V.Sinica mano, kad naują politinę partiją pavyks sukurti artimiausiais mėnesiais. Vienas jos kūrėjų yra tikras, kad į judėjimą pereis ir kai kurie Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) atstovai.
„Kad pereis iš dabartinės frakcijos Seime, šituo nesu tikras, bet, manau, kad tai irgi galimas dalykas. Tikrai ne su vienu žmogumi kalbėtasi tiek vasarą, tiek iki šiol ryšys palaikomas. Negaliu dabar jų „pakišinėti“ pavardėmis, bet tai yra tikrai, mano galva, 50 prie 50 galimybė, kad ir iš frakcijos bus, kas pereis“, – interviu 15min dėstė V.Sinica.
„M.Kubilius nėra G.Nausėda“
– Rugpjūčio pabaigoje paskelbėte apie iniciatyvą kurti naują krikdemišką partiją. Prezidentas Gitanas Nausėda prakalbo apie nišą naujai politinei jėgai, o jo bičiuliu save vadinantis Mindaugas Kubilius „Pro Patria“ minėjo kaip vieną tų, kuri galėtų dalyvauti šiame procese. Lietuvoje – bemaž 30 partijų, kodėl nerandate vietos tame spektre?
– Iš to, ką išvardijote, dažniausiai kuriamos tokios pusiau sąmokslo teorijos, kaip čia viskas iš tikro yra.
Bet jeigu atsakinėčiau tiesiai į jūsų klausimą, kodėl ne tarp esamų politinių partijų norisi veikti, o kurti naują, tai tiesiog tokį išeities tašką turime, jog reikalinga nauja politinė kultūra Lietuvoje.
Visos partijos, nors turi skirtingas etiketes ir skelbia atstovaujančios skirtingoms ideologijoms, bet iš tiesų veikia tuo pačiu būdu, kuris mums, tiems, kurie renkasi ir pakvietė burtis į šitą naują partiją, tiesiog netinka.
O kodėl nusprendėme, kad reikia dalyvauti? Šiandieninis politinis gyvenimas Lietuvoje – ne tik partijų veikla, bet apskritai situacija Lietuvoje – netenkina tų žmonių, kurie viešai kvietė į šitą partiją burtis.
Vertybinių principų, kuriuos surašėme kviesdami į šitą partiją, atstovavimas irgi atrodo neegzistuojantis šiandien Lietuvoje. Yra galbūt atskirų politikų, kurie tą daro, bet nėra nė vienos politinės jėgos, kuri tą darytų.
Tiesą sakant, nemėgstu to mąstymo ir žodžio „niša“. Nei galbūt krikdeminis čia labai tinka. Suprantu, kodėl jis prilipo, bet dabar galvoju, kaip nuo jo pabėgti.
Tiesą sakant, nemėgstu to mąstymo ir žodžio „niša“. Nei galbūt krikdeminis čia labai tinka. Suprantu, kodėl jis prilipo, bet dabar galvoju, kaip nuo jo pabėgti.
Iš tiesų poreikis, mūsų įsitikinimu, yra. Žinau, kai prakalbi apie poreikį, prasideda diskusijos apie tai, kiek procentų turite, kiek surinktumėte.
Tačiau, man atrodo, kad mąstyti status quo kategorijomis, apie tai, kas šiandien yra, yra labai neprotinga. Politika turbūt yra pati dinamiškiausia mūsų žmogiško gyvenimo sritis. Tai, kaip yra šiandien, nebūtinai reiškia, kad taip bus po mėnesio, o ką jau kalbėti po metų.
Mes tikrai nesisiejame su jokiais esamais reitingais ir manome, kad, jeigu tos pažiūros, kurioms siūlomės atstovauti, atitiks visuomenėje esantį poreikį, tai ir tos partijos galimybės bus didžiulės. Jeigu neatitiks, tai bus aiškus signalas, kad ir nereikia jos daryti.
