„Daugiausiai drąsos man suteikia tai, kad nepaisant pandemijos ir nepaisant iššūkių, kuriuos ji sukelia aljansui, mes esame pajėgūs treniruotis ir užtikrinti kovinę parengtį. Tiek Lietuvos kariuomenė, tiek NATO yra pasirengę kovoti“, – interviu BNS sakė generolas leitenantas Rogeris Cloutieras.
– Generole, kokius svarbiausius pastebėjimus išsivežate iš Lietuvos?
– Leiskite suteikti šiek tiek konteksto – aš, kaip NATO Jungtinės sausumos pajėgų vadavietės vadas, esu atsakingas už visų NATO sausumos pajėgų karinį paruošimą, už jų gebėjimą dirbti tarpusavyje ir standartizaciją. Taip pat turėčiau, jei atgrasymas nesuveiktų ir kiltų krizė ar karinis konfliktas, suteikti vadavietę sausumos pajėgoms.
Turint visą tai omenyje, atvykti į Lietuvą man buvo itin svarbu – aš susitikau su svarbiausiais sausumos pajėgų vadais ir išvažiuoju iš Lietuvos nepaprastai susižavėjęs.
Didelį įspūdį man paliko lietuvių karių profesionalumas, jų pasitikėjimas savimi ir Geležinio vilko dvasia, kuri yra persmelkusi kiekvieną karį, su kuriuo tik bendravau. Esu sužavėtas to, kaip lietuviai supranta savo vietą platesniame aljanse ir iš savo kelionės grįžtu nusiteikęs džiugiai ir viltingai dėl to, ką aš pamačiau.
Aš Lietuvą matau kaip labai stiprią NATO sąjungininkę, labai kompetentingą ir profesionalią.
Aš Lietuvą matau kaip labai stiprią NATO sąjungininkę, labai kompetentingą ir profesionalią, pasirengusią ir norinčią veikti kartu su kitomis pajėgomis, tad šis vizitas man buvo labai prasmingas.
– Turint omenyje LANDCOM misiją – kovinės parengties užtikrinimą, sąveiką ir standartizaciją, ką galėtumėte įvardinti, kaip Lietuvos kariuomenės stipriąsias ir silpnąsias puses? Kur mums dar reikia pasistiebti, o kur jau esame pakankamai stiprūs?
– Dar kartą norėčiau pasikartoti, kad Lietuvos kariuomenė yra itin profesionali, ji yra pasišventusi ir aš manau, kad viena iš didžiausių jos stiprybių yra ta Geležinio vilko dvasia, kurią aš jau minėjau. Aš ją matau kiekviename karyje.
Duosiu jums pavyzdį – neseniai sužinojau, kaip lietuviškas Dragūnų batalionas treniravosi su JAV kariuomenės partneriais, tose pratybose lietuviai amerikiečiams nusileido skaičiumi ir susidūrė su jų šarvuotomis pajėgomis. Dragūnai puikiai pažinojo teritoriją, jie buvo vikrūs ir greiti, jie greitai prisitaikė prie nepalankių sąlygų ir privertė JAV pajėgas itin sunkiai dirbti tam, kad jie galėtų įvykdyti savo misiją.
Manau, kad šiose pratybose tiek lietuviai, tiek amerikiečiai turėjo ko pasimokyti vieni iš kitų ir tai tikrai parodo Lietuvos kariuomenės pajėgumą.
Kalbant apie sritis, kuriose reikėtų patobulėti – kiekviena kariuomenė jų turi, todėl pasiruošimas ir yra niekada nesibaigiantis. Į kariuomenę ateina nauji kariai, kiti – ją palieka, vyksta nuolatinė rotacija, todėl ir pasiruošimas privalo būti nuolatinis, o kariuomenės turi siekti modernizacijos. Manau, kad Lietuvos kariuomenė ir žmonės, su kuriais aš susitikau, susiduria su panašiais iššūkiais, kaip ir kiti NATO sąjungininkai.
Kalbant apie sritis, kuriose reikėtų patobulėti – kiekviena kariuomenė jų turi, todėl pasiruošimas ir yra niekada nesibaigiantis.
