Ką daryti, kai ta visuomenės dalis, kuri „turėtų“ nė per plauką nedvejodama apie savo pačių svajones vykdyti „pareigą tėvynei“ – šeštą ryte stoti į rikiuotę, šaudyti poligonuose ir gerti lietų pratybose – verkia? „Verktiniais“ pavadinti šauktiniai parodė, kad erdvės perbraižyti vyriškumo kontūrui šalyje kol kas nedaug.
Naujas Neringos Rekašiūtės fotoprojektas „Savanorės” klausia, ar turime erdvės daugialypiškesniam moters vaidmeniui visuomenėje.
Tuo tarpu šis naujas Neringos Rekašiūtės fotoprojektas „Savanorės” klausia, ar turime erdvės daugialypiškesniam moters vaidmeniui visuomenėje. Nors Seimo pirmininkė teigia, kad pagrindinė moters pareiga – gimdyti vaikus, o ne tarnauti kariuomenėje, šiais metais Lietuvos kariuomenės savanorėmis tapo 79 merginos. Šešios iš jų nusifotografavo tam pačiame fone kaip ir tarnauti pašaukti vyrai – simboliškai atversdamos kitą to paties medalio pusę, kuris kvestionuoja moteriškumą. Savanorės, anot autorės, nufotografuotos be uniformos, nes joms ji nėra užvelkama loterijos būdu.
Ir, taip, nors moterys kariuomenėje absoliučiai nėra jokia naujiena, tačiau ką iš tikrųjų manome apie tokias moteris ir ar visuomenė bei pačios karinės struktūros jas vertina rimtai? Ar suvokiame jas kaip individus, kurie savarankiškai renkasi ne Seimo pirmininkės ir mažiausiai 90 proc. visuomenės joms peršamą scenarijų gyventi taip, kaip patogiau patriarchalinei sistemai, o pačios brėžia savo gyvenimo kreivę, renkasi, tai, kas joms svarbu.
Net jei tai lengvata studijoms. Suvokusi, kokią žinutę apie savo kūno ir idėjų realizavimą siunčia savanorės, patriarchalinė visuomenės dalis turėtų prapliupti keiksmais. Tokiais pat, kurie buvo skirti verkiantiems šauktiniams. Tačiau ar nebus taip, kad nemenka dalis žiūrinčiųjų į fotografijas jose matys objektus – krūtines, iškirptes, lūpų formas – ne individus. Kiti galvos apie šių merginų „laikiną“ paklydimą, kurį po kelerių metų pakeis santuoka ir vaikai, na ir išimtiniais atvejais tarnyba krašto apsaugos sistemoje, susijusi su sveikatos apsauga, švietimu ar popierių tvarkymu. Verkiantys vyrai kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, toks vaizdinys – ne.
Šios fotografijos, reikia pripažinti, kelia ir klausimų ne tik plačiajai visuomenei, bet ir vieną didelį tiems, kam rūpi feminizmo plėtra ir ateitis Lietuvoje – kaip įgyvendinti „radikaliąją“ idėją, kad moterys ir vyrai yra lygūs. Liberali fotografės Neringos Rekašiūtės prieiga siūlo stipriems individams integruotis į patriarchalinę sistemą ir keisti jos struktūrą iš vidaus. Tai neretai leidžia pasiekti labai aiškių ir iš pažiūros aiškiai apčiuopiamų rezultatų, keisti vyrų ir moterų reprezentacinį santykį, šalies vadove išrinkti moterį.
Moterų įsitraukimas į kariuomenę ir galimas dalyvavimas karuose tarsi leistų dalyvauti ir „moralinėje“ kovoje – juk karo atveju abi kariaujančios pusės dažniausiai teigia kovojančios už „teisingąsias“ vertybes. Iliustracijai įsivaizduokime, kad viena iš šių savanorių, kaip amerikietis eilinis Miltonas L. Olive karo su Rusija atveju atsigula ant besprogstančios granatos, žūva suskaidyta į gabaliukus, bet išgelbėja kitus. M. L. Ovile pirmasis juodaodis karys gavęs aukščiausią JAV karinį įvertinimą – Garbės medalį – Vietnamo karo metu. Tokie atvejai, kaip šio eilinio, mažino rasizmą Valstijose, ypač viešinant juodaodžių indėlį Antrojo pasaulinio ir Vietnamo karų metu. Pavykus efektyviai įsijungti į moralinį monopolį turintį vyrų klubą, greičiausiai keistųsi Lietuvos moterų istorijos naratyvas – jis nebeapsiribotų partizanų ryšininkių ir padėjėjų vaidmeniu. Tokie atvejai padėtų kovoti ir su seksizmu pačioje kariuomenėje bei suteiktų platesnes galimybes realizuoti save krašto apsaugos sistemoje.
Tačiau kyla klausimas, ar galime atskiriems žmonėms užkrauti tokią pokyčių naštą vietoj to, kad kritikuotume sistemą ir siektume jos pokyčių? Taip pat ar turime siekti tik nominalios lygybės, ar ir galvoti apie patriarchalinių diskursų ir vertybių ardymą: jungiantis prie kariuomenės toliau įtvirtinamas ir palaikomas šios institucijos moralinis monopolis, skatinimas militarizmas, asmens moralinių ir dvasinių galimybių vertinimas pagal jo gebėjimus nužudyti „priešą“ bei „tikrų“ vyrų kultas. Bet ar realu tikėtis tokių didelių pokyčių dabartiniame kontekste? Šis kąsnis toks didelis, kad net neaišku, nuo kurios vietos pradėti kąsti.
Taigi projektas „Savanorės“ užduoda esminį klausimą feministiniam aktyvizmui: kas geriau – mažos pergalės, kurios leidžia keisti reprezentacinę politiką, suteikia daugiau ir įvairesnių galimybių moterims, tačiau dažnai turi užmerkti akis prieš moralines dilemas, o savo indėliu neretai stiprina struktūras, kurios nėra palankios ne tik moterims, bet ir daliai į standartus netelpančių vyrų. Ar siekti didžiųjų permainų ir patriarchalinių sistemų ardymo, kurios suteikia nuoseklumo ir moralinio stuburo jausmą, bet kartais atrodo, jog bando rieškutėmis išsemti Atlanto vandenyną.
Fotoprojektas „Savanorės“ gimė fotografei Neringai Rekašiūtei bendradarbiaujant su režisiere Giedre Žičkyte, rengiant režisierės naujausią trumpametražį filmą. Filmas atskleidžia skirtumus į požiūrį į kariuomenę Lietuvoje ir Danijoje, lygina vyriškumo ir moteriškumo normas. Nuotraukų postprodukcija – Simona Vaičytė.
