Lapkričio 25–28 dienomis Kanadoje, Halifakse, vyksiančioje asamblėjos sesijoje lietuvei politikei teks vienas svarbiausių vaidmenų.
R.Juknevičienės teigimu, tai ne tik asmeninis, bet ir valstybės įvertinimas. Pirmą kartą prezidento postą užims ne tik moteris, bet ir vienos iš naujųjų valstybių narių parlamentaras.
15min pakalbėjo su Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos atstove Seime apie jos patirtį parlamentinėje diplomatijoje, prezidentavimo tikslus ir valdančiųjų požiūrį į opozicijos politikės įvertinimą.
– Žmonės, kalbėdami apie NATO, dažnai galvoja tik apie karius ir karines pratybas. Politinė organizacijos dalis nematoma. Ar galėtumėt paaiškinti, kuo užsiima NATO Parlamentinė Asamblėja ir kuo reikšmingi jos sprendimai?
– Tai yra atskira institucija, įkurta 1955 metais, nepriklausanti NATO, bet bendradarbiaujanti labai aktyviai. Idėja kilo tuometiniams jau septynerius metus veikusios NATO šalių parlamentarams. Buvo norima parlamentinėje dimensijoje aptarti pačius svarbiausius saugumo klausimus. Nuolatinė asamblėjos būstinė – Briuselyje. Pagrindinis vadovas – generalinis sekretorius, kuriuo šiuo metu yra Davidas Hobbsas.
Mes šios asamblėjos asocijuotais nariais tapome tuojau pat po įstojimo, 1991 metais. Tikraisiais asamblėjos nariais, kurie gali balsuoti, vadovauti komitetams, tapti prezidentais, viceprezidentais tapome įstoję į NATO, 2004 metais. Diskusijos vyksta įvairiais būdais... Du kartus per metus vyksta sesijos (pavasario ir rudens), kur dvi dienas posėdžiauja penki komitetai. Pagal komitetų tematiką vyksta diskusijos, rašomi raportai, priimamos deklaracijos.
– Kokius praėjusių metų aktualius, asamblėjoje aptartus klausimus galėtumėte paminėti?
– Politikos komitete, kuriame aš dirbu, buvau pranešėja Rusijos tema. Apskritai, po 2014 metų Krymo aneksijos Rusijos tema aptariama visuose komitetuose, tapo pagrindiniu klausimu. Taip pat kova su terorizmu. Pietų valstybės kelia joms aktualius sienų saugumo klausimus. Mūsų komitete buvo kalbama apie interesus Arktyje. Šiemet pagrindinis pranešimas – apie kibernetinį saugumą.
– Kokia jūsų patirtis asamblėjoje?
– Lietuvos delegacijoje esu nuo 1999 metų. Kai Vytautas Dudėnas tapo tuometinės Andriaus Kubiliaus vyriausybės finansų ministru, mane paskyrė vadovauti delegacijai. Delegacijos turi nustatytą narių skaičių ir Lietuva turi penkis balsuojančius narius. Asamblėjos nare nebuvau tik tada, kai buvau krašto apsaugos ministre.
Mes dažnai juokaujame, kad ši delegacija gamina ministrus Lietuvai, nes beveik visi iki šiol buvę krašto apsaugos ministrai atliko tokią globalios politikos stažuotę. Asamblėjoje galima sutikti, išgirsti aukščiausio lygio saugumo ekspertus, susipažinti su žiniasklaidos atstovais, palaikyti ryšius.
Be oficialių posėdžių, labai svarbus tiesiog bendravimas. Vakarienės, pusryčiai viešbutyje – nuo ryto iki vakaro esi darbe, nes prisėdęs prie stalo gali sužinoti apie situaciją Makedonijoje ar susitikti ir pabendrauti su JAV kongreso nariais. Tie žmogiški ryšiai parlamentinėje diplomatijoje labai svarbūs.
– Ar išgirdote argumentų, kodėl būtent jūs išrinkta NATO Parlamentinės asamblėjos prezidente?
– Prieš dvejus metus dalyvavau rinkimuose dėl viceprezidento posto. Tada nugalėjau Turkijos atstovą. Pagrindinis argumentas tikriausiai buvo tas, kad žmonės mane asamblėjoje puikiai pažįsta, girdėjo kalbančią. Jei aš ten nuvažiuočiau ir nepasisakyčiau svarbiais klausimais, tai viceprezidento posto nebūčiau gavusi. Suveikė ilgametė patirtis. O prezidento postas atiteko todėl, kad buvęs NATO PA prezidentas Paolo Alli pralaimėjo rinkimus savo šalyje.