– Naujai besikuriančios politinės jėgos arba judėjimai kalba apie naujos politikos, politikų, požiūrio poreikį, ką ir jūs sakote. Tačiau, kaip matome, reta patenkina rinkėjų lūkesčius po rinkimų. Kodėl manote, kad jūs tą poreikį patenkinsite?
– Ko gero, pirmiausia dėl to, kokie čia žmonės buriasi. Jeigu žiūrėjote į tą sąrašą, tai yra visų pirma ne politikoje besisukę, kaip dažniausiai atsitinka.
Naujos partijos Lietuvoje dažniausiai reiškia senus žmones, kurie susiginčijo, sakykime, su kažkokiomis vienomis politinėmis jėgomis ir nusprendė kurti kitas.
Čia gi absoliuti dauguma yra žmonės, netgi pabrėžtinai nedalyvavę politikoje. Dalyvavę galbūt moksliniame, visuomeniniame gyvenime, bet ne politikoje, ir ateinantys, taip pavadinkime, iš šalies.
Kitas dalykas, ko visada vengė visos politinės partijos iki šiol, labai daug dirbama galvojant, kaip sukurti šitai partijai savikontrolės, griežto visuomeninio vertinimo mechanizmą, kaip padaryti, be abejo, neribojant laisvo Seimo nario mandato, kad ji nebūtų, kaip dažniausiai atsitinka su visomis egzistuojančiomis partijomis – susikūrėme, jūs mus išrinkote, ačiū, mes sprendžiame viską patys. Kad tas įsipareigojimas tiems, kurie tave iškėlė kaip politinę jėgą ar kaip konkretų politiką, būtų griežtesnis ir stiprus.
Negaliu dar to mechanizmo pasakyti, bet žinau, kad yra aiškus skirtumas, jog iki šiol niekas net nesivargino tokio mechanizmo kurti. O mes laikome tai labai svarbiu dalyku.
– Kokia G.Nausėdos įtaka inicijuojant ir kuriant šią politinę jėgą?
– Man yra gana sunku suprasti iš tikrųjų tai, ką skaitau žiniasklaidoje. Nes žiniasklaidoje skaitau, kad jo įtaka yra didžiulė ir kad čia vos ne jo „užsakymu“ gal kuriama partija.
Kai tuo metu pats tikrai jaučiuosi šito proceso pačiame centre. Turbūt neatsitiktinai su manimi šiandien kalbamės. Jokio bendravimo su G.Nausėda ar jo padėjėjais tais klausimais niekada nėra buvę.
– Yra Rimantas Jonas Dagys, M.Kubilius irgi turi nuomonę apie jūsų judėjimą.
– Matote, M.Kubilius, kaip jis prisistatė – yra prezidento draugas ir bendražygis. Gerai, bet čia jis nežada dalyvauti partijoje, jis jaučiasi kaip savo iniciatyva prisidedantis prie to visuomeninio mechanizmo, kuris turėtų prie tos partijos būti. Aš bent jau taip supratau jo vaidmenį.
Vėlgi M.Kubilius nėra G.Nausėda. Aš bent jau taip manau. Mes džiaugiamės jo dalyvavimu ir jį vertiname. Bet kai yra sakoma, kad čia G.Nausėda per M.Kubilių kažkaip tampo virveles, man tai yra nesusipratimas.
Vėlgi M.Kubilius nėra G.Nausėda. Aš bent jau taip manau. Mes džiaugiamės jo dalyvavimu ir jį vertiname. Bet kai yra sakoma, kad čia G.Nausėda per M.Kubilių kažkaip tampo virveles, man tai yra nesusipratimas.
Nepritaria lenkiškų pavardžių originaliai rašybai
– Naujos politinės jėgos ideologiją statote ant kelių pagrindinių piliorių: istorinės atminties, tautinės tapatybės, krikščioniškos civilizacijos vertybių. Nuo panašių kai kurių politikų postulatų prasidėjo demokratijai, pilietinei visuomenei pavojingi procesai tokiose šalyse, kaip Vengrija, Italija, Lenkija.