– Jūs paminėjote, kad viena iš LANDCOM misijų yra suteikti vadavietę, jei jos prireiktų – įvyktų krizė ar konfliktas. Jei žinotumėte, kad turėsite tai padaryti, tarkim, po mėnesių ar dviejų, kokie būtų pagrindiniai darbai, kuriuos reikėtų atlikti Lietuvoje, kad tam pasiruoštumėte? Kokios infrastruktūros ir žmogiškųjų išteklių tam prireiktų?
– Žinote, tai – labai geras klausimas. Šį klausimą mes sprendžiame pasinaudodami platesniu „skėtiniu“ terminu – veiksmų zonos įgalinimas (angl. theatre enablement – BNS). Šioje srityje NATO Sausumos pajėgų vadavietė veikia nuo maždaug 2017-ųjų, kai Vyriausiojo sąjungininkų pajėgų vadas Europoje įvertino kryptingos didžiosios dalies Europos veiksmų zonos kontrolės svarbą.
Ko gero, esminis ir paprasčiausias viso to aspektas – pristatyti NATO karius ir aljanso karinius pajėgumus į kovą greičiausiai, kaip tik įmanoma ir didžiausias iššūkis iškyla tuomet, kai tavo pajėgos yra pasirengusios judėti per labai trumpą laiką, tačiau jų keliavimo į krizės zoną galimybės to neužtikrina.
Ko gero, esminis ir paprasčiausias viso to aspektas – pristatyti NATO karius ir aljanso karinius pajėgumus į kovą greičiausiai, kaip tik įmanoma.
Bendras veiksmų zonos įgalinimas paskatino įkurti keletą naujų organizacijų, tokių kaip – Jungtinė paramos ir įgalinimo vadavietė (JSEC), Nuolatinė jungtinė logistikos ir paramos grupė (SJLSG), NATO Pajėgų integravimo vienetai, tokie, koks šiuo metu yra dislokuotas Lietuvoje. Visos jos buvo įkurtos nuo 2017 metų, nuo tada, kai mes iš tikrųjų atkreipėme dėmesį į šį aspektą.
Man, kaip Jungtinės sausumos pajėgų vadavietės vadui, yra labai svarbu atvykti į Baltijos šalis, įvertinti čia esančią infrastruktūrą, suprasti geografinę vietovę ir kalbėtis su priimančiomis šalimis tam, kad suprasčiau jų perspektyvas ir joms tenkančius iššūkius. Po to aš galiu grįžti į savo štabą ir mes, kaip vadavietė, kuri yra atsakinga už standartizaciją, sąveiką ir planavimą, mes galime sujungti į vieną NATO planus, priimančių šalių bei kitų sąjungininkų planus ir sukurti rišlų atsako planą.
– Ar vizito metu kalbėjotės su Lietuvos kariuomenės atstovais, kaip geriausiai išnaudoti infrastruktūrą, kuri jau yra mūsų šalyje? Pavyzdžiui, dabar dar statomą Rail Baltica geležinkelį arba Klaipėdos jūrų uostą?
– Taip, mes tikrai kalbėjomės apie abu šiuos objektus. Kalbėjomės apie tokius dalykus, kaip oro uostai, geležinkelio linijos, jūrų uostai, kelių tinklai, apie visus dalykus, kurie galėtų ateiti į galvą, jei svarstytum, kaip reikėtų perkelti didelius kiekius karių ir įrangos į šią teritoriją ar per ją. Tad mes tikrai kalbėjomės apie visas šiuos specifinius objektus ir dar apie daugelį kitų.
– Ar teko bendrauti su Lietuvoje dislokuotais NATO priešakinių pajėgų kariais arba su čia esančio JAV bataliono kariais? Ar jie šiuo metu yra visiškai pajėgūs veikti kartu su Lietuvos kariais, ar pakankamai išvystyta sąveika ir pakankamai standartizuoti skirtingų šalių pajėgumai?
– Susitikau su jais, bendravau su jų vadais ir su paprastais kariais, mes praleidome pakankamai laiko kartu. Ir taip, jie yra absoliučiai pajėgūs veikti kartu, žiūrint iš techninių aspektų pusės. Žinoma, yra šiek tiek iššūkių ir kai kurie sąveikos aspektai reikalauja nenutrūkstamo ir nuolatinio darbo. Kaip žinote, NATO priešakinių pajėgų sudėtis keičiasi sulig kiekviena rotacija, tad kiekvienos naujos pajėgos susiduria su labai individualiais iššūkiais, bet sąveikos dvasia yra ne techniniai aspektai, o žmogiškoji dimensija ir aš matau, kaip NATO kariai iš skirtingų šalių, kalbantys skirtingomis kalbomis sugeba dirbti kartu ir išspręsti kylančias problemas.