– Kaip naujoji NATO PA prezidentė buvote susitikusi ir su prezidente Dalia Grybauskaite. Ar aptarėte kokius nors darbus, kuriuos bandysite inicijuoti lapkričio mėnesį vyksiančioje asamblėjos sesijoje?
– Kadangi prezidentė turi didelę patirtį, mes aptarėme prioritetus. Tokie prioritetai būtų du – transatlantinis ryšys, kuris šiuo metu yra labai savotiškos būklės dėl įvairių kalbų Amerikoje ir kitų procesų, ir, aišku, mūsų Rytų partnerių klausimas. Planuoju vizitą ir į Armėniją, ir į Ukrainą, Gruzijoje stebėsiu rinkimus.
Labai norėčiau, kad Gruzija pati būtų daug aktyvesnė. Jie galėtų dar aktyviau dirbti, siūlyti iniciatyvas NATO. Mano vizitai į Rytų partnerystės valstybes taip pat bus savotiškas ženklas šioms valstybėms, kad naujai įstojusios NATO narės gali pasiekti tokių aukštų postų ir daryti įtaką sprendimams.
– Gal jau žinote, kokia bus artimiausios sesijos darbotvarkė?
– Sesija vyksta tris dienas. Prieš tai vyks susitikimas su JAV Kongreso nariais Vašingtone, kuris atliepia mano paminėtą transatlantinio ryšio stiprinimo prioritetą. Jį padeda organizuoti geras bičiulis, buvęs NATO PA prezidentas Mike'as Turneris. Kongresas turi didelę jėgą ir gali inicijuoti svarbius sprendimus. Su prezidente sutarėme, kad parlamentinė diplomatija, dėmesys Kongresui turi būti žymiai didesnis.
Norėčiau, kad mūsų sienos pasislinktų, kiek įmanoma labiau į rytus. Aš turiu galvoje NATO ir ES sienas. Kad mes nebūtume kraštiniai. Tam reikalingas Ukrainos, Gruzijos palaikymas, kad jie kuo labiau integruotųsi. Gal narystė ne rytoj, ne poryt, bet kad jie savo vidumi, valstybės turiniu integruotųsi ir ateitų diena NATO, kai niekam nekiltų abejonių, kad jie pasiruošę. Kad taip stipriai nebeveiktų Rusijos faktorius, kuris, deja, de facto veikia.
Civilinių reikalų komitete asamblėjoje, kurio direktorius yra lietuvis Andrius Avižius, yra labai rimtų pranešimų, diskusijų, susijusių su informaciniu karu. Daugybė žmonių pietinėse Europos valstybėse nelabai supranta, kokio brutalumo jėga valdo vargšę Rusiją. Tie visi dalykai, aiškinant, rodant pavyzdžius yra vienas iš prioritetų.
– Ar Lietuvos parlamente ši diplomatijos svarba suprantama? Sulaukėte reakcijos iš valdančiosios daugumos?
– Reikia pripažinti, kad šiame parlamente Andriaus Kubiliaus ir Gedimino Kirkilo iniciatyva skirta atskira eilutė lėšų parlamentinei demokratijai. Iki šiol visuomenėje vyrauja požiūris, ir dalis parlamentarų galvoja, kad tavo vizitas užsienyje, tavo komandiruotė kokiame Vašingtone yra kažkokia ekskursija. Iš tikrųjų tai yra be galo sunkus darbas.
Daug lengviau čia sėdėti Seimo salėje ir spausti mygtukus, kada reikia balsuoti. O ten nuvykus į tave žiūri kaip į Lietuvą. Turi kalbėti dalykus, kurie nepadarytų gėdos, siekti rezultatų, megzti valstybei naudingus ryšius.
Po to, kai įvyko skandalai dėl Ritos Tamašunienės vizito į Australiją, išgirdau ponios Širinskienės pasisakymą, kad neva reikia visiems po lygiai pabarstyti, kad visi pavažinėtų. Atsiprašau, bet toks nesupratimas apie diplomatinį darbą mane gniuždo. Prioritetai turėtų būti akivaizdūs – NATO Parlamentinė asamblėja, Europos Tarybos parlamentinė asamblėja, ESBO parlamentinė asamblėja. Tai tokios asocijuotos struktūros, kur mes turime ką veikti ir ką nuveikti.
– Ruošdamasi prezidentavimui asamblėjoje aptarsite strategiją su krašto apsaugos, užsienio reikalų ministerijomis?