– Jeigu kalbėtumėme iš principo apie konkrečias šalis, tai iš gero idealo gali padaryti blogą dalyką arba gerą dalyką. Daugybė gerų idealų istoriškai išsigimė. Mes, aišku, privalome to išvengti.
Aš manau, kad iš istorinės atminties, patriotizmo ir kitų dalykų, kuriuos jūs vardijate, visų pirma kaip tik stipri, stabili, savimi besididžiuojanti, norinti save kurti, likti Lietuvoje, neemigruoti, kurti Lietuvą visuomenė gali augti.
Mums reikalingas stiprus istorijos mokymas, tiek istorinės, tiek tautinės tapatybės jausmas tam, kad mes iš tikrųjų turėtumėme valios, noro, energijos šitą valstybę kurti.
Mums reikalingas stiprus istorijos mokymas, tiek istorinės, tiek tautinės tapatybės jausmas tam, kad mes iš tikrųjų turėtumėme valios, noro, energijos šitą valstybę kurti.
Ar konkrečiose kitose šalyse tie patys idealai išsigimė, aš sakyčiau, kad atvejai yra labai labai skirtingi. Aš nedrįsčiau iš tų trijų šalių, kurias išvardijote, dėl nė vienos sakyti, kad tapo pavojinga demokratijai ir kad demokratija ten mirė.
Aš manau, apie Lenkiją ir Italiją apskritai taip nėra jokio pagrindo kalbėti.
Italija visada buvo labai nestabilios demokratijos ir griūvančių vyriausybių šalis. Lenkijoje jokių ženklų, tiesą sakant, nematau, kad būtų kažkoks nestabilumas ar demokratijos neigimas.
Vengrijoje yra momentų, kur yra toks laviravimas, kur galbūt iš tiesų kaltinimai demokratijos varžymu pagrįsti. Nors vėlgi, kiek man tenka matyti tuos kaltinimus, dažniausiai jie yra gerokai perdėti.
– Dar dėl jūsų buriamos politinės jėgos. Kalbėdami apie Lietuvos valstybę, daug kur akcentuojate būtent lietuvių tautą. Tačiau mūsų šalis – ne tik lietuviai. Kokią tautinių mažumų vietą matote valstybės sąrangoje?
– Dėl tautinių mažumų, tiesą sakant, matau tą pačią vietą, kuri yra ir dabar. Tautinės mažumos yra lygiavertė, integrali Lietuvos visuomenės dalis.
Aš skiriu dvi kategorijas – etninė arba kultūrinė tauta ir politinė tauta.
Etninė-kultūrinė tauta yra būtent lietuviai. Juos vienija istorija, papročiai.
Politinė tauta yra nesvarbu kokios etninės tautos atstovai, kurie pritaria konkrečiam, šiuo atveju – Lietuvos valstybingumo projektui. Ir visi lojalūs Lietuvos piliečiai yra tos politinės tautos nariai.
Kas yra įdomu – tu gali būti etninis lietuvis, kaip sakykime, kadaise Vincas Kapsukas, bet nepritarti Lietuvos valstybės projektui, norėti sovietų atėjimo ar dar kažko. Ir tada tu nebūsi tos politinės lietuvių tautos narys.
Dar tu gali būti, kaip buvo ne vienas savanoris lenkų ar žydų etninės kilmės, bet pritarti Lietuvos valstybingumo projektui ir tada būsi politinės lietuvių tautos narys.
Tai čia mano tokia schema ir kaip aš visa tą matau. Norėčiau kuo didesnio visų mūsų tautinių mažumų įsitraukimo į šitos Lietuvos valstybės kūrimą.
– Pasisakote už lenkų tautinės mažumos reikalavimą, prašymą įteisinti jų vardų ir pavardžių rašybą originaliais rašmenimis, vietovardžių rašybą?