Žinoma, yra šiek tiek iššūkių ir kai kurie sąveikos aspektai reikalauja nenutrūkstamo ir nuolatinio darbo.
Manau, kad trumpas atsakymas yra taip, jie yra pajėgūs veikti kartu, jie yra lankstūs ir puikiai dirba kartu. Atsisveikinau su Priešakinių pajėgų kariais labai laimingas dėl to, ką ten pamačiau.
– Kiek žinau, jūs taip pat lankėtės ir Suvalkų koridoriuje.
– Taip, keliaudamas regione apsilankiau ir Suvalkų koridoriuje. Tai yra labai svarbi vietovė ir aš buvau ją matęs žemėlapiuose, palydovų nuotraukose, net ir skaitmeninėse pratybose, tačiau, kol savo kojoms nepraeini pro ją, kol nesupranti jos kompleksiškumo ir nepamatai, kaip viskas iš tikrųjų atrodo iš arti, negali jos iš tiesų įvertinti.
Ši vietovė NATO yra kritinės svarbos, nes ji yra fizinė Baltijos regiono jungtis ir tai yra tikrai įdomi vietose, kuri suteikia gana didelių privalumų gynybai ir tikrai ryškių kliūčių puolimo operacijoms. Aš esu atsakingas už NATO karinių pajėgų parengtį, tad tos parengties užtikrinimas ir reikalauja, kad aš gerai suprasčiau tokias kritines vietas, kaip Suvalkų koridorius, orientuočiausi jose ir galėčiau įvertinti, ko reikia kariuomenėms.
– Ar dabar, kai jau ten apsilankėte, galite įvardinti kokius nors konkrečius veiksmus, kuriuos reikia atlikti artimiausioje ateityje, kad aljansas galėtų užtikrinti šios vietovės gynybą?
– Žinote, nieko grandioziško daryti nereikia. Visada yra tam tikrų smulkių pakeitimų ir patobulinimų, kuriuos reikia atlikti, tačiau, kai vaikščiojau po šias vietoves, man tikrai labai didelį įspūdį paliko tai, kokį intymų ir gilų supratimą apie jas turi vietinių dalinių vadai.
Aš norėčiau dar kartą sugrįžti prie tų pratybų, apie kurias pasakojau jau anksčiau – lietuvių Dragūnų bataliono kariai tąkart labai artimai pažinojo vietovę ir panaudojo tai tam, kad įgautų pranašumą. Tą patį aš mačiau ir keliaudamas Suvalkų koridoriumi. Ten veikiantys padalinių vadai pažįsta teritoriją taip, kaip savo rankas, jie supranta jos privalumus ir trūkumus, jie žino, kurios vietos yra palankios gynybai ir šios jų žinios paliko man tikrai labai didelį įspūdį. Tad tikrai, nieko grandioziško daryti nereikia.
Mes privalome žvelgti holistiškai į visą aljansą.
– Lietuviams rūpi, kad NATO būtų pajėgus užtikrinti stiprią regiono oro gynybą ir galėtų greitai dislokuoti papildomas pajėgas, jei jų prireiktų. Kaip manote, ar dabar yra padaryta ir daroma viskas, kad aljansas galėtų tai užtikrinti?
– Mes žiūrime bendrai į kariuomenių karinių funkcijų pajėgumus ir oro gynyba yra tik viena iš daugelio funkcijų, į kurias mes kreipiame dėmesį. Mes privalome žvelgti holistiškai į visą aljansą.
Pratybose mes visada stengiamės treniruotis taip, kaip mums tektų kovoti, tad visada stengiamės naudoti ir oro gynybos sistemas tam, kad būtume užtikrinti, jog galėsime jomis pasinaudoti ir tuomet, jei nesuveiktų atgrasymas.
