Redakcija atkreipia dėmesį, kad narkotikai platinami įvairiais būdais. Čia pateikiamas narkotikų prekeivio, dirbančio sostinėje, pasakojimas, todėl kai kurie pasakojimo elementai gali skirtis nuo kituose miestuose ar vietose naudojamos platinimo sistemos ar esamos padėties.
Pašnekovo tapatybė, jo prašymu, neviešinama, nes už interviu pateiktus faktus ir informaciją jam grėstų baudžiamoji atsakomybė. Siekiant išsaugoti šaltinio anonimiškumą, kai kurios pasakojimo detalės sąmoningai neįtrauktos į interviu, kad nebūtų atskleista jo tapatybė. Taip pat pakeisti kai kurie jo vartojami specifiniai žodžiai, kurie galėtų išduoti pašnekovą.
Pokalbio metu neretai būdavo nukrypstama nuo vieno klausimo prie kitos temos, todėl jis pateikiamas logiškai susistemintas, tačiau nekeičiant minties, faktų ir nuotaikos.
Pirmoje interviu dalyje pašnekovas pasakojo apie tai, kaip mokyklose ir tarp jaunimo platinami narkotikai, kaip susirandamas tiekėjas, kaip narkotikai perduodami gyvai arba slėptuvėse ir kaip tėvams galima būtų pastebėti, kad jų vaikai pradėjo vartoti kvaišalus.
– Kaip prasidėjo tavo, kaip narkotikų prekeivio, istorija?
– Mano istorija tokia, kad kai pirmą kartą nusiperki, pavartoji, padedi kažkur ant lentynos ir pamiršti. Tada kažkoks draugelis, kuris žino, kad tu kažkada pirkai, klausia tavęs to paties – „ar turi?“. Sakai, kad neturiu ir nepardavinėju. Ir tada prisimeni, kad ant lentynos esi palikęs. Tad grįžti namo, pasiimi visą tą ritinėlį ir sakai „turiu“.
Parduodi ir po pirmo pardavimo į narkotiką pradedi žiūrėti kaip į prekę, o ne svaiginimosi priemonę. Nes pardavęs ir „atsikapalinęs“ (dalį kiekio sau pasilikęs – red.) – iš to gauni daugiau naudos. Taip po pirmo pardavimo viskas ir prasideda.