– Ne vieną kartą pasisakiau prieš ir dėl daugybės priežasčių. Tačiau gal svarbiausia, pagal tai, kaip jūs klausimą formuluojate, yra tai, kas, berods, Mykolo Romerio universiteto analitikų tyrimuose buvo išaiškėję prieš trejus metus, jog jiems patiems tai nėra svarbus klausimas.
Jie balsuoja už Lenkų rinkimų akciją, kadangi tai yra vadinamosios vertikalios skirtys politologijoje. Balsuojama pagal tautybę.
Dauguma Lietuvos lenkakalbių balsuoja tiesiog už savo tautybės politinę partiją. Bet tai nereiškia, kad viskas, ką kalba ta politinė partija, jiems yra svarbu.
Pagal tyrimus, tik 15 procentų Lietuvos lenkakalbių – būtent ne visos visuomenės, o lenkakalbių – yra svarbūs lentelių ir pasų įrašų klausimai. Jie juos nurodo tarp svarbiausių. Visiems kitiems – ne.
Tai yra stipriai politizuotas klausimas, kuris, mano galva, politizuotas pačiai tai partijai siekiant intereso kiršinti tą mūsų tautinę lenkakalbių bendriją ir likusią visuomenės dalį.
Jeigu mes leidžiamės į šitą pasų klausimą, mano galva, suderinimas būtų tas vadinamasis antras puslapis. Dalis lenkų intelektualų, aišku, ir tam nepritaria. Lenkų rinkimų akcija tam nepritaria.
Jeigu mes leidžiamės į šitą pasų klausimą, mano galva, suderinimas būtų tas vadinamasis antras puslapis. Dalis lenkų intelektualų, aišku, ir tam nepritaria. Lenkų rinkimų akcija tam nepritaria.
– Apie LGBT bendruomenę, jos teises ir taip pat keliamus tam tikrus reikalavimus, tarkime, dėl partnerystės įteisinimo?
– Aš asmeniškai visiškai pritariu tam Seime užregistruotam projektui, kuris siūlo nesukuriant šeimos teisinio statuso užtikrinti visų tų praktinių klausimų, kylančių vienalytėms ir visoms kitoms į šeimos sampratą netelpančioms poroms, sprendimą.
Tai yra, kur žmonės galėtų gauti informaciją apie savo sugyventinio sveikatos būklę, susitvarkyti visus paveldėjimo dalykus be atskirų notarinių sutarčių. Bet kad tai netaptų šeimos teisės dalimi.
Nes europinė teisė yra sukūrusi tokią situaciją, kad jeigu šalis susikuria partnerystės institutą, yra maždaug penkerių metų klausimas – ir mūsų Lietuvos gėjų lygos atstovai seniai yra tą pasakę, kad jie tą ir darytų – kai būtų apskųsta Europos Žmogaus teisių teismui (EŽTT) ir EŽTT išaiškintų, kad tada privalai partnerystę prilyginti santuokai.
– O kas čia blogo?
– Čia jau tampa principiniu klausimu, ne kam suteikiame teisę būti sutuoktiniais, o ką mes laikome esant šeima ir ką laikome esant santuoka.
Čia jau tampa principiniu klausimu, ne kam suteikiame teisę būti sutuoktiniais, o ką mes laikome esant šeima ir ką laikome esant santuoka.
Neturėjo dvejonių, kokią poziciją užimti
– Apibrėžėte buriamos partijos principus. Minite pagarbą visuomenės nuomonei, bet tildėte kitaip manančius apie Generolą Vėtrą. Kalbate apie vakarietišką Lietuvos geopolitinę orientaciją, bet jus piktina tai, kad, pavyzdžiui, Vokietija ar Prancūzija esą praranda savo krikščionišką tapatybę. Kaip čia viskas dera?
