Palaikų autentiškumas nustatytas Valstybinės teismo medicinos tarnybai atlikus DNR tyrimus bei kaukolės ir asmens fotografijų sugretinimus.
Birželio sukilimo dalyvis, partizanas, karys savanoris J.Streikus-Stumbras gimė 1923 metais.
Nuo 1941 iki 1958 metų aktyviai priešinosi sovietams, 1941 metais pradėjo slapstytis nuo sovietų valdžios, platino antisovietinius atsišaukimus.
Tų pačių metų birželio 24 dieną kartu su kitais Birželio sukilimo dalyviais nuo sovietų valdžios išlaisvino Antazavės miestelį.
1944 liepos mėnesį prisijungė prie tėvo vadovaujamo Žalgirio būrio, gavo slapyvardį „Stumbras“.
Po metų žuvus tėvui J.Streikus tapo Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos vado pavaduotoju, po dar dvejų metų paskirtas šios kuopos vadu.
1949 metų sausį J.Streikus paskirtas vadovauti Lokio rinktinės Džiugo tėvūnijai.
Partizanas dalyvavo daugkartiniuose ginkluotuose susirėmimuose su vadinamais stribais ir NKVD daliniais Lietuvos ir Latvijos teritorijose.
Jam sugauti buvo siūlomi dideli pinigai. 1950 metais į J.Streikaus kuopą buvo infiltruoti net du agentai, tačiau jų tapatybė buvo atskleista.
1958 metais kartu su savo jaunesniu broliu Izidoriumi Streikumi-Girėnu legalizavosi, jiems buvo garantuota neliečiamybė, tačiau sovietų valdžios buvo apgauti.
1961 metais sovietų valdžia brolius suėmė ir nuteisė: J.Streikų – mirties bausme, jaunesnįjį brolį – 15 metų kalėjimo.
J.Streikus-Stumbras sušaudytas 1962 metų rugpjūčio 17 dieną Vilniuje.
Jis 1998 metais pripažintas kariu savanoriu, po metų Krašto apsaugos ministerija jam suteikė kapitono laipsnį, o 2001 metais prezidentas apdovanojo Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
Anot istorikų, dėl Lietuvos laisvės aukojosi visa Streikų šeima: tiek tėvas Antanas, dalyvavęs dar nepriklausomybės kovose su bolševikais ir lenkais, partizanų rėmėja buvo ir mama Marcelė, suimta ir išvežta į Sibirą.
Taip pat ten atsidūrė ir Juozapo brolis Petras, 1947 metais miręs lageryje, 15 metų bausmę kalėjime gavo ir partizanavęs brolis Izidorius.
Sesuo Ona partizaninio karto metu irgi buvo suimta, tardoma susirgo ir mirė, į mišką buvo išėjusi ir kita sesuo Valerija.
Lietuvos laisvę gynusi tragiško likimo šeima
Pasak Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istoriko Daliaus Žygelio, Streikų šeima ypatinga tuo, kad visa dalyvavo Lietuvos laisvės kovose, tačiau kartu tai ir tragiško likimo šeima.
„Galima kalbėti apie visą šeimą, pradedant tėvu Antanu. Būtent Lietuvos partizanai yra 1918 metų Lietuvos savanorių vaikai (...) Visa šeima – dukros, sūnūs, žmona – visi buvo įsitraukę į kovas už Lietuvos laisvę ir tikrai tragiškas yra šeimos likimas. Gyvi liko tik sesuo Valerija ir brolis Izidorius“, – BNS sakė istorikas.
Jis taip pat teigia, kad iki šiol gyvi yra keli J.Streikaus giminaičiai, su kurių pagalba ir pavyko nustatyti palaikų autentiškumą.
„Yra brolio žmona ir dukra, gyvenančios Panevėžyje. Yra sesers sūnus, gyvenantis Vilniuje. Būtent DNR buvo imtas iš sesers sūnaus ir brolio dukros bei iš tėvo brolio anūko. Patikimumas yra nepaprastai aukštas“, – teigė D.Žygelis.
Anot jo, ypatinga J.Streikaus likusi kalba, kurią jis sakė tardymo metu.
„Pakankamai drąsi kalba, per kurią jis kalbėjo apie tą išdavystę, kai jam buvo užtikrinta neliečiamybė. Savo kalboje paskutiniame žodyje Juozapas sako, kad jūs pažadėjote, bet pažado neištesėjote“, – sakė istorikas.
Tardomas J.Streikus kalbėjo ne tik apie sulaužytą žodį dėl neliečiamybės, tačiau ir apie kitų partizanų kankinimus.
„Nors sakoma, kad kas sako teisybę, tas savo mirtimi nemiršta, bet man jau nebesvarbu, nes aš vis tiek ant bedugnės krašto. Ko norėti iš žmogaus, jei net kiekvienas paukštelis, žvėrelis savo lizdą ar olą gina, stodamas į kovą net su stipriausiu“, – tardytojams kalbėjo partizanas.
„Kodėl kankinote ginklus sudėjusius partizanus? Kam reikėjo kankinti mūsų šeimas, reikalaujant, kad tėvai išduotų vaikus, vaikai – tėvus, brolius, seseris? Ar galima reikalauti, kad tėvai išduotų vaikus, kai žmogaus prigimtis reikalauja ginti savo šeimos interesus? Kuo buvo kalta mano motina arba seserys, kad mes išėjome į mišką? Kam reikėjo kankinti elektros srove? Kam reikėjo nušautus partizanus numesti gatvėse, moteriškes apnuoginti ir suguldyti nepadoriai – tai matydavo net vaikai“, – prieš mirtį sakė J.Streikus.
„Generolas Liaudis užtikrino mums neliečiamybę ir laisvą gyvenimą. Generolas iš Maskvos taip pat žodžiu užtikrino mums laisvę. Po legalizacijos mes dirbome dorai, ką liudija charakteristikos iš darboviečių. Bet dabar yra sulaužyti visi pažadai…“, – kalbėjo partizanas.