Kalbant apie greitą pajėgų perkėlimą, jūs žinote, kad mes turime NATO pajėgas, kurios yra pasiruošusios reaguoti. Mes turime tai, ką vadiname itin aukštos parengties greitojo reagavimo pajėgomis (angl. Very high readiness joint task force – BNS), kurios bet kurią akimirką yra pasirengusios persikelti ten, kur tik reikėtų, Vyriausiojo sąjungininkų pajėgų vado Europoje atsakomybės ribose.
Aš esu tikrai ramus dėl pajėgų parengties ir galimybės greitai juos perdislokuoti.
Aš esu tikrai ramus dėl pajėgų parengties ir galimybės greitai juos perdislokuoti, aš esu ramus dėl planavimo, kurį mes jau atlikome ir manau, kad mes, visi kartu – Lietuva, kaip priimančioji šalis, aš, kaip LANDCOM vadas ir kai kurios kitos sąjungininkų tautos, dirbame drauge ties specifiniu planavimu, kad išspręstume visas mažas detales ir užtikrintume, kad galėsime tai padaryti.
– Norėčiau šiek tiek atsitraukti iš Baltijos regiono ir paklausti jūsų apie NATO paramą ne aljanso šalims, šalims, kurios dar tik siekia narystės arba yra partnerės, tokioms, kaip Ukraina ar Sakartvelas. Ką galėtumėte papasakoti apie savo misiją jose, kaip jūs stengiatės jas priartinti prie aljanso ir padėti jų saugumui?
– Džiaugiuosi, kad paklausėte. Prieš tai aš nepasakiau, kad itin svarbi Jungtinės sausumos pajėgų vadavietės misijos dalis yra susijusi su mūsų partnerių karinių pajėgų įgalinimu. Daugiausiai tai yra ne NATO šalys, tokios kaip Ukraina ir Sakartvelas, kurios sutinka prisijungti prie NATO misijų. Ir mes Sausumos pajėgų vadavietėje padedame jų kariuomenėms sukurti galimybės, kad jos būtų pajėgos dalyvauti NATO operacijose, kad jos galėtų sąveikauti su kitomis mūsų sąjungininkėmis. Mes treniruojamės su jomis, mes vertiname jų turimas sistemas, aš pats jau esu buvęs Sakartvele ir mūsų vadavietės karininkai bendrauja su šia šalimi, taip pat jau esu suplanavęs kelionę į Ukrainą.
Parama joms yra mūsų tikslas ir yra ypatingai svarbu, kai šios šalys savo pajėgomis prisideda prie bendrų NATO operacijų, tad mes esame labai susitelkę ties sąveikos galimybių užtikrinimu ir jų parengties kėlimu.
– Paskutinis mano klausimas yra susijęs su koronaviruso pandemija. Kaip dabartinė situacija įtakoja karinių pajėgų parengtį? Ar Baltijos šalys susiduria su kokiais specifiniais iššūkiais?
– Galiu atsakyti kaip NATO Sausumos pajėgų vadavietės, kuri dirba ties pajėgų parengtimi vadas – koronavirusas privertė mus optimizuoti procesus ir suefektyvinti pratybas. Vis dėlto tai liečia ne tik mano vadavietę, bet ir apskritai visas NATO kariuomenes.
Lietuva, kaip ir kiekviena kita šalis, išsprendė klausimą, kaip išlaikyti tinkamą parengtį pandemijos akivaizdoje.
Lietuva, kaip ir kiekviena kita šalis, išsprendė klausimą, kaip išlaikyti tinkamą parengtį pandemijos akivaizdoje. Visi yra susitelkę į karių sveikatos apsaugą, atstumų išlaikymą, kaukių dėvėjimą, visi stengiasi užtikrinti, kad būtų priimami tinkami ir toliaregiški sprendimai, kurie apsaugotų pajėgas, bet tuo pačiu – užtikrintų ir pakankamą jų parengtį.
Daugiausiai drąsos man suteikia tai, kad nepaisant pandemijos ir nepaisant iššūkių, kuriuos ji sukelia aljansui, mes esame pajėgūs treniruotis ir mes esame pajėgūs užtikrinti kovinę parengtį. Aš tikrai galiu pasakyti, kad tiek Lietuvos kariuomenė, tiek NATO yra pasirengę kovoti.