– Dera, kai pasigilini labiau iš tikrųjų. Pirmojoje dalyje, kur kalbate apie Jono Noreikos situaciją, aš nesutikčiau, kad tildžiau. Kaip tik vyko atvira diskusija ir labai skirtingi požiūriai susidūrė tuo istorinės atminties ir konkrečiai J.Noreikos įamžinimo klausimu.
Manau, kad yra gerai, jog įvyko tokia diskusija. Be abejo, manau, kad toje diskusijoje atstovavau teisingai pusei.
Bendrai kalbant apie tą principą atsižvelgti į visuomenės nuomonę, kiekvienoje demokratinėje visuomenėje yra pripažįstama, kad egzistuoja skirtingos visuomenės nuomonės.
Dažniausiai jų yra bent kelios, bet dažniausiai taip pat gali jas susisteminti į dvi principines stovyklas. Jeigu tai iš tikro yra demokratija, niekada neturėsi šimtaprocentinio pritarimo kažkam, turėsi atsižvelgti į daugumos nuomonę. Jeigu ta dauguma yra apie 50 procentų, tada juo labiau leidžiamasi į konsensuso paieškas.
– Tačiau šiuo atveju kabinant atminimo lentą neįvyko kažkoks referendumas valstybėje sprendžiant, kad galėtumėme sakyti, jog ji buvo pakabinta daugumos sprendimu.
– Būtų buvę labai įdomu pamatyti tokį referendumą ar gal tiesiog apklausą visuomenės, kokios buvo tos nuomonės. Apskritai aš šiaip jau gan užtikrintas esu, kad dėl palaikymo mūsų laisvės kovotojų, kokios bebūtų jų asmeninės biografijos, įamžinimui Lietuvos visuomenėje konsensusas daugmaž yra.
Bet būtent dėl to, kad nebuvo aiškumo apie tai, kokios tos visuomenės nuomonės yra, aš nemanau, jog šitas pavyzdys labai tinka. Kai nėra aiškumo, tada visi giname tas pozicijas, kurios mums atrodo atitinkančios tiesą, tai, kas, tavo akimis, yra gera. Tai aš tą ir dariau.
Aš tikrai ne dėl kokių rinkimų ar ko nors, bet dėl to, kad daug prieškario lietuvių garbaus amžiaus esu apklausinėjęs, kalbinęs dar kaip visuomenininkas tiesiog. Tai teko istoriškai susipažinti su jį pažinojusiais žmonėmis, su jo bendražygiais ir man ta J.Noreikos defamacija ar kas čia vyksta pastaruosius keletą metų, yra asmeniškai žeidžianti, piktinanti ir neteisinga.
Man ta J.Noreikos defamacija ar kas čia vyksta pastaruosius keletą metų, yra asmeniškai žeidžianti, piktinanti ir neteisinga.
Dėl to man nebuvo dvejonių, kokią poziciją užimti tuo klausimu.
– J.Noreika-Generolas Vėtra, Antrojo pasaulinio karo metais būdamas Šiaulių apskrities viršininku, pasirašinėjo dokumentus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo. Tiesa, reikia pasakyti, kad 1943 metų vasarį gestapo jis buvo suimtas ir daugiau kaip dvejus metus praleido Štuthofo koncentracijos stovykloje. Dėdamas parašą po tokiais dokumentais tu turi ir prisiimi atsakomybę.
– Čia yra du momentai ir antras yra svarbesnis, bet paminiu ir pirmą. Pirmas yra tas, kad visi tokio pobūdžio sprendimai buvo nacių vokiškos karinės valdžios, tuo metu veikusios Lietuvos teritorijoje.
Tikslus J.Noreikos vaidmuo buvo tai, ką šiandien pavadintumėme turbūt perdavimu ar vizavimu iš virš jo esančios vokiškos administracijos po juo esančiai lietuviškai administracijai. Jis perdavė dokumentą žemyn, pasirašydamas, kad jis galiojantis.
