, tad esu įsitikinusi, kad moterims rūpi tik vyro elgesys.
– Organizuojate įvairius renginius tarptautinei publikai. Lietuvių lankytojų per mažai?
– Ne, lietuvių publikos mums pakanka. Į „Radugą“ jie susirenka visada, o dabar, kai klubas uždarytas remontui, man kiekvieną savaitgalį skambina nuolatiniai klientai ir klausia, kada atsidarysime. Abu klubai specializuojasi skirtingose srityse.
Be to, „Studio 338“ yra kitoje tunelio pusėje nei rytų Londonas, kur daugybė lietuvių. Grįžti su taksi iš jo kainuoja brangiau. Taip pat šio klubo patalpos – per didelės kiekvieno savaitgalio lietuvių pasilinksminimams. Kaip ten bebūtų, mūsiškiams senasis klubas arčiau širdies ir jie mieliau eina į jį. Todėl ir turime du klubus.
– Konkuruojate su didžiausiais britų klubais. Kaip jums pavyko to pasiekti?
– Iš esmės, mes su vyru ne iš tų žmonių, kurie aklai siekia pelno, manau, čia ir slypi sėkmė. Taip, pinigai – neatsiejama verslo dalis, tačiau mes norime tobulėti.
Vis pradedame naujus projektus, bandome, kuriame, darome taip, kaip mums atrodo geriau. Per Naujuosius metus užėmėme ketvirtą vietą Anglijos geriausių naktinių klubų sąraše. Mes esame rimtas konkurentas „Ministry of Sound“ ir „Fabric“ (didžiausi ir geriausi naktiniai klubai Anglijoje, – aut. past.). Nemėginame būti į kažką panašūs, tiesiog pasikliaujame savo idėjomis. Turime lauko terasą, kokios nei vienas naktinis klubas neturi. Dieninių renginių metu ji – didelis privalumas. Be to, žmonėms patinka būti lauke.
– Ar per visus jūsų klubų egzistavimo metus lietuviai pasikeitė?
– Taip. Senieji klientai sukūrė šeimas, tad rečiau apsilanko, surimtėja. Nauji atvykstantys lietuviai dažniau renkasi elektroninę muziką, nei nostalgišką lietuvišką ar rusišką.
Kadangi pažįstu savo klientus, puikiai matau, kaip šeimas turintys tautiečiai smaginasi ne su savo sutuoktiniais.
– Kuo skiriasi lietuvių ir britų linksmybės?
– Skiriasi pomėgiai. Kas sutraukia tūkstančius anglų, nepritrauks tiek lietuvių. Elektroninė muzika Lietuvoje dar tik auga. Pasikviečiame garsiausius pasaulio DJ‘us, tačiau lietuviai jų nepažįsta, todėl ir neina. Jiems smagiausia savoje bendruomenėje, kur pažįstama aplinka, žmonės ir žinoma muzika.
– Kaip sekasi rasti darbuotojų naktiniams klubams?
– Tai keblus klausimas. Lietuviai dabar nebenori dirbti. Aš po studijų baigimo norėjau dirbti bet ką, kad tik būčiau nepriklausoma. Dabar jaunimas atvažiuoja iš Lietuvos su tėvelių įdėtais vokeliais. Jie tingi dirbti.
Tarkime, turim salės prižiūrėtojų pareigas. Jiems reikia surinkti tuščias taures salėje, prižiūrėti, kad nebūtų šlapios grindys ir panašiai. Į šias pareigas pretendavusi jauna pora išgirdo, kad reikės įeiti į tualetus apžiūrėti, ar švarios grindys, ar nėra stiklinių, ir aiktelėjo, bene pasibjaurėjo, susirinko daiktus ir išėjo. O jiems labai reikėjo darbo.
Niekur anksčiau nedirbę, anglų kalbos nemokantys jaunuoliai iš karto nori stoti už baro. Nesvarbu, kad nesusikalbėtų su klientais, jiems tai atrodo normalu. Įsidarbinę irgi dažnai slankioja kaip pabučiuoti. Tingi pasilenkti, nemato skirtumo tarp išplautų ir purvinų grindų.
Jų pirmi klausimai būna – koks užmokestis ir kiek valandų reikės dirbti. Nenori dirbti naktimis, savaitgaliais, nors ateina darbintis į naktinį klubą. Nesidomi siūlomomis pareigomis.
Ši karta tikrai labiau pagedusi, nei ankstesnės, familiariai bendraudami su potencialiais darbdaviais duoda bene suprasti, kad iškart nori būti direktoriais, naktimis ir šeštadieniais tikrai nedirbs, grindų neplaus ir panašiai. Aš pati plaunu grindis ir renku stiklines, nesuvokiu, kodėl reikia bijoti darbo.
– Kuo skiriasi klubinėtojai Lietuvoje ir Britanijoje?
– Skiriasi pasiruošimu. Lietuvoje prieš einant į klubą žmonės tai susiplanuoja: užsisako staliukus, planuoja laiką, atsideda pinigų. Britanijoje tai daroma ekspromtu. Va, sėdėjo bare ar namie, šovė į galvą ir nulėkė į klubelį. Kaip man kažkas yra sakęs „visi keliai veda į „Radugą“.
Dar čia lietuviai reikalauja daugiau dėmesio. Pavyzdžiui, jei įsigyja VIP bilietą, už jį nori gauti viską, nors jis reiškia tik įėjimą į klubą be eilės. Be to, Lietuvoje niekas po vieną į klubus nevaikšto, o čia – vaikšto. Atvyksta vieni, susitinka draugų, susiranda naujų, paplepa su barmenais.
