Šiuo metu šioje komandoje dirba 15 narų gelbėtojų. Beje, ne kiekvienas ugniagesys gali tapti naru. Šiam darbui reikia itin stiprios sveikatos, puikaus fizinio, psichologinio pasirengimo ir specialių įgūdžių. Valstybinei priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai narus gelbėtojus rengia Ugniagesių gelbėtojų mokykla.
Pasak S. Aramino, tik filmuose narų darbas gali atrodyti romantiškai. Gelbėdami kitus narai gelbėtojai neretai rizikuoja savo sveikata ar net gyvybe. Pavojų apstu, kai tenka giliai nerti į vandenį, nes narui gali sutrikti sveikata, yra tikimybė nuskęsti ar persismeigti ant kokio upėje ar ežere įmesto strypo. Beje, kai kurie ežerai ir upės, pasak narų, primena sąvartynus. Narams tenka patirti ir daug streso. Sunkiausia, kai reikia iš vandens traukti nuskendusius vaikus, o kartais ir suirusius skenduolių kūnus.
Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 6-osios komandos 1-osios pamainos nėrimo vadovas Andrej Orlovskij, narai gelbėtojai Mindaugas Valaitis ir Zbignev Marcinkevič sako, kad šiame darbe jiems yra tekę matyti visko. Beje, narais panoro tapti, nes nuo vaikystės juos visus viliojo vandenų gelmės. „Esame kaip vienas kumštis. Gerai vienas kitą pažįstame ir sutariame. Žinome, kad sunkiomis akimirkomis galime pasikliauti vienas kitu. Tai labai svarbu mūsų darbe,“ – tvirtina A. Orlovskij. Už drąsą ir ryžtą jis yra apdovanotas Ugniagesio gelbėtojo žvaigžde.
Rizika – neatsiejama narų darbo dalis. Nors gelbėjimo darbų metu į atmintį įstringa kiekviena akimirka, vyrai apie patirtus išgyvenimus nėra linkę daug pasakoti. Bet A.Orlovskij, naru dirbantis jau dvylika metų, neslepia, kad darbo pradžioje nardydamas vos neliko dugne: „Tąkart išsigelbėti padėjo žinios, nors jau buvo apėmusi panika. Buvau visai netekęs jėgų, per daugybę nendrių niekaip negalėjau pasiekti kranto. Tik kai atkabinau svorio diržą, iškilau į viršų. Ačiū Dievui, kad laiku susigriebiau, nusiraminau ir išplaukiau. Mintyse tą akimirką su visais atsisveikinau. Per sekundę prabėgo visas gyvenimas...“
Didžiausias džiaugsmas – išgelbėta žmogaus gyvybė. Tiesa, padėkos už tai narai dažniausiai nesulaukia. Prie to yra įpratę, todėl jų ir nepasigenda. Dažniausiai nuo žūties pavyksta išgelbėti nuo tiltų šokančius nelaimėlius, kuriuos jie vadina „šokėjais“.
„Nors žmonės ir šoka į vandenį, bet jame atsidūrę vis dėlto ima irtis kranto link. Dar neteko susidurti su tokiu, kuris imtų priešintis, kai jį trauki iš vandens. Kai vieno ištrauktojo paklausiau, kodėl šoko, atsakė, kad paliko mergina... Kiti taip gal elgiasi, kad kas nors gyvenime nenusisekė,“ – pasakoja jis. Narai prisimena įvykį, kaip su mergina upės krantine vaikščiojęs vaikinas puolė į vandenį. Rado jį už krantinės užsikabinusį, sušalusį ir šlapią. Pasak narų, merginą norėjęs pagąsdinti vaikinas pats buvo kaip reikiant išsigandęs. Skaudžiausia būna, kai kartais dėl neapgalvoto sprendimo vandenyje atsidūrusių žmonių išgelbėti ugniagesiams gelbėtojams nepavyksta.
Paklausti, kaip reikėtų elgtis, pamačius upėje ar ežere skęstantį žmogų, ugniagesiai narai pataria pirmiausia gerai įvertinti situaciją ir stengtis padėti. Jų nuomone, jei žmogus neturi gerų gelbėjimo darbų vandenyje įgūdžių, tai gali nuskęsti ne tik skęstantysis, bet ir jis pats. Pavyzdžiui, ant ledo įlūžusiam žmogui kartais užtenka numesti šaką, kad jis išsigelbėtų. Bet svarbiausia, kuo skubiau kviesti pagalbą ir skambinti pagalbos telefonu 112. Tai reikia padaryti prieš puolant gelbėti skęstančiojo. Nes būta atvejo, kai gelbėdamas žveją, jam į pagalbą skubėjęs žmogus ir pats ėmė skęsti. Kai nusprendė viduryje ežero skambinti telefonu, paaiškėjo, kad šis yra sušlapęs ir neveikia...
Narai pastebi, kad žmonės dažnai neįvertina rizikos ir viršydami greitį nuo kelio įskrieja į vandenį. Kaip tada elgtis? „Nepulti į paniką ir stengtis, atidarius duris ar langą, kaip nors išsiropšti iš mašinos. Beje, elektronika kartais veikia ir vandenyje. Teko matyti, kai po vandeniu buvusiame automobilyje degė šviesa,“ – pasakoja M. Valaitis.
Šios komandos 1-osios pamainos narai prietarais netiki ir talismanų neturi. Pasak narų, patikimiau jų darbe saugo gebėjimas teisingai įvertinti riziką ir tinkamai pasirinktos gelbėjimo priemonės.