Be abejo, tai nenaikina atsakomybės. Atsakomybė yra. Daug svarbesnis kitas momentas – tai, apie ką neseniai rašė Dalius Stancikas, Genocido centro darbuotojas. O jis rašė apie tai, kad tuo metu, kai buvo priimami šitie sprendimai – 1941 metų vasarą, buvo labai aiški patirtis faktinė daugybės lietuvių, įskaitant neabejotinai ir J.Noreiką, kad laisvėje esantiems žydams atėjus naciams buvo siaubingai nesaugu.
Pirmą dieną, kai tik atėjo naciai į Lietuvą, berods, Gargžduose įvyko chaotiškos žudynės. Ne viename miestelyje irgi įvyko chaotiškos žudynės. Tuo metu dar nebuvo patirties, kad getai baigiasi juose gyvenančiųjų išžudymu.
Šiandien tai gali skambėti labai keistai ar net ciniškai, bet faktas toks, kad tuo metu taip buvo. Nacių okupuotose šalyse 1941 metų vasarą ir konkrečiai Lietuvoje nebuvo įsivaizdavimo, kad getai baigiasi juose apgyvendintų ar įkalintų žudynėmis.
Ir tikrai buvo tikinčių ir taipogi yra užrašuose, atsiminimuose kitų ir Šiauliuose, ir kituose miestuose dirbusių žmonių, berods, ir to paties prieš J.Noreiką tas pareigas ėjusio žmogaus, pamąstymų tokių savo memuaruose apie tai, kad, tikėkimės, getai bus ta vieta, kur žydai galės pergyventi karą ir šitą okupaciją.
Tai vienareikšmiškai teigti, kad žmogus žinojo, kad siunčia į mirtį, tuos, ką pasirašo geto steigimo veiksmu, aš manau, kad tai yra neteisinga. Ir dabar tokia teisėjo pozicija, kai tu viską žinai po laiko, yra labai paprasta įvertinti tą visuminį vaizdą. O kokį vaizdą jie turėjo, mes labai dažnai pamirštame pabandyti į tai įsijausti.
Tai vienareikšmiškai teigti, kad žmogus žinojo, kad siunčia į mirtį, tuos, ką pasirašo geto steigimo veiksmu, aš manau, kad tai yra neteisinga.
Buvo tikėta, kad visa tai yra laikini sprendimai. O net jeigu ir nėra laikini sprendimai, tai A – tu turi nacių administraciją ir savo intenciją, jis, kaip laikinosios Vyriausybės paskirtas atstovas, be abejo, turėjo intenciją, ir tai yra irgi aiškiai dokumentuota, kad užimu šitas pareigas ir žiūriu, kaip galiu prisidėti prie naujo sukilimo, Lietuvos valstybingumo atstatymo.
Tokioje situacijoje tu gali rinktis A – išeiti ir prarasti tas galimybes. Tu tiki galbūt naiviai, galbūt klaidingai, kad ten būdamas tokių galimybių turi. Na, arba gali įvykdyti tą pavizavimą, kaip čia aš jį pavadinau, ir sėdėti toliau. Be abejo, su sąžinės priekaištais.
– Kai kas jus atvirai vadina radikalais ar net fašistuojančiais.
– Be abejo, tai yra įžeidimas ir tos etiketės yra neteisingos. Ypač – fašisto etiketė apskritai yra neadekvati, netgi, sakyčiau, apskritai mūsų laikų politikai. Bet grynai šaltai politiškai žiūrint, aš kažkiek džiaugiuosi, kad tai vyksta.
Nes ponas Rimvydas Valatka ar Virgis Valentinavičius, ar Bernardas Gailius pradeda švaistytis tokiomis etiketėmis, kurios, viena vertus, man atrodo, ir visuomenei neįtikinančios, nes vis dėlto žmonės, tiek skaitantys portalus, tiek bet kokias medijas, tie visi, kuriuos pasiekė tie pasakymai apie tai, neva, kad aš fašistas, turi proto, žinių, gali įvertinti ir supranta, kiek toli tai yra nuo tikrovės.