– Tą pačią dieną, kai susitikau su prezidente, bendravome ir su krašto apsaugos ministru Raimundu Karobliu. Jie visada padeda, kai tik reikia kokios informacijos, nes parlamentas tikrai neturi jos tiek, kiek reikia ruošiantis tokiam atsakingam darbui. URM'as taip pat padeda, negaliu skųstis.
Galbūt reikėtų, kad mūsų visos delegacijos daugiau bendradarbiautų su URM'u, kaip tai vyksta kitose valstybėse. Matau, kokie parengti atvažiuoja kitų valstybių delegatai. Man, patyrusiai politikei, to gal ir nelabai reikia, pati žinau, ką pasakyti, bet kai važiuoja mažiau patyrę žmonės, tai padėtų.
– Konservatoriai pasirašė bendrą parlamentinių partijų susitarimą dėl krašto apsaugai planuojamos skirti 2,5 procentų biudžeto dalies. Ar tai pakankama ir ar bandytumėt keisti susitarimą, didinti šią dalį, jei taptumėte valdančiaisiais?
– Mes susitarimą pasirašėme, nes ten nėra ko nepasirašyti. Ten įtvirtinamas status quo. Jis nėra ambicingas, toks iš bėdos. Pasirašydami išplatinome ir pranešimą, kad patys sau keliame žymiai didesnes ambicijas ir aukštesnę kartelę. Pagal šitą susitarimą valdžiai laisvos rankos mažinti finansavimo didėjimą.
Pastaruosius pora metų finansavimas augo tam tikru tempu ir dabar tas tempas mažės. Jei ekonomika išsilaikys be krizių ir be didelių turbulencijų, tai Lietuva iki 2025 metų tikrai pajėgi pasiekti tuos 2,5 proc., kurie reikalingi ne NATO, tai ne kažkokia duoklė... Tai minimumas, kuris reikalingas, kad mes, kaip NATO narė, galėtume išlaikyti potencialaus priešo atgrasymą.
– Užsiminėte apie transatlantinio ryšio stiprinimą. Ar suderinamas šis tikslas su dalies ES narių noru kurti bendras karines pajėgas?
– Idėjų buvo daug visada. Jos visada iškyla, kai atsiranda proga. Prancūzijos prezidento atveju, aš manau, kad tai yra daugiau žinia dėl vidaus politinės situacijos. Ten jau taip susiklostė, kad daugelio prancūzų požiūris į Ameriką yra savotiškas, švelniai tariant.
Viską nulems finansai. Kol europinė NATO dalis skirs tik tiek finansų savo gynybai, tai apie jokią kariuomenę kalbėti nerealu. Kol mes turėsime stiprius prezidentą, krašto apsaugos, užsienio reikalų ministrus, kurie garsiai ir ryžtingai kalbės tokiomis temomis, išdėstys rimtus argumentus, tai būsime išgirsti ir mūsų sprendimai, interesai bus apginti.
O mūsų interesas yra stiprus transatlantinis ryšys. Kad būtų kuo daugiau Amerikos Europoje ir Europa būtų pasirengusi atsakyti į hibridinio karo, kibernetinių atakų grėsmes. Aš tikrai ne prieš, kad šiose srityse ES turėtų daugiau bendrų projektų.
– Jūsų manymu, ar šie valdantieji pajėgūs užtikrinti, kad mūsų pozicija tarptautinėje arenoje būtų girdima?
– Tam reikalinga patirtis. Valstiečiai neturi žmonių... Gal tik vienas kitas, kurie pradeda įgyti patirtį. Tai normalu. Jų rinkėjai rinkdami negalvoja apie tai, kas šiame parlamente iš tos partijos atstovaus Lietuvai kažkur užsienyje.
Mūsų partijoje taip susiklostė, kad nacionalinis saugumas, užsienio politika, NATO, ES visada buvo prioritetai. Dar nuo Sąjūdžio laikų. Natūralu, kad pas mus ne tik daugiau žmonių, kuriems tai įdomu, net yra konkurencija į Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą. Kitose partijose siunčiami tie, kurie lieka be vietos kituose komitetuose.
Aukščiausiame lygyje kol kas ir užsienio reikalai, ir krašto apsauga susiję su prezidente. Aš manau, kad abu šių sričių ministrai yra daugiau prezidentės nei Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjungos paskirti.
Kas bus po prezidento rinkimų? Aš nežinau. Man tai kelia rūpestį. Aš labai nenorėčiau, kad Karbauskio politika užvaldytų ir krašto apsaugą, ir užsienio politiką. Va šito aš tikrai bijau ir dėsiu visas pastangas, kad bent jau žmonės išrinktų prezidentą, dėl kurio nebūtų gėda užsienyje.