Kita vertus, ypač vyresni žmonės turi dar ir sovietmečio patirtį ir atsimena, kaip lengvai nuo lubų tos fašisto, buržuazinio nacionalisto, radikalo ir panašios etiketės sklisdavo.
Tos etiketės būdavo iš pradžių rezistentams, po to – sąjūdiečiams ir visiems, kam rūpėjo nepriklausoma Lietuvos valstybė. Manau, kad Lietuvos visuomenės akyse tos etiketės nelimpa. Nedariau apie tai tyrimo, bet, tikiu, kad nelimpa. Taip ir turi būti, nes jos yra atvirai melagingos.
Manau, kad Lietuvos visuomenės akyse tos etiketės nelimpa. Taip ir turi būti, nes jos yra atvirai melagingos.
Nenori laukti ketverių metų
– Jūsų judėjimo ryškiausias apologetas – Vytautas Radžvilas. Kaip suprantu, jums priimtinos Alvydo Jokubaičio mintys. Kas yra kiti žmonės, stovintys už jūsų sambūrio, jo idėjiniai įkvėpėjai ir ideologijos formuotojai?
– Matote, tie, kas yra surašyti tame kvietime – ten iš pradžių buvo apie 40, galiausiai – apie 50 pavardžių, sakyčiau, tie žmonės yra ir bus tos ideologijos formuotojai. Kodėl aš negaliu, tarkime, šiandien leistis į kažkokias konkretybes, žadėdamas programines nuostatas ar ką? Mūsų intencija yra ne kad kažkoks Sinica tuos dalykus nuspręstų, bet kad susirinktų tie žmonės ir po prasmingų, argumentuotų diskusijų suformuluotų kartu tuos visus programinius dalykus.
Aš nenoriu nė vieno iš tų žmonių išskirti.
Aš manau, kad, be abejo, tiek ir paties V.Radžvilo natūraliai įtaka formuluojant įvairias nuostatas, formuojantis mano kartos žmonių nuostatoms, buvo ir išlieka nemaža.
Aš manau, kad priklausomai nuo įvairių sričių kiti žmonės turės dar didesnę įtaką ir už to paties V.Radžvilo.
Aš manau, kad priklausomai nuo įvairių sričių kiti žmonės turės dar didesnę įtaką ir už to paties V.Radžvilo.
– Vienas iš žmonių, esančių sąraše, iš TS-LKD pasitraukęs R.J.Dagys. Ar tikitės, kad dar kas nors iš šios partijos gretų gali pereiti į jūsų judėjimą?
– Kad iš konservatorių gretų pereis į judėjimą, aš esu tikras. Ir tokių žmonių jau yra.
Kad pereis iš dabartinės frakcijos Seime, šituo nesu tikras, bet, manau, kad tai irgi galimas dalykas. Tikrai ne su vienu žmogumi kalbėtasi tiek vasarą, tiek iki šiol ryšys palaikomas. Negaliu dabar jų „pakišinėti“ pavardėmis, bet tai yra tikrai, mano galva, 50 prie 50 galimybė, kad ir iš frakcijos bus kas pereis.
Jau ir anksčiau esu sakęs, man atrodo, labai svarbu, kad ir be perėjimo kažkokio iš konservatorių, šitas judėjimas turi sugebėti pats iš savęs, iš visuomenės, iš anksčiau politikoje nedalyvavusių žmonių būti pakankamai stiprus ir patrauklus.
Ir tada yra labai šaunu, jeigu jie prisijungia ir dar sustiprina. Bet jokiu būdu negalima jo kurti tikintis, kad iš tų, kas pasitrauks iš Tėvynės sąjungos, mes nulipdysime kažkokią atplaišą. Tai būtų labai blogai.
– Kiek žmonių atsiliepė į jūsų kvietimą jungtis prie buriamos partijos?
– Nesėdžiu prie to sąrašo, bet keli šimtai atsiliepė. Kadangi ir anksčiau buvo keli šimtai žmonių, tai dabar aš nežinau, manau, kad artėjame link tūkstančio galbūt.
– Ką matote šios politinės jėgos lyderiu? Galbūt save? Kokią savo vietą matote?
– Aš kaip tik nemėgstu taip žiūrėti. Čia vienas iš tų dalykų, kuriuos reikia pakeisti mūsų politinėje kultūroje. Pas mus yra tapę įprasta, jog pirmiausia turi būti garsios pavardės, lyderis ir tada jis visus sustatys į vietą, sudiktuos programą ir bus taip, kaip jis pasako. Iš tikrųjų tokio lyderio kulto pas mus yra labai daug.
Mūsų intencija yra orientuotis į žmones, kurie politikoje nebuvo. Štai, sakykime, tas pats R.J.Dagys, buvęs politikoje ir ilgą laiką, turintis didelę patirtį, jis ne kartą įvardijo ir tikrai neblefavo, kad jo vaidmuo, kurį jis sau mato, yra toks mentoriškas: patarti, padėti išaugti kažkam.
Mūsų intencija yra orientuotis į žmones, kurie politikoje nebuvo.
Nežinau, ar man, ar kitiems – tikrai yra nemažai tų jaunų žmonių. Vieni ten jau išsiviešino, kiti dar neišsiviešino – įvairūs darbai neleidžia kai kuriems žmonėms galbūt dar išsiviešinti.
Bet būtent kurti programos ir idėjų pagrindu ir rasti žmones, kurie būtų pakankamai pajėgūs, tinkami atstovauti toms idėjoms. Būti patrauklūs visuomenei ne tuo, kad čia, štai, aš, tarkime, Vytautas Sinica jums galbūt patinku ir pažiūrėkite, kokią programą atsinešu. Bet kad aš esu tik atstovas tos programos ir jums ją nuolankiai pristatau. Idėjos yra tai, ką jūs turite žiūrėti.
– Ar ketintumėte dalyvauti Seimo rinkimuose, jeigu partiją pavyktų sukurti iki to laiko?
– Tai, taip, be abejo. Intencija yra suspėti sukurti partiją tokiu laiku, kad dar būtų galima sudalyvauti 2020 metų Seimo rinkimuose.
Nelabai matau logikos laukti dar ketverius metus, kadangi ji yra kuriama manant, kad šiandien, kaip viskas vyksta Lietuvos politiniame gyvenime, tai nėra gerai. Geriau jau yra įsitraukti bandant tai spręsti ketveriais metais anksčiau negu vėliau.
– Tai tikitės, kad artimiausiu metu tie minimalūs 2 tūkstančiai žmonių bus?
– Aš manau, taip. Per rudenį, gruodį, ko gero, vėliausiai, tas turi įvykti.
– Seime dirbate pas Eugenijų Jovaišą, išrinktą su „valstiečių“ sąrašu. Kodėl nematote savęs „valstiečių“ gretose?
– Gal tai būtų kažkoks, nežinau, idealizmo laipsnis, noras daryti savaip.
Iš tikrųjų ta vizija, kokia turėtų būti partija ir kokia ta programa ir platforma yra reikalinga pokyčiams Lietuvoje, yra gana aiški man. Bent jau kaip aš ją įsivaizduoju ir matau, kad yra būrys žmonių šalia, aplinkui įvairiose visuomeninėse organizacijose, kurie irgi panašiai įsivaizduoja.
Ir tada galvoji, ar tu gali per kažkokią egzistuojančią pagal tas esamas taisykles ir esamais įpročiais veikiančią partiją, į ją nueiti ir kažką pakeisti.
Aš manau, kad tikslingiau yra šitoje vietoje to naujumo ieškoti ir ne pačiam įsitraukti į kažką, kas jau yra ir ten būti vienu iš daugelio. O daryti iš esmės kitaip, naujai.